Spalvingame globėjos šeimos paveiksle – laimę liudijančios šypsenos

Matuizų kaime su šeima gyvenanti ir Marcinkonių seniūnijoje socialinio darbo organizatore dirbanti Danutė Stankūnienė – vienas iš tų gerųjų pavyzdžių, kaip reikia meilės rūpesčiu apgaubti ne tik savus, bet ir globojamus vaikus. Ne veltui šiais metais Motinos dienos proga už nuopelnus globai ir rūpybai, už atsakingumą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei LR Prezidento Gitanas Nausėda jai įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

Net ir vieną popietę bei vakarą praleidus linksmoje ir, nė kiek neabejoju rašydama, laimingoje globėjos Danutės Stankūnienės šeimoje, galima tvirtinti, kad gyvenimas, koks bebūtų nenuspėjamas, visgi yra nuostabus, su dideliais ir mažais stebuklais! Įgaunantis dar daugiau spalvų, kai jį įprasminame tiesdami ranką artimui… skirdami laiko švelnumui ir atjautai… gerumui ir Meilei… Laiko sau ir kitiems. Kai dalindami dėmesį ir jautrumą, pilką tuštumą užpildome Meile, džiaugsmingu savęs dovanojimu… Juk tuomet ir patys patiriame daugybę teigiamų emocijų.

Gerą nuotaiką spinduliuojanti Danutė, paklausta, kaip nupieštų žodį „globa“, pradeda šypsotis ir vaizdžiai rodo, pasakodama skambia dzūkiška tarme: „Šis žodis būtų nupieštas pačiom mano mėgstamiausiomis raudona ir mėlyna spalvom. Paveikslas būtų tik toks – šypsenų pilni mamos, tėčio, daugybės mergaičių ir berniukų veideliai“. Jai santūriai pritaria vyras Artūras. Kuo gi ypatinga ši Varėnos rajone, Matuizų kaime gyvenanti šeima? Ogi tuo, jog Dievas jiems davė vieną savo sūnų Edviną bei keturis globotinius – Vaidą, Samantą, Živilę ir Rytį. Visi vaikai tarsi sujungti kažkokia nematoma gija, vienas paskui kitą atkeliavo į Stankūnų šeimą. Iš tiesų su šiuo žodžiu susijęs visas Danutės gyvenimas. Jo prasmę moteris žinojo nuo pat mažumės. Vaikystėje girdėjo mamos pasakojimus, kaip jai teko ragauti vaikų namų duonos, nes pokariu Danutės senelę vos dvidešimt penkių metų sušaudė. Pačios Danutės bei jos brolio ir dviejų seserų tėviškė – miškuose pasislėpusiame mažame Šklėrių kaimelyje netoli Baltarusijos sienos, tad mokytis jai teko Merkinės internatinėje mokykloje. Ten sutiko savo būsimą vyrą Artūrą, kilusį iš Marijampolės rajono, kuriam trūko tėvų meilės. „Mes kai mokėmės internate, turėjom daug draugų. Savaitgaliais ir vasarą važiuodavom visi į mano kaimą. Tėvai nedrausdavo, priešingai, džiaugdavosi, nes labai mylėjo vaikus. Dažnos Artūro viešnagės mano namuose peraugo į meilę, kuri tęsiasi iki šiol“, – šypsosi Danutė.
Pirmasis globotinis Vaidas jų šeimoje atsirado beveik septynių mėnesių, kai sūnui Edvinui buvo trys metukai. Jis yra Artūro sesers sūnus. „Artūro sesuo sunkiai vertėsi, augino sūnelį viena. Kai ji paskambino, kad išvažiavo į užsienį užsidirbti, o sūnus atsidūrė Panevėžio vaikų globos namuose, mes nė akimirkos nesuabejojom, kad Vaidą reikia paimti į šeimą. Jis žinojo, kad aš esu antra mama. Nuo pat mažumės jam tą sakiau. Vaido mama, net ir sunkiai dirbdama užsienyje, sūnaus nepamiršo – skambindavo, siuntė jam dovanėles, net nuvažiavę buvome pas ją. Tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo ir iki šiol jau daugiau kaip dvidešimt penki metai nėra jokių žinių. Vaidui vienintelis mamos atsiminimas – ant spintelės stovinti fotografija“,– rodo nuotrauką Danutė. „Kai sūnus Edvinas išėjo į mokyklą, Vaidui pasidarė liūdna ir jis pradėjo prašyti broliuko. „Mama, tėti, aš neturiu su kuo mašinytėm žaisti. Važiuojam į vaikų kaimą, paimkit man brolį“. Su Artūru šį vaiko prašymą pradėjome svarstyti rimčiau, nuėjome į tuometinį Varėnos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių. O ten pasakė: „Brolio jums neturime, bet yra labai graži sesė“. Artūras iš pradžių nebuvo labai patenkintas, kad siūlo globoti mergaitę.

Klausiau sūnaus Edvino nuomonės, o jis pasakė, kad jam nėra skirtumo, svarbu, kad Vaidui būtų gerai. Vaidas protestavo – „jokių sesių, man reikia brolio“! Bet aš pagalvojau, kad mergaitės labai norėčiau. Prikalbėjau Artūrą nuvažiuoti į Alytaus kūdikių namus. Sakiau: „Artūrai, taigi niekas neverčia mūsų imti, tik pasižiūrėsim“. Pasižiūrėjom… Ir neilgai trukus dviejų metukų ir septynių mėnesių Samanta jau gyveno mūsų namuose. Buvo nedrąsi, baikšti mergaitė, o Vaidas iš pradžių net į jos pusę nenorėjo žiūrėti. Tuo metu mes jau penkiese gyvenom vieno kambario bute, tad pradėjome ieškoti erdvesnio būsto. Kai nusipirkom dviejų kambarių butą, daugiau erdvės atsirado ir vaikams žaisti. Vaikai iš lentelių pasidarydavo tiltus mašinytėm važinėtis. Iš pradžių Vaidas net mašinytės Samantai neduodavo, bet pamažu „ledukai“ ištirpo. Samanta atsidėkojo rūpestingumu – visada sudėdavo Vaidui knygas į kuprinę“. Danutė prisimena vieną nemalonų įvykį, kuris jos globotinius suartino. „Pareina Samanta vieną vakarą verkdama, jai kieme berniukas per rankutes mušė dilgėlėm. Rankos visos pūslėtos, skauda. O Vaidas pasididžiuodamas pasakoja, kad gindamas sesę, neklaužadą pats išplakė dilgėlėm. O aš džiaugiuosi – „va kaip gerai, mano vaikai gina vienas kitą“.

Kaip šioje geroje šeimoje atsirado trečioji globotinė Živilė? „Mūsų sūnus Edvinas mokėsi Varėnos technologijos ir verslo mokykloje. Parvažiavo vieną kartą ir sako: „Ar gali pas mus mano klasės draugė atvažiuoti, ji neturi kur grįžti, nes gyvena „Spengloje“ (tuometiniuose vaikų globos namuose). Žinoma, sutikom, kad atvažiuotų. Pradėjo atvažinėti dažniau ir pasiliko. Ji iš pradžių buvo kaip sužeistas žvėrelis, sunkiau bendraujanti. Tačiau mums jos labai pagailo.

Aš pasakiau: „Živile, jei nori pas mus gyventi, tu turi sutikti su mūsų šeimos sąlygom“. Živilę išlaikėm iš savo lėšų, o jai liepėm taupytis. Mergina susitaupė, ir mes sugalvojom, kad reikia jai Matuizose nupirkti butuką. Parašėme laišką tuomet buvusiai LRT laidai „Bėdų turgui“. Živilė buvo atrinkta dalyvauti šioje laidoje. „Bėdų turgus“ daug padėjo, po laidos dar daug žmonių atsiliepė. Paskui žiūriu, kad mano vaikai – Edvinas ir Živilė – susibičiuliavo ir įsimylėjo. Nedraudėm vaikams draugauti. Ir štai – jie sukūrė šeimą, augina tris vaikus – du savo, o kitą pasiėmę iš globos namų. Džiaugiuosi, nes Živilė yra pareiginga ir darbšti, baigė Vilniaus kolegiją ir Panevėžio kolegiją. Kol tėveliai dirba, mes padedam auginti anūkėlius“.
Šiuo metu namuose auga tik mažiausias globotinis ir didžiausias energijos „varikliukas“ būsimas devintokas Rytis. Mylimas ir laimingas. Samanta pasiprašė, kad gerieji globėjai Danutė ir Artūras paimtų globoti jos broliuką, pasižadėjo, kad padės jį auginti. Ir štai Rytis šioje šeimoje gyvena jau aštuonerius metus. „Prisimenu, kaip nuvažiavom Ryčio pirmą kartą aplankyti. Sėdim mašinon, laukiam, žiūrim, bėga tokis kūdas (liesas) berniukas, visas pamėlis, „permatomas“ kap tas vištėlis. Tai Artūras ir sakis: „Dzie, cia mūs Rytis lakia“. Atsisuko mašinos langą, pašaukė: „Ryti!“, ir tas atsisuko. Parsivežėm, prabuvo pas mus vasarą, buvo labai geras vaikas. Taip ir pasiliko, mes jo jau negrąžinom. Jis į mūsų šeimą atėjo kaip savas vaikas“.

Danutė giria, kad Rytis noriai skaito, nors kartais reikia ir paraginti, kad mokytųsi. Laisvalaikiu būna lauke, na, ir žinoma, prie kompiuterio. Bet geriausia būna vasarą, kai būna pas močiutę kaime. „Ryti, ar tau smagu čia gyventi?“, – klausiu. „Tai žinoma, labai“,– net nemirksėdamas ir glostydamas šuniuką atsako judruolis. Paklausti, su kokiais iššūkiais susiduria globodami vaikus, Danutė savo, kad iššūkių yra įvairių – pasitaiko ir aplinkinių smerkiančių nuomonių, kad vaikus augina tik dėl pinigų, kad netinkamai maitina, bet skaudžiausia jiems atskirtis ir net patyčios mokykloje, su kuriomis, deja, teko susidurti kiekvienam jų globotiniui. Skaudūs prisiminimai apie patyčias globos namuose tarsi juodas šešėlis vaikus atlydėjo ir į globėjų namus. Danutė su skauduliu balse pasakoja, kad Rytis, kai jį parsivežė, vis klausdavo, ar jis tikrai labai negražus, nes labai liesas, kaip ten jam buvo sakoma. „Mes jį vis guodėm, kad jis labai gražus, o Artūras juokaudavo: „Nepergyvenk,

Ryti, mes Tave atšersim“. Už per didelį judrumą vaisių ar sausainių gaudavo tik pauostyti. Niekada neginu, jei mūsų vaikai būna kalti. Bet jei nekalti, visada už juos mūru stojam. Visiems, kuriems pavydu globos pinigų, siūlau – „imkit, globokit vaikus, ir jūs gausite tuos pinigus“. „Mes neskirstom vaikų, kuriam ko reikia, tą ir perkam. Ačiū Dievui, turim darbus, mes ir vaikai sveiki, ir tai yra svarbiausia“. Šiuo metu Danutės ir Artūro Stankūnų vyriausieji globotiniai jau savarankiški. Vaidas sukūręs šeimą, gyvena Varėnoje, su žmona dirba pasieniečiais, augina dukrelę Paulą. Samanta yra kariškė, dirba Lietuvos kariuomenėje. Buvusi globotinė, dabar jau marti, Živilė augina tris vaikučius. Sūnus Edvinas dirba Matuizų gamykloje, su šeima gyvena netoliese.

Dviejų kambarių bute dažnai susirenka visi. Danutė sako, kad vietos visada visiems užtenka. „Juk svarbiausia, kad visi laukiami ir mylimi“.

Socialinė sritis – Danutės kasdienė stichija. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijusi socialinio darbo specialybę, ji vienuoliktus metus dirba Marcinkonių seniūnijos socialinio darbo organizatore. „Nors darbo krūvis didelis, o ir darbas psichologiškai nelengvas, labai padeda teigiamas požiūris ir ilgametė asmeninė patirtis. Mano darbų sąraše – apie 300 paramos gavėjų (socialinių pašalpų, kieto kuro kompensacijų gavėjai, Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo paramą gaunantys asmenys/šeimos, daug senyvo amžiaus žmonių, kuriems reikalinga socialinė pagalba. Džiaugiuosi, kad su visais randu bendrą kalbą, nesmerkiu net ir tų, „paklydusių“, stengiuosi jiems padėti“.

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška bei seniūnijos žmonės Danutei negaili gražių žodžių, įvardija ją kaip pareigingą, „iš širdies“ dirbančią socialinės srities specialistę, kuri supranta ir užjaučia kiekvieną besikreipiantį pagalbos. Artūras dirba UAB „Varėnos šiluma“, o laisvu nuo darbo metu rūpestingai tvarko šeimos reikalus. Danutės ir Artūro šeima yra puikus pavyzdys, kaip reikia tinkamai ir su meile globoti vaikus. Ar nesunku globoti? Danutė ir Artūras sutartinai tvirtina, kad globojamus vaikus priėmė kaip ypatingą Dievo dovaną, todėl visus pasitaikiusius sunkumus sprendžia ganėtinai lengvai. Vaikai jų šeimoje jaučiasi ypatingi, nes yra labai mylimi. Pabuvus laimingoje Stankūnų šeimoje, išklausius Danutės Artūrui pritariant linksmai pasakojamas jų gyvenimo istorijas ir nelabai linksmai – skaudžius momentus, kuriuos teko jų vaikams išgyventi, supranti, jog Danutės nupieštas žodis „globa“ yra pats tikriausias šios šeimos paveikslas.

Varėnos rajono savivaldybės, Rūtos Averkienės informacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *