Patekti į paralimpines žaidynes užsibrėžusio alytiškio istorijoje – nežinomybės skylės

Asmeninio albumo nuotraukos.

Rolandas Baranauskas (51 m.) du dešimtmečius sapnuose žaisdavo futbolą mūvėdamas vilnonėmis kojinėmis. Kadaise jis išties gainiojo kamuolį, net atstovavo Lietuvos jaunių futbolo rinktinei, bet per vieną vakarą viskas pasikeitė: jaunas vyras atsibudo ligoninės lovoje Minske ir nuo tada jau niekada nevaikščiojo.

Prireikė daug laiko, kol juodą neviltį pakeitė šviesios mintys, bet Rolandas atsitiesė, išgujo iš galvos ir gėdą dėl to, kad juda tik neįgaliojo vežimėliu, ir praeitį primenančius sapnus, bei vėl atsidėjo sportui. Tik dabar kovoti su varžovais jam padeda ne greitos kojos, o stiprios rankos, tvirtai laikančios skriemulinį lanką ir strėles.

Šaulius iš lanko vadina šiuolaikiniais robinais hudais. Legendinis anglų baladžių herojus Robinas Hudas buvo ne tik vargšų gynėjas, bet ir taikliarankis šaulys, kurio strėlės visada pasiekdavo tikslą.

Kai prieš maždaug aštuonerius metus R. Baranauskas pirmąsyk paėmė į rankas lanką, jautėsi išties panašiai kaip senovės medžiokliai, kurie strėlių pakirstus žvėris tempdavo namo, kad pamaitintų gausią šeimą.

„Tas jausmas, kai, nesvarbu, koks oras, – lietus, vėjas, saulė, – paleidi strėlę, išties nuostabus. Pasijunti tarsi nukeliavęs į praeitį“, – šyptelėjo R. Baranauskas. Po tokių treniruočių rankos net tirpdavo iš nuovargio.

Dabar skriemulinis R. Baranausko lankas dar sunkesnis, o ir templei įtempti reikia daugiau jėgų, bet juo paprasčiau prisitaikyti. Tad kone kasdien po tris valandas Rolandas taikosi į taikinį, tobulindamas judesius ir miklindamas akis.

Šią vasarą darbštus alytiškis net pateko į Europos sveikųjų čempionatą, o tai vežimėliu judančiam sportininkui – didžiulis laimėjimas. Tačiau R. Baranausko tikslas – paralimpinės žaidynės. Į 2021 metų paralimpinį Tokiją jis neskrido. Nors ir turėjo normatyvą, sudėtingoje atrankos sistemoje jo nepakako, kad patektų į žaidynes. Bet sparčiai tobulėjantis šaulys iš Alytaus atkakliai stumiasi į 2024-ųjų Paryžiaus paralimpines žaidynes.

„Dalyvauti jose – didžiausia mano svajonė“, – prisipažino R. Baranauskas.

Atsakymų taip ir nerado

Tačiau buvo laikas, kai svajonių jis neturėjo. Gulėdamas ligoninės lovoje spoksojo į lubas ir keikė likimą, kuris jaunam veržliam vyrui buvo žiaurus.

Kadaise jis bėgiojo, buvo perspektyvus puolėjas, įgūdžius tobulino Panevėžio internatinėje sporto mokykloje ir net atstovavo šalies jaunių (iki 19 m.) futbolo rinktinei. Bet nuo sporto nutolo savo noru, grįžo į gimtąjį Alytų, baigė profesinę mokyklą, įgydamas suvirintojo specialybę, ir pasuko į verslą.

Atkurtos nepriklausomybės aušroje tai atrodė geriausias sprendimas, mat iš futbolo, tada atrodė, duonos nevalgys, o jaunam norėjosi turėti daugiau pinigų. Su bičiuliais atidarė maisto prekių parduotuvėlę ir kelis kioskus Alytuje, paskui ėmėsi naudotų automobilių verslo.

Juos pirkdavo Vokietijoje ir trejus metus nuolat varydavo parduoti į Minsko turgų. Vieną gražų balandžio vakarą 1997-aisiais Rolandas nuėjo susitikti su pažįstamais baltarusiais į Baltarusijos sostinės naktinį klubą. Pokalbis ilgai netruko, baltarusiai išėjo, o lietuvis prie baro baigė gurkšnoti kavą.

Atsibudo ant kietos žemės sulaužytomis kojomis. Dar nesuprasdamas, kodėl negali pakilti, R. Baranauskas vėl prarado sąmonę, o ją atgavo jau ligoninėje. Pirma mintis, – kad pakliuvo į automobilio avariją, nes galvoje buvo sumaištis, o atmintis kažkur pradingo. „Tau – ne avarija. Iškritai iš ketvirtojo aukšto“, – išgirdo alytiškis ir karštligiškai bandė prisiminti, kas įvyko.

Tačiau prisiminimuose žiojėjo skylės. Garsai, vaizdai, veidai galvoje susiliejo. Tas Minsko klubas, kuriame lankėsi Rolandas, ir buvo įsikūręs ketvirtame seno pastato aukšte. Langai – mažyčiai ir pro juos, kad ir norėdamas, lietuvis pats nebūtų iššokęs, kaip bandė aiškinti Baltarusijos pareigūnai. R. Baranauskui jie nedviprasmiškai pasakė: „Jei nori išvažiuoti gyvas, net pareiškimo nerašyk.“

O ką rašyti Rolandas iš viso neturėjo supratimo, nes nieko neprisiminė. Bet viskas tapo aišku, kai medikai pateikė kraujo tyrimo rezultatus: lietuvio kraujyje buvo milžiniškas kiekis klofelino – preparato, kurio yra akių lašuose ir kurio padauginus žmogus tampa vangus ir net praranda sąmonę.

„Ar įsivėliau į kokį nors konfliktą? Nežinau. Lyg ir prisimenu kažkokius barnius, bet neaiškiai. Gal atkreipiau dėmesį dėl išsipūtusios piniginės, nors joje buvo vos 100 dolerių, kuriuos iškeičiau į Baltarusijos rublius.

Kai atsibudau ligoninėje, nebeturėjau nei piniginės, nei dokumentų, nei automobilio raktų. Paskui viską kažkas grąžino – atnešė į ligoninę ir paliko. Buvo visokių spėlionių, svarstymų, kad gal net lietuviai su manimi taip pasielgė, bet nieko tikra nežinau. O Baltarusijos pareigūnai ir nesiaiškino“, – pasakojo R. Baranauskas.

Gąsdino įkyrūs žvilgsniai

Nebuvo taip, kad viską ėmė ir tiesiog pamiršo. Dienų dienas, o kartais – ir naktimis, gulėdamas lovoje, Rolandas mąstė, kas ir kodėl su juo taip pasielgė?! Keikė likimą, vylėsi pabusti iš košmaro, neigė naująją realybę. Tačiau medikų nuosprendis buvo negailestingas: dėl lūžusio stuburo vyras daugiau niekada nevaikščios.

Metus R. Baranauskas tik gulėjo, nes metalu sutvirtintą stuburą nepakeliamai skaudėjo. Per tuos metus atliktos dvi operacijos, vėliau prireikė dar trijų. Žmona Loreta beveik nesitraukė nuo vyro lovos. Šis, žinoma, siūlė ir sukti savais keliais, mat negalia atrodė tarsi bedugnė, įtraukianti ne tik jį patį, bet ir visus šalia.

Tačiau šeimoje augo tada vos penkiametis Aurimas, o užsispyrusi moteris ramino nevilčiai vis pasiduodantį vyrą.

Rolandas ir pusantrų metų jaunesnė Loreta – būsimoji konditerė-kulinarė – susipažino profesinio rengimo mokykloje, 1990-aisiais susituokė, po metų susilaukė vienturčio sūnaus. Vaikui reikėjo tėvo, o atsidavusi žmona irgi neskubėjo draskyti šeimos, nors vyrui atrodė, kad be jo visiems bus lengviau.

Po metų gydymo įstaigoje R. Baranauskas sėdo į vežimėlį ir grįžo į gimtąjį Alytų. Jis nežinojo, ko griebtis ir kaip vėl grįžti į normalų gyvenimą. Į verslą grįžti negalėjo ir nenorėjo, tad su bičiuliais išsidalijo turtą ir išsiskirstė. Namuose tarp keturių sienų, atrodė, išprotės, bet eiti į žmones irgi nedrįso. Tačiau Loreta vis ragino ir ragino išeiti pasižmonėti.

„Tu ką?! Su vežimėliu aš – kaip nuogas“, – atšaudavo Rolandas. Iki tol jis nebuvo sutikęs nė vieno žmogaus, judančio vežimėliu. Tik vieną vis matydavo pasiramsčiuojantį ramentais.

Bet Loreta nenurimo – privertė vyrą apsilankyti neįgaliųjų dienos minėjime. Žmona dirbo, tad į renginį Rolandas nuėjo tik su vaiku. R. Baranausko viduje šėlo audros. „Tas pirmasis išėjimas man buvo labai baisus – negaliu apsakyti, kas dėjosi mano viduje. Atrodė, visi tik į mane spokso. Tais laikais taip ir buvo – judančių vežimėliais žmonės buvo nematę, tad net atsisukdavo pažiūrėti.

Bet pamažu persilaužiau. Drąsiau būdavo, kad sūnus su manimi drauge eidavo – džiaugiausi, kad ir aš vis dėlto galiu ką nors su juo nuveikti“, – pasakojo R. Baranauskas.

Tame neįgaliųjų renginyje Rolandas susipažino su keliomis pagyvenusiomis moterimis, kurios jaunam vyrui papasakojo apie negalią turinčiuosius vienijančią organizaciją Alytuje, kurios veikla pastaraisiais metais buvo prislopusi.

„Gal nori pabandyti ją atgaivinti?“ – paklausė Rolando ir šis aistringai kibo į naują veiklą.

Subūrė bendraminčių klubą

Pradžioje reikėjo kantrybės. Vežimėliais judančių žmonių Alytuje buvo, bet jie, kaip ir anksčiau Rolandas, sėdėjo užsidarę namuose. Didžiausia R. Baranausko palaikytoja ir padėjėja vėl buvo žmona.

Loreta tapo vyro kojomis, mat ne visur jis galėjo nusigauti pats – neįgaliesiems pritaikyta infrastruktūra praėjusio amžiaus pabaigoje dar buvo mažai išplėtota, tad dažniausiai būtent Loreta skambindavo į duris ir siūlydavo prisidėti prie Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos Alytaus miesto ir rajono skyriaus.

Taip po truputį likimo brolių ir seserų ratas ėmė didėti. Iš pradžių juos labiausiai vienijo kultūrinė veikla, po to pamėgino ir sportuoti.

Jie žaidė vežimėlių krepšinį, bandė įvairias lengvosios atletikos šakas ir orientavimosi sportą, daužė biliardo kamuolį. 2003-aisiais R. Baranauskas su bendraminčiais įsteigė Alytaus apskrities neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubą „Alytupis“, kuriam iki šiol ir vadovauja.

Šio klubo nariai – įvairių sporto šakų atstovai: lengvaatlečiai, stalo tenisininkai, badmintoninkai, krepšininkai. O klubo pirmininkas R. Baranauskas daugiausia dėmesio pastaraisiais metais skiria šaudymui iš lanko.

„Kai subūriau žmones, kai vėl pradėjau sportuoti, pasijutau reikalingas net sėdėdamas vežimėlyje. Vasarą išvykdavome į stovyklą Monciškėse – ne tik neįgalieji, bet ir jų šeimos. Vaikams irgi organizuodavome įvairius turnyrus, kad nebūtų nuobodu.

Pradėjome dalyvauti įvairiuose čempionatuose, kitų klubų rengiamose neįgaliųjų varžybose. Ir patys dabar per metus rengiame tris dideles stovyklas, o mūsų klubas vienija ne tik Alytaus, bet ir Varėnos, Lazdijų, Druskininkų, net Panevėžio, Kėdainių, Vilniaus neįgaliuosius vežimėliuose“, – didžiavosi R. Baranauskas.

Nuėjo pabandyti ir liko ilgam

Prieš aštuonerius metus internete jis aptiko informacijos apie Alytaus lankininkų klubą „Žaliasis lankas“. Nuvažiavo, pasikalbėjo ir pradėjo šaudyti. Treneriai Inga ir Ugnius Timinskai išskėstomis rankomis priėmė naujokus vežimėliuose. Iš pradžių gal tuzinas „Alytupio“ narių stačiomis puolė į naują sporto šaką, bet laikui bėgant liko tik trys.

„Ši sporto šaka nėra tokia lengva, kaip galėtų atrodyti, nes labai pavargsta rankos. Iš pradžių šaudėme paprastais lankais, kurie yra gerokai lengvesni. Bet vėliau paprašėme Alytaus miesto savivaldybės nupirkti skriemulinius lankus, kurie – sunkesni, tačiau su tokiais lankais galima dalyvauti tarptautinėse varžybose, bandyti prasibrauti į paralimpines žaidynes“, – sakė R. Baranauskas.

Pasaulio ir Europos čempionatuose bei žaidynėse šaudoma dviejų tipų lankais: skriemuliniais arba olimpiniais.

Rolandas su dar didesniu įkarščiu puolė treniruotis, o jo rezultatai ėmė vis gerėti. Šaudant iš lanko, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, vieną svarbiausių vaidmenų vaidina užsispyrimas ir juodas darbas.

„Juk viskas priklauso tik nuo tavęs. Lyja ar pučia vėjas, turi pataikyti į taikinį, o tam, kad tai galėtum padaryti, privalai treniruotis įvairiomis sąlygomis, nes nežinai, kokios jos bus per varžybas. Diena po dienos taip treniruojantis atsirado emocinis ryšys su šia sporto šaka ir vis didėjo noras būti taiklesniam ir geresniam už varžovus“, – teigė R. Baranauskas.

Priklausomai nuo rungties, šaudoma į taikinį, esantį 50-70 metrų atstumu. Taikinys turi 10 koncentrinių apskritimų. Taškai skaičiuojami pagal tai, į kurį apskritimą strėlė pataikė. Didžiausias rezultatas – 10 – gaunamas pataikius į centrinį apskritimą.

Kuo toliau nuo centro, tuo mažesnis rezultatas. Pataikius į liniją, skaičiuojamas didesnis rezultatas. Nepataikius į taikinį, taškai neskaičiuojami.

Taikiniai yra spalvoti: du centriniai geltonos spalvos apskritimai reiškia rezultatą 10 ir 9, raudonos –  8 ir 7, mėlynos – 6 ir 5, juodos – 4 ir 3, baltos – 2 ir 1.

Geriau jaučiasi su sveikaisiais

Kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų, užtikrinčiau Rolandas jaučiasi sveikųjų varžybose. Baltijos šalyse nevyksta neįgaliųjų lankininkų čempionatai, o važiuoti į Europos ar pasaulio čempionatus R. Baranauskas jautėsi dar nepasirengęs, tad nuolat varžėsi tik su sveikaisiais ir taip prie to įprato, kad dabar neįgaliųjų varžybose jaudinasi labiau nei sveikųjų.

„Atvažiuoji į neįgaliųjų čempionatus ir kur pažiūrėsi – vien sportininkai. Žvilgteli į kairę – eilė rikiuojasi, pažiūri į dešinę – vėl eilė. Tu nori būti už juos geresnis, jie – už tave. Tad įtampos kur kas daugiau nei sveikųjų varžybose Lietuvoje, kur sportininkų gerokai mažiau“, – patikino Rolandas.

Dėl itin didelės konkurencijos tarp neįgaliųjų, Rolandui nepavyko patekti į Tokijo žaidynes, nors ir turėjo paralimpinį normatyvą. Tačiau į Paryžių, tiki alytiškis, prasibrauti pavyks. Tam reikia tik puikiai pasirodyti neįgaliųjų šaudymo iš lanko pasaulio taurės etapuose ir Europos čempionate.

Per varžybas daug kas priklauso ir nuo sėkmės, tačiau ji draugiškesnė tiems, kurie, kaip ir Rolandas,  nebijo juodo darbo.

Birutė Pakėnaitė, parateam.lt

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.