Ukrainiečius vaikus globojanti Svitlana: „Kasdien meldžiu karo pabaigos ir kad vaikų tėvai liktų gyvi“

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka.

26-erius metus Lietuvoje gyvenanti ukrainietė Svitlana Shatsykauskas net blogiausiame sapne nesapnavo, kad jos gimtojoje šalyje galėtų prasidėti karas. Išsipildžius juodžiausiam scenarijui, jau pirmosiomis dienomis moteris su savo sūnumi stovėjo Lenkijos-Ukrainos pasienyje, kad į savo namus Druskininkuose galėtų parsivežti du savo tolimos giminaitės vaikus. Pasakodama apie savo kaip globėjos patirtį, moteris vos tramdo ašaras ir tikina, kad jeigu ne jos pačios ir ne globojami vaikai, turbūt jau seniai būtų karo talžomoje Ukrainoje ir padėtų savo tautiečiams. Šiandien moteris su ašaromis akyse dengia Velykų stalą, vildamasi, kad velykinis stebuklas neaplenks ir jos gimtinės.

Pasienyje laukė jau pirmosiomis karo dienomis

„Tikrai nebūčiau pagalvojusi ar patikėjusi, kad Ukrainoje vyks karas. Kai sužinojau, kas vyksta, puoliau skambinti savo giminaičiams, sesei, broliui, pusseserėms. Labai išgyvenau. Kol kas jų karas nepražudė, tačiau išgyvenimų turėjome, ypač tada, kai sužinojome, kad bombordavo regioną, kur gyvena sesers dukra. Nė vieni iš jų nenori palikti Ukrainos, nori likti ten ir padėti“, – pasakojo Svitlana.

Vos prasidėjus karui, moteris nė nedvejojo pas save į namus priimti du savo pusseserės dukros vaikus ir jau pirmosiomis karo dienomis ji su savo sūnumi jau laukė Lenkijos-Ukrainos pasienyje tolimos giminaitės vaikų – devynerių berniuko ir trylikmetės mergaitės.

„Vaikai buvo labai išsigandę, visko bijojo, labai išgyveno. Kai savo akimis pamačiau, kas vyksta pasienyje, man pačiai buvo labai baisu… Lenkijos pasieniečiai ant rankų nešė vaikus, o jie rėkė, verkė… Negaliu…“, – virpančiu balsu su ašaromis akyse pasakojo Svitlana.

Iššūkiai – finansiniai ir emociniai

Moteris neslepia, kad nors ir iškyla nemažai iššūkių, tiek finansinių, tiek emocinių, tačiau abejonių dėl vaikų globos jai nekilo.

Pasak pašnekovės, niūriausios mintys ir emocijos ją užplūsta atėjus nakčiai, vis apninka baimė, kad nieko nenutiktų giminaičiams, globojamų vaikų tėvams, kurie patriotiškai padeda savo šaliai.

„Turiu darbą, tačiau šiuo metu esu prastovose, tad galiu daugiau laiko skirti vaikams. Tačiau yra ir kita medalio pusė – finansiškai išties nelengva, tačiau kiek tik reikės, tiek globosiu“, – atviravo pašnekovė.

Tiesa, pačios Svitlanos vaikai jau suaugę ir ji jau net turi anūkų. Visi šeimos nariai vieningai pritarė dėl giminaičių vaikų globos.

Tenka guosti ir vaikus

Svitlanos namuose broliukas su sesute glaudžiasi jau pusantro mėnesio, lanko mokyklą, jau spėjo susirasti draugų, tačiau berniukas naktimis kartais miega labai neramiai.

Nebūna nė vienos dienos, kada jie nepagalvotų ar nepaklaustų apie jų mamą ir tėtį, vis kartoja, kad pasiilgo močiutės, domisi įvykiais Ukrainoje.

„Mažasis dažnai pasiguodžia, kad labai nori namo. Tada man tenka su juo kalbėtis, kad tai ne pati geriausia mintis, kad būdamas čia, jis gali ramiai miegoti, išeiti į lauką, susitikti su naujais draugais, mokytis, o ten tektų dienas leisti namuose arba slėptis kur nors rūsyje“, – pasakojo Svitlana.

Kuriam laikui vaikai nusiramina, telefonu pabendravę su savo tėvais.

Pagalbos du vaikus globojančiai Svitlanai suteikia ir vaikų teisių tarnybos specialistai.

Pasiteiravus, ar švęs Velykas ir kaip tai darys, pašnekovė patikino, kad šią šventę švęs net du kartus – šį savaitgalį ir dar kitą, mat stačiatikiai šią šventę mini savaite vėliau nei katalikai.

„Marginsim kiaušinius, kepsim pyragus, puošime stalą ir tikėsimės velykinio stebuklo, kad karas greit pasibaigs, o vaikų tėvai liks gyvi. Kasdien to meldžiu“, – sakė Svitlana.

Šeimos pagalbą vertina ir vaikų teisių tarnybos specialistai

Apie Svitlanos šeimoje susiklosčiusią situaciją puikiai žino ir Vaikų teisių tarnybos specialistai, kurie labai vertina globėjų pastangas padėti giminaičių vaikams.

„Šeimos, apsiėmusios globoti vaikus iš Ukrainos išgyvenimai ir iššūkiai kupini jautrių emocijų ir švelnaus rūpesčio. Pirmiausiai globėjai pasirūpino klausimais susijusiais su vaikų sveikata, apsilankė sveikatos priežiūros įstaigoje, kur buvo užvestos vaikų medicininės kortelės, atlikta vaikų apžiūra. Labai svarbu buvo įsigyti reikalingiausius vaikams daiktus, priemones, užtikrinti ugdymo procesą. Visa tai reikėjo atlikti nedelsiant ir nesukeliant dar didesnės įtampos ir taip daug skaudžių patirčių išgyvenusiems vaikams. Šeima puikiai tvarkosi su iššūkiais, į vaiko teisių specialistus pagalbos nesikreipė. Mūsų žiniomis mažieji jau atrado naujų draugų, jiems ypač patinka bendrauti su lietuviais vaikais“, – sako Renata Kruk, Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Padėti gali tik žinodami apie vaikų buvimą šalyje

Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu nuo karo Ukrainoje bėgančių vaikų skaičius Lietuvoje viršija 17 tūkst.

„Džiugu, kad absoliuti dauguma šių vaikų į Lietuvą atvyko su savo tėvais, daugiausia mamomis. Tad tikrai ne visiems šiems vaikams reikia vaiko teisių gynėjų pagalbos.

Mes, vaiko teisių gynėjai iš esmės dirbame su tais vaikais, kurie į šalį atvyko be savo tėvų. Jų jau daugiau nei 1100. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visiems vaikams, kurie atvyksta į šalį be savo tėvų, reikia globėjų Lietuvoje. Dalis vaikų atvyksta ne su tėvais, o su savo šeimos nariais ar kitais emociniais ryšiais susijusiais asmenimis. Šie vaikai ir toliau lieka su jiems artimais žmonėmis. Tokių vaikų yra 809“, – sako Alina Žilinaitė, Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja.

Kita dalis vaikų yra globos įstaigose gyvenę vaikai, ar kiti grupėmis atvykę vaikai (pavyzdžiui sportininkų grupės). Šie vaikai yra įpratę prie savo bendruomenės, vieni kitus palaiko. Tad siekiant išlaikyti aplinką maksimaliai artimą, tą, prie kurios jie yra įpratę, vaikai nėra atskiriami ir lieka visi kartu. Tokių vaikų 317.

Ir trečioji vaikų grupė yra tie, kurie tikrai turėjo ar vis dar turi šeimas Ukrainoje, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių į Lietuvą atvyko be savo šeimos ir neturi čia nei vieno artimo žmogaus, kuris galėtų jais pasirūpinti. Pasak A. Žilinaitės, būtent šiems vaikams gali reikėti laikinų globėjų, gal kelioms savaitėms, gal mėnesiams. Pirmasis vaikas, kuriam buvo nustatyta globa, buvo Šiaulių apskrityje, tokių vaikų yra Vilniuje. Vaikų, kuriems reikia globėjų Lietuvoje yra 17.

„Karo pradžioje paskelbus, jog nuo karo bėgantiems vaikams gali reikėti globėjų Lietuvoje, tokį norą pareiškė daugiau nei 900 lietuvių, esame jiems labai dėkingi už susitelkimą ir norą padėti. Labai svarbu suprasti, kad tikrai ne kiekvienam iš Ukrainos atvykusiam vaikui reikia globos. Tokių vaikų yra vienetai. Ir tai labai gera žinia, suteikianti vilties, kad vaikai turi galimybę augti su savo artimaisiais, o mūsų tautiečių pagalbos prireikia tik kritiniais atvejais.

Ir dar vienas labai svarbus aspektas dėl Ukrainiečių. Valstybei, bei atvykusiems žmonėms yra ypač svarbu, kad visi žmonės būtų užregistruoti. Apie vaikų grupes būtina pranešti Ministerijai, apie pavienius vaikus be tėvų – tiesiogiai Vaiko teisių tarnybai arba jos skyriui. Kiekvienu atveju vaiko teisių apsaugos specialistai užtikrins, kad vaikas turėtų atstovą pagal įstatymą. Tik žinodami, kad vaikas yra mūsų šalyje galėsime jam padėti“, – akcentavo A. Žilinaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *