Alytaus jaunimo centre bene visą sausio mėnesį veikė Ričardo Gruodžio tapybos darbų paroda „Penkeri tapybos metai“. Dzūkiškų šaknų turintis ir šiam kraštui sentimentus puoselėjantis parodos autorius papasakojo neeilinę savo gyvenimo istoriją, kuria visai nesididžiuoja, ir apie netikėtai atrastą talentą, kuriam turbūt nebūtų lemta užgimti, jeigu ne dešimtmetis už pataisos namų sienų. Jau netrukus tapytojui atsivers vartai į laisvę, už kurių jo laukia žmona su trimete dukrele ir į gyvenimą toliau kabintis skatinanti svajonė atidaryti savo meno studiją.
Žiūrėti į praeitį reiškia žlugdyti ateitį
Už vagystes ir disponavimą narkotikais bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekantis ir dienas iki išėjimo į laisvę skaičiuojantis R. Gruodis laukia, kai įkalinimo įstaigos duris užvers galutinai. Laisvėje jo laukia šeima – mylimojo sugrįžtant laukianti žmona ir jųdviejų trimetė dukra. Be to, vyras į laisvę išeis ne tik jausdamas atsakomybę už savo šeimą, bet ir turėdamas didelį tikslą – atidaryti nuosavą dailės galeriją.
„Tai, kas buvo praeityje, norėčiau ten ir palikti. Geriau jau suprasti savo klaidas, nei gręžiotis į praeitį. Žiūrėti į praeitį, vadinasi žlugdyti ateitį. Negalėčiau tai vadinti gyvenimo klaida, galbūt tai buvo pamokos. Buvo kas buvo, taip jau augau, taip susiformavo mano asmenybė. Galbūt be visų tų blogų dalykų, kuriuos esu padaręs, neturėčiau tokios ateities, neturėčiau žmonos, dukros, galbūt nebūčiau atradęs savo gebėjimų. Žinau tik tiek, kad nenorėčiau laiko atsukti atgal, kad galbūt dabar elgčiausi kitaip. Niekam nelinkėčiau sugrįžti į šią vietą, kur vis dar tebesu ir tiek metų leisti tarp šių sienų. Stengsiuosi gyventi padoriai“, – atviravo Ričardas ir pridūrė, kad dabar į gyvenimą žvelgti kitaip jį skatina jausmas, kad yra kažkam reikalingas, kad jo tapyba taip pat atranda savo vietą.
Tarp pataisos namų sienų atrado pomėgį
Vos prieš penkerius metus tarp kalėjimo sienų atgimė dar vaikystėje sudominęs piešimas, virtęs į meniškus dailės kūrinius, o galiausiai išaugęs į jau keliuose šalies miestuose organizuotas parodas. Dvejus metus kūrinių autorius dalyvavo ir tarptautinėse nepersonalinėse parodose Lenkijoje.
„Taip jau nutiko, kad beveik dešimt metų bausmę tenka atlikti pataisos namuose. Neteisinu savo padarytų nusikaltimų, tačiau turbūt taip jau turėjo nutikti, kad atrasčiau save tapyboje. Čia, pataisos namuose, turėjau labai daug laiko, turbūt tai leido išsiskleisti mano kūrybinei mūzai. Galbūt laisvėje taip ir nebūčiau atradęs tam laiko“, – pasakojo vyriškis.
Ričardas yra savamokslis tapytojas, išbandęs įvairias technikas ir atradęs savitą stilių. Paveikslus jis tapo ant drobės aliejiniais dažais.
Kiekvienas darbas R. Gruodžiui yra tarsi meditacija, o kiekvienas jo tapybos darbas – su mintimi ar įžvalga. Kaip sako pats tapytojas, savo darbais jis siekia sukelti žmonėms emocijas, o pagrindinis jo tikslas – atrasti kuo gilesnį ryšį tarp žmogaus ir sukurto darbo.
„Gaunu nemažai užsakymų nutapyti paveikslų, tačiau visuomet stengiuosi pirmiausia susipažinti su tuo žmogumi, kuriam tapysiu. Man visuomet norisi, kad paveikslas atitiktų žmogų, atspindėtų jo gyvenimo būdą“, – pasakojo vyras.
Dzūkijoje liko daug sentimentų
Kaip teigė pašnekovas, didžiausia jo mūza yra jo šeima – jau šešiolika metų kartu su juo per gyvenimą koja kojon žengianti žmona ir trijų su puse dukra. Būtent dėl jų jis mato prasmę stengtis, žvelgti į priekį ir nešti atsakomybę už savo brangiausius žmones.
Ričardo ateities planuose yra nuosavos meno studijos įkūrimas. Dar jis ketina savo meninius gebėjimus nuo drobės perkelti ant pastatų sienų. Tai jau darė ir būdamas tarp pataisos namų sienų, kurias taip pat papuošė savo tapyba.
Pasiteiravus, kodėl savo kūrinių parodą jis suorganizavo būtent Dzūkijos sostinėje, vyriškis sakė, kad būtent Dzūkijoje likę daug sentimentų. Kapčiamiestyje kadais gyveno jo tėvai, likę ir kitų giminaičių, pas kuriuos būdamas vaikas, dažnai leisdavo vasaras.