Medžio drožėjas, kryždirbys, skulptorius, pedagogas Algirdas Juškevičius jau ne pirmus metus Užgavėnes pasitinka savo drožinėtomis Užgavėnių kaukėmis, pripažintomis sertifikuotu tautiniu paveldu. Jomis apdalija pažįstamus, draugus, giminaičius, jų įsigyti pageidauja ir užsienio keliautojai bei kolekcininkai. Paklausa tokiems medžio dirbiniams išties yra, o ir tradicija maskuotis kaukėmis iki šiol gyva. Būtent šių dirbinių drožinėjimas autoriui – galimybė išlaisvinti savo kūrybines fantazijas.
Ištakos – dar vaikystėje
Medžio drožyba ponas Algirdas užsiima bene 42-ejus metus, o jo ištakos siekia vaikystę.
„Medis man visuomet patiko. Kiek atsimenu vaikystę, tai man labai buvo įdomu peiliuku padrožinėti, stebėti, kaip diedukas kašikus pindavo. Pirmas savo skulptūrėles išdrožinėjau dar pradinės mokyklos klasėse, o rimčiau drožybą ėmiau studijuoti bebaigdamas Vilniaus universitetą“, – pasakojo A. Juškevičius.
Kadaise šis pomėgis prasidėjo nuo skulptūrėlių drožinėjimo, vėliau skulptorius įvaldė ir stambiąsias formas, statė didžiuosius savo darbus įvairiose Lietuvos vietose. Galiausiai jo darbuose atsirado kaukės.
Kaukių tradicija dar gyva
Tautiniu paveldu ypač besidomintis drožėjas A. Juškevičius, kaip ir senieji žemaičių meistrai, kaukes drožia iš liepos medienos, plaukams naudoja arklio ašutus, šerno šerius ar pakulas.
„Kaukės yra populiarios, reikalingos, ši tradicija vis dar gyva. Ypač daug erdvės fantazijai duoda Užgavėnių kaukės, mat galima iškreipti žmogaus veido bruožus, parodyti emocijas, kurti charakterius, personažus, panaudoti grotesko principus, įvairias gamtines žaliavas – ožkų ragus, arklio karčius, uodegos ašutus. Kaukių galima rasti ir Lietuvos muziejuose.
Mano mokiniai taip pat labai mielai drožinėja kaukes. Šiemet du jaunieji drožėjai Ignas Voveris ir Armandas Pangonis savo drožinėtas kaukes rodys „Sidabrinio vainikėlio“ konkursinėje parodoje“, – pasakojo A. Juškevičius.
Kokio personažo drožyba užsiims kūrėjas, padiktuoja į rankas papuolusi medžiaga, jos forma. Tačiau, pasak jo, smagiausia ir lengviausia drožinėti raganas, velnius, čigonus.
A. Juškevičiui vieną idėją pamėtėjo ir staiga pasaulį užklupusi pandemija.
„Prasidėjus pandemijai, išdrožiau varno kaukę, kokias viduramžių laikais maro metu Europoje naudojo gydytojai“, – pasakojo pašnekovas.
Užgavėnes kaip ir kasmet medžio drožėjas minės kepdamas blynus ir džiaugdamasis, kad žiema pagaliau baigiasi. Būdavo metų, kai šia proga vykdavo į Rumšiškes, dalyvaudavo ir Varėnos Užgavėnių renginiuose.
„Būna, kad užsidedu ir savo paties darytą kaukę ir pabėgioju, bet dažniausiai jas išdalinu kitiems“, – pasakojo A. Juškevičius.
Pasak jo, kai kuriuose regionuose tradicija per Užgavėnes persirengti, užsimaskuoti kaukėmis vis dar gyvuoja. Ypač tai būdinga Žemaitijai.
Kaukės paklausios ir užsienyje
Pasirodo, Užgavėnių kaukės labai populiarios ir tarp užsienio keliautojų. Panašių kaukių jie randa ir Afrikos, kitose šalyse, kur persirengimo ir persikūnijimo principas yra labai gerai žinomas dar nuo priešistorinių laikų.
„Užsidėjus kaukę, keičiasi žmogus, įgyja tam tikrų galių. Tokia mintis ir idėja daugeliui yra labai patraukli“, – pasakojo medžio drožėjas.
Jo kaukėmis domisi ir kolekcininkai, kai kurie A. Juškevičiaus darbų įsigiję ne vieną ir net jais iškabinėję visą sieną.
Paveldui – ypatinga reikšmė
A. Juškevičius savo darbuose ypatingą reikšmę skiria tautiniam paveldui. Pastaruoju metu daro daug drožinių, kurie atitinka archeologinius Lietuvos ir pasaulio radinius.
Pernai jis net buvo išrinktas sėkmingiausiu Lietuvos tradiciniu amatininku. Šis titulas drožėjui skiriamas jau ne pirmą kartą. Įvairių apdovanojimų ir įvertinimų A. Juškevičius turi dar daugiau.
Kadais sužinojęs, kad rankomis drožinėtų šaukštų Kaziuko mugėje neliko, pats mokėsi juos drožti ir galiausiai sėkmingai tai įvaldė.
„Taip pat sužinojau, kad istorinių festivalių dalyviai neturi alui gerti skirtų medinių kaušų. Pradėjau domėtis, kokie išlikę muziejuose, ekspozicijose ir taip išmokau ir šiuos drožinėti. Panašiai nutiko ir su liepinukėmis – skobtiniais kubiliukais. Tai irgi pamiršta sritis, kurią gerai išmanė mūsų protėviai. Visuomet man artima buvo ir žaislininkystė, todėl ėmiausi medinių žaislų gamybos, daug domėjausi istoriniais žaislais ir kitus mokiau juos drožinėti“, – pasakojo medžio drožėjas, prie viso to besidomintis dar ir kalvyte, keramika.
Kaziukas pametė tikrąją tradiciją
Paklaustas, kodėl savo darbus pristatantis parodose, įvairiuose festivaliuose medžio drožėjas jau kurį laiką nedalyvauja Kaziuko mugėse, vyriškis atviras, kad šis renginys labai nutolo nuo tikrosios tradicijos.
„Ten daug perpardavinėtojų, daug triukšmo, bet tikrų menininkų ir tų, kas kuria savo rankomis bei tikrosios tos dvasios – visai mažai“, – sakė A. Juškevičius.
Nepaisant to, medžio drožyba išlieka populiariu amatu, mat jo mokytis ateina nemažai vaikų ir jau suaugusių vyrų.
Šio amato vaikus jis mokė per visą savo kaip medžio drožėjo istoriją.
Tiesa, universitete jis studijavo matematiką, nors visuomet traukė gamtos, biologijos mokslai. Pastariesiems pritrūko stojamųjų balų. Po studijų matematikos mokytoju Varėnos technologijų ir verslo mokykloje dirbo apie dešimt metų, vėliau viršų paėmė kūrybinis pašaukimas. Tąkart jis įkūrė drožybos būrelį, greit išaugusį į dailės studiją „Kadagys“. Joje per 40 metų meninės drožybos mokėsi apie 400 jaunuolių.
Tikrieji amatai išliks ir ateityje
Daugybę mokinių turėjęs medžio drožėjas tiki savo amato ateitimi ir perspektyvomis.
„Visi tikri, autentiški amatai turi perspektyvų ir nesvarbu ar tai būtų puodžius, ar kalvis, ar medžio drožėjas. Jeigu meistrai išmano amatą ir kuria tai, kas reikalinga šiandien, šie amatai tikrai nepražus. Tiesiog į kiekvieną amatą reikia žiūrėti plačiau – ne tik padaryti dirbinį ir parduoti jį Kaziuko mugėje. Toks požiūris labai trumpas“, – kalbėjo A. Juškevičius.
Su šio medžio drožėjo darbais ne kartą progą turėjo ir ateity dar turės susipažinti visas Dzūkijos kraštas ir ne tik.
