Dzūkijos futbolo klubo „Dainava“ garbę gina ir užsieniečiai iš Ukrainos, Nigerijos ir Japonijos. Kiekvieno jų istorija, patirtis – skirtingi. Naujienų portalas „Dzūkijos veidas“ pakalbino po vieną žaidėją iš kiekvienos šalies. Kaip jaunuoliai jaučiasi svečioje šalyje? Kaip vertina lietuvišką maistą? kokią nuomonę turi susidarę apie Lietuvos futbolininkus ir paties futbolo žaidimą mūsų šalyje?
Futbolininko planus koregavo karas
Ukrainiečio Artiom Baftalovskyi planus gerokai koregavo Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Lemtingąją vasario 24-ąją jis su Ukrainos komanda buvo Turkijoje vykusioje futbolininkų stovykloje.
„Per tą laiką supratau, kad jokio futbolo tokiomis aplinkybėmis nebus. Pasibaigus stovyklai, visi išsiskirstėme kas kur. Aš pasirinkau kelią į Europą. Iš pradžių nusprendžiau vykti į Lenkiją, nes ten turiu giminaičių, ten turėjau galimybę treniruotis su komanda, tačiau netikėtai paskambino iš Lietuvos ir pakvietė žaisti „Dainavos“ komandoje. Taigi, Lietuvoje jau esu nuo kovo mėnesio.“
Artiom su DFK „Dainava“ pasirašė sutartį metams su galimybe ją pratęsti dar tokiam pat laikotarpiui.
Kalbėdamas apie futbolo žaidimo skirtumus Ukrainoje ir Lietuvoje, vaikinas sako, kad mūsų šalyje pirmos lygos žaidimas prilygtų Ukrainos antros lygos žaidimui ir čia daugiau dėmesio skiriama jaunimui.
Artiomas futbolą žaisti pradėjo nuo penkių metų, o profesionaliai – jau šešerius metus.
Alytuje jam labai patinka, nes čia taikūs, ramūs žmonės, o futbolo gerbėjų atmosfera tribūnoje labai motyvuoja.
Tik karts nuo karto nuotaiką aptemdo mintys apie gimtąją karo talžomą šalį, ten likusius artimuosius.
„Nuolat išgyvenu dėl karo mano šalyje, seku naujienas, prisidedu prie paramos rinkimo kariuomenei, palaikau ryšį su giminaičiais, bendrauju telefonu. Kol kas nė vienas nenukentėjo, tačiau jie gyvena netoli karo zonos ir tai verčia nerimauti. Sunku, bet futbolas man padeda šiek tiek užsimiršti“, – sakė Artiomas.
Paklausus apie tai, ar įsivaizduotų savo gyvenimą be futbolo, vaikinas patikino, kad šiuo metu nelabai, tačiau dar prieš pradedant profesionalaus futbolininko karjerą, jis baigė kelių statybos studijas, tačiau ši profesija bent jau kol kas taip ir liko tik diplome.
Žaidėjas iš Nigerijos puoselėja jausmus lietuvei
Nigerietis Aderounmu Kazeem Ojo į Lietuvą atvyko praėjusiais metais gruodį, o prieš tai jis žaidė Latvijoje, Venspilyje. Žaisdamas Alytuje, jis patyrė didelę traumą. Jam lūžo blauzdos kaulai. Vaikinas buvo išvežtas į Kauno klinikas, kur jam buvo atlikta operacija, vėliau laukė ilgas reabilitacijos kursas ir į sportą jis sugrįžo nuo šių metų pradžios.
Vaikinas džiaugiasi tąkart patekęs į profesionalių medikų rankas ir kad Lietuvoje medicina yra aukšto lygio. Jis įsitikinęs, kad jeigu ši trauma būtų nutikusi jo gimtojoje šalyje, tai su futbolininko karjera veikiausiai būtų reikėję atsisveikinti.
Lietuvos žmonės jam labai patinka, pasirodė esantys gražūs, labai taikūs, draugiški, mieli. Pokalbio metu jis nedrąsiai užsiminė, kad net turi merginą lietuvę, tačiau į asmeninio gyvenimo detales plačiau nesileido.
Beje, Aderounmu jau šiek tiek pramoko ir lietuvių kalbos, šiek tiek supranta lietuviškai ir net moka šį bei tą pasakyti lietuviškai – labas, ačiū, kaip tau sekasi, gerai, labanaktis, labas vakaras ir pan.
Aderounmu sako, kad laisvalaikio čia jis neturi daug, po treniruočių ar varžybų jis skiria laiko poilsiui. Jis yra religingas žmogus, tad alkoholis, naktiniai klubai nėra jam.
Jis jau seniai nematė ir savo šeimos Nigerijoje, tad labai jos pasiilgo, tačiau internetu su jais bendrauja kiekvieną dieną.
Paklaustas apie ateities planus, Aderounmu patikino, kad jo keliai nežinomi ir viskas labai priklauso nuo to, su kuo pasirašys kontarktą po to, kai baigsis jo sutartis su klubu „Dainava“.
Žaidėjas tikino, kad jeigu pavyktų karjeros galimybes tęsti Lietuvoje, mielai joje pasiliktų.
Futbolininkas turi ir tarptautinės patirties žaidžiant futbolą, tad gali palyginti skirtingų šalių žaidėjus. Jis sako, kad lietuviai yra geri, stiprūs, ištvermingi žaidėjai ir tikrai turi galimybių žaisti ir aukščiausioje lygoje.
Japonas gaminasi azijietišką maistą
Iš Japonijos į Lietuvą prieš pusmetį atvykęs Yasuhiro Hanada neslėpė pajutęs kultūrinius skirtumus. Jis labai mėgsta tvarką ir švarą, todėl visuomet skrupulingai viską po bet kokių savo veiklų susitvarko. Lietuvių žaidėjai šioje srityje labiau atsipalaidavę.
Prieš tai jis dvejus metus žaidė Singapūre, tačiau visada norėjo tai daryti Europoje ir galiausiai šis noras jį atvedė į Lietuvą.
Jam labai patinka ši šalis. Ypač jį sužavėjo Alytaus žaluma, gamta.
„Man labai patinka gamta, būti joje, o Alytuje yra daug žalumos. Čia žmonės labai ramūs, draugiški“, – sakė Yasuhiro.
Tiesa, jam teko paragauti ir mūsų kultūroje populiarių patiekalų. Cepelinai, patiekalai iš bulvių jam patiko, tačiau niekaip neprisiverčia paragauti šaltibarščių, nes jam neatrodo, kad jie gali būti skanūs.
Jis pats dažnai valgo suši, nors jis gerokai skiriasi nuo tikrojo suši, kuris gaminamas Japonijoje. Jis dažnai namuose sau gaminasi azijietišką maistą iš ryžių, vištienos.
Laisvalaikiu jis mėgsta būti namuose, naršyti Youtube, bendrauti su draugais internete.
Pasiteiravus, kokie yra esminiai skirtumai tarp japonų ir lietuvių futbolo žaidime, Yasuhiro patikino, kad japonai linkę greičiau pasiduoti, nusivilti, o lietuviai bandyti dar ir dar kartą iš naujo, turi gerą žaidimo techniką, be to, lietuviai yra labai greiti, dėl to jam kartais prie to prisiderinti būna sudėtingiau.
Pasibaigus kontraktui, vaikinas norėtų sugrįžti į Japoniją ir ten tęsti savo futbolininko karjerą.
Japonijoje gyvena vaikino šeima – mama su tėčiu, sesuo ir brolis. Labai jų pasiilgo. Su jais jis bendrauja vos vieną kartą per savaitę.