Žurnalistė Sigita Zumerytė turi svajonę atgaivinti užmirštą Dzūkijos perlą

Žurnalistė Sigita Zumerytė. Asmeninio albumo nuotraukos.

Meilė kūrybai, profesionalumas ir vertybių laikymasis – tai akcentai, kuriais galima apibūdinti žurnalistę, viešųjų ryšių specialistę Sigitą Zumerytę. Turėdama itin plačią patirtį ji tuo ne tik nesipuikuoja, bet kviečia mus išmokti džiaugtis kitų talentais, pasisekimais, matyti žmonių gyvenime Dievo veikimą, o ne konkurenciją. Apie savo karjeros kelią, nepaprastus projektus ir svajonę atgaivinti Daugus – užmirštą Lietuvos perlą – ji sutiko papasakoti plačiau.

Svajojo tapti šokėja

Paauglystėje, prabėgusioje nuostabiame, miškų ir ežerų apsuptame Daugų mieste Sigita Zumerytė žavėjosi šokiu – jos svajonė buvo tapti choreografe. „Mane labai traukė šokis, šioje srityje jaučiausi savimi, todėl neabejojau, kad studijuosiu choreografiją“, – prisiminimais dalijasi ji. Tačiau laikui bėgant Sigita suprato, kad šios svajonės tuomet įgyvendinti nepavyks dėl paprasčiausios priežasties – choreografijos studijos buvo tik Klaipėdoje, tuo tarpu ją traukte traukė sostinė ir senasis Vilniaus universitetas.

„Kadangi buvau užsispyrusi, išvykau į Vilnių ir įstojau į bibliotekininkystę. Tai nebuvo mano svajonių profesija, tačiau tuomet nesugalvojau, ką kitą norėčiau studijuoti. Minčių stoti į žurnalistiką taip pat nebuvo. Gal tai susiję ir su tam tikrais stereotipais, kurie palietė ir mane“, – atvirauja ji. – „Gerai pamenu paauglystėje išgirstą repliką, kad žurnalistas – lyg šuo, kuris tik laksto pakampiais ir loja ant visų. Buvau nedrąsi, turėjau kompleksų ir mintį apie žurnalistikos studijas, kuri vienu metu buvo ėmusi kirbėti širdyje, nustūmiau į šalį“.

Bėgo metai ir gavusi bibliotekininkės diplomą Sigita įsidarbino Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. „Nors šioje srityje kartu su kolegėmis nuveikėme daug įdomių darbų, galiausiai supratau, kad noriu kažko kito. Tuo labiau, kad visada buvau nepaprastai žingeidi ir smalsi“, – sako moteris.

Per kelias savaites perskaičiusi viską, ką žurnalistikos bakalaurai skaito ketverius metus, Sigita sėkmingai įstojo į žurnalistikos magistrantūrą. „Šiose studijose sutikau daugybę įdomių žmonių su istorikų, politologų, ekonomistų diplomais. Visi mes siekėme antrojo išsilavinimo, o turimos kitų sričių žinios, mano nuomone, tik padėjo gilintis į žurnalistikos subtilybes“, – atvirauja žurnalistė.

Nuo gatvės interviu iki pokalbių su prezidentais

Po studijų baigimo Sigita pradėjo dirbti vienoje populiariausių šalies radijo stočių ir įvairiose pozicijose čia darbavosi net 15 metų. „Turbūt, kaip ir kiekvienas iš mūsų, darbo pradžioje neturėjau reikiamos patirties, įgūdžių, tačiau tuometiniai mano vadovai leido klysti, tuo pačiu skatino mokytis iš klaidų, palaikė sunkiose situacijose. Pradėjau nuo paprasčiausių užduočių, iš patyrusių kolegų sėmiausi suvokimo, kaip bendrauti su pašnekovu, ruošti klausimus. Po kurio laiko įgijau patirties, mane pradėjo vertinti, skyrė vis sudėtingesnes temas. Džiugu, kad turėjau galimybę išbandyti save įvairiose pozicijose – nuo laidų vedimo iki pranešimų iš Prezidentūros ir Vyriausybės rengimo, nuo žinių skaitymo iki vaizdo transliacijų“, – džiaugiasi ji.

Didžiausią įspūdį dirbant žurnaliste Sigitai paliko bendravimas su Prezidentu Valdu Adamkumi, profesoriumi Vytautu Landsbergiu, dalyvavimas žurnalistų susitikimuose su aukštais užsienio svečiais, tokiais kaip Anglijos karalienė.

Pasak jos, iš žurnalistikos taip pat galima išaugti, kaip išaugama ir iš bet kurios kitos veiklos. „Tai buvo įdomus gyvenimo etapas. Nors jame yra buvę įvairių akimirkų, labai daug ką iš šio periodo prisimenu su malonumu. Tačiau vieną dieną supratau, kad noriu pokyčio. Taip atsidūriau viešuosiuose ryšiuose“, – sako Sigita.

Vis dėlto, moteris kėlė sau nemažas sąlygas. „Pirmoji – aš pati turiu gerbti savo darbdavį. Taip pat turiu tikėti tuo, ką daro darbdavys bei matyti prasmę srityje, kuriai atstovausiu. Todėl labai džiaugiuosi, kad socialinė sritis, kurioje šiuo metu dirbu, yra tai, kas labai svarbu žmogui, visuomenei ir visai valstybei“, – džiaugiasi ji ir atskleidžia, kad dabartinėje veikloje ne tik panaudoja žinias ir įgūdžius, sukauptus per eilę metų, tačiau mokosi ir naujų dalykų, studijuoja savo klaidas ir stengiasi tobulėti.

Gyvenimo projektas ir sąžinės balsas

Palikusi žurnalistiką, Sigita kurį laiką dirbo prie išties stulbinančio projekto, kurį ne veltui vadina labiausiai įsiminusia savo karjeros užduotimi. „Man teko nepaprasta laimė ruošti komunikacijos kampaniją tikėjimo kankinio, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijai. Tai buvo tikrai neeilinė profesinė bei žmogiškoji patirtis“, – atskleidžia ji.

Pasak žurnalistės, būdama šio projekto dalimi ji ne tik praktiškai viską, kas įmanoma, sužinojo apie T. Matulionio asmenybę, perskaitė ir perklausė daugybę šaltinių, bet ir suprato, koks stiprus gali būti vieno žmogaus ryžtas, tikėjimas, vertybės totalitarizmo fone.

„Dabartinių įvykių kontekste, matydama karą Ukrainoje aš pati semiuosi stiprybės iš šio palaimintojo ir kviečiu jos semtis visai mūsų tautai“, – sako Sigita. Projektas jai buvo nepaprastai svarbus ir dar vienu aspektu – moteris niekada neslėpė savo religinių įsitikinimų – ji yra praktikuojanti katalikė. „Savo gyvenime taip pat stengiuosi vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Jos man svarbios ir profesinėje srityje. Galbūt dėl to per ilgametę žurnalistinę karjerą teko susidurti su įvairiomis situacijomis, kartais susikertančiomis su mano įsitikinimais“, – atvirauja moteris.

Galvojantiems, kad žurnalistikoje viskas yra idealu, Sigita rekomenduoja nusiimti rožinius akinius. „Šioje srityje taip pat būna visko – kartais patys žurnalistai nesupranta temos, neįsigilina į ją. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai turėdami ginti viešąjį interesą žurnalistai to nedaro. Būna ir taip, kad žurnalistas kažkam tampa nepatogus dėl savo vertybių ar nenoro taikstytis su „iš viršaus“ nuleistomis užduotimis. Tačiau kiekvienas juk gali sau pasakyti, kur yra ribos ir neleisti kitiems jų peržengti. O jeigu neišeina kitaip – reikia pasitraukti, rasti sritį ar darbdavį, kur jausitės savimi“, – pataria ji.

Svajoja apie Daugų atgimimą

Laisvu nuo darbo metu Sigita save realizuoja įvairiose veiklose. „Tam tikra prasme įgyvendinau vaikystės svajonę – lankau sakralinius šokius, kuriuose jaučiuosi nepaprastai gerai. Šie šokiai – dar nemaža naujovė Lietuvoje, nors Biblijoje liturginių šokių reikšmė pabrėžiama ne kartą. Taip pat dalį laisvalaikio skiriu savanoriškoms veikloms. O pastaruoju metu atradau nepaprastai malonų širdžiai užsiėmimą – sodininkystę. Gimtuosiuose Dauguose sodinu gėles, turiu įsirengusi šiltnamį“, – mažais gyvenimo džiaugsmais mėgaujasi žurnalistė.

Tuo pačiu moteris turi naują tikslą, kurio siekia kartu su bendraminčių iš Daugų rateliu. „Norime nubraukti dulkes nuo Daugų – užmiršto Lietuvos perlo, savyje slepiančio visą Dzūkijos gamtos grožį“, – sako ji. Jos ir bendraminčių tikslas – parodyti mūsų šalies visuomenei šio miesto unikalumą, priminti garbingą praeitį ir atverti duris jo ateities raidai.

„Nors ir neturi kurorto statuso, Daugai daug kuo primena kurortinį miestą. Čia išvysite unikalią gamtą ir sutiksite nepaprastai svetingus žmonės. Dauguose, kurie yra „tokio paties amžiaus“ kaip ir Trakai, užčiuopsite istorijos pėdsakus, pajusite didingos Lietuvos praeities dvasią“, – sako ji.

Sigitą liūdina kai kurių vietos valdžios atstovų abejingas požiūris į Daugus, nenoras puoselėti šio miestelio ir rūpintis jo populiarinimu Lietuvoje. Tačiau moteris ir jos bendraminčiai rankų nenuleidžia ir sako, kad dės visas pastangas, kad biurokratinė siena sugriūtų.

„Linkiu sau ir kitiems niekada nepasiduoti, net ir susidūrus su kliūtimis. Kiekvienas galime būti naudingas savo bendruomenei, savo šaliai. Tuo pačiu, eidami karjeros keliu, galime jaustis laimingais ir nelipant vienas kitam per galvą, nestumiant kažko į šalį taip atlaisvinant aukštesnį laiptelį. Kviečiu išlaikyti tikėjimą tomis vertybėmis, kurios mums yra brangios. Taip gyveno palaimintasis T. Matulionis, šiuo pavyzdžiu turime sekti ir mes“, – kviečia S. Zumerytė.

Parengė Gediminas Dubonikas

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.