Naują gyvenimo etapą pasitinkantis Adomas Andrušaitis: „Sportas – tai politikos pratęsimas bėgimo takelyje“

Adomas Andrušaitis. Asmeninio albumo nuotraukos.

Ilgametis Alytaus sporto vedlys, ne kartą apdovanotas už nuopelnus, šiuo metu dirbantis Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduoju, Adomas Andrušaitis jau netrukus sulauks garbingo statuso, kai turės galimybę bet kada išeiti užtarnauto poilsio. Ar vos išaušus tai dienai jis ketina galutinai užverti darbovietės duris? Kokių planų turi ateityje ir kaip jis pats vertina tą daugiau nei keturiasdešimties metų duoklę Alytaus miestui?

Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius įvairiose pareigose sporte dirbate Alytuje. Kaip, Jūsų akimis, keitėsi Alytaus sportas? Kur ir kada buvo padarytas didžiausias proveržis?

Gyvenime proveržiai būna tada, kai yra iššūkių. Jeigu koks nors iššūkis būna įveiktas, tai būna ir proveržis. Kažkada iššūkis mums buvo, kai Alytuje neturėjome net kur futbolo žaisti ir tą darėme Simne. Šiandien mes turime du dirbtinės dangos stadionus, o nuo 2004-ųjų turėjome tą proveržį, kai buvo išvystyta sporto infrastruktūra, sudarytos galimybės sportuoti stadionuose, galiausiai buvo renovuoti ir sporto rūmai. Labiausiai džiugina, kad toks proveržis buvo įvertintas ir visos šalies mastu – 2012 ir 2016 metais Alytus buvo tituluotas sportiškiausiu miestu.

Kokių Alytaus sporto ateities perspektyvų įžvelgiate?

Perspektyvos ir iššūkiai šiuo metu yra bendri visos šalies. Pirmiausia labai trūksta naujų specialistų, kurie pakeistų išeinančius į užtarnautą poilsį. Neišvengiamai reikės persitvarkyti ir tai jau daroma visos šalies mastu. Fizinis aktyvumas ir sportinis meistriškumas yra skirtingi dalykai ir juos reikėtų atskirti kaip visiškai atskiras sporto sritis, kur yra savivaldos savarankiška funkcija, o kur valstybės deleguota funkcija.

Tada atsirastų ir klubinės veiklos perspektyvų, ir aukšto sportinio meistriškumo rezultatų įvertinimas, rodikliai. Mano požiūriu, tokia turėtų būti ateitis ir perspektyvos.

Už nuopelnus Alytaus miesto sporte esate apdovanotas ne kartą. Kokius didžiausius laimėjimus, Jums brangiausius įvertinimus išskirtumėte?

Pats didžiausias ir garbingiausias įvertinimas ir apdovanojimas man yra 1984 metais gautas pirmasis medalis už paruoštą Lietuvos čempioną. Šis apdovanojimas yra ir mano kabinete.

Jūsų karjera – labai spalvinga: sportininkas, treneris, mokyklos vadovas, Sporto rūmų direktorius, Alytaus rajono sportinio gyvenimo vairo kapitonas, o galiausiai ir Alytaus miesto sporto vadovas. Kuri iš šių patirčių Jums arčiausiai širdies ir kodėl?

Galbūt liksiu nesuprastas, tačiau mano profesija yra treneris ir tai man pati brangiausia sritis. Kolegos treneriai tokius mano karjeros pokyčius vertino neigiamai, vertino kaip savo sporto šakos išdavystę, tačiau taip jau susiklostė gyvenimas.

Žinote, trenerio darbas skirstomas į dvi rūšis – dirbti treneriu ir būti treneriu. Tai du skirtingi dalykai.

Mano profesijos niekas nepakeitė ir turiu pilną teisę grįžti į šias roges, tačiau ar mane suprastų jaunimas? Galiu būti šalia, padėti, turiu statusą šioje bendruomenėje, bet grįžti nenorėčiau, nes ten labai sunku.

Ar niekada nesiilgėjote laikų, kai buvote sportininkas?

Kai pradėjau sportuoti, turėjau aiškų tikslą – pasiekti rezultatą, kuris būtų lygus sporto meistro statusui. Tai pasiekiau ir toliau save realizavau kaip trenerį. Bet niekada nenorėjau grįžti į sportininko vaidmenį, nes buvo labai sunku.

Įdomu yra tai, kad Jums teko dalyvauti savivaldoje ir kaip tarybos nariui. Kokia buvo Jūsų kaip politiko patirtis? Kodėl į šį amplua daugiau niekada nesistengėte sugrįžti?

Tai buvo labai įdomi patirtis. Nesu buvęs tarybos narys, nes tokių nebūna. Aš esu trečiojo šaukimo miesto tarybos narys. Tada dar neturėjau nei 40 metų. Tai buvo dar viena mokykla, kuri tolesnėje mano darbinėje veikloje davė labai daug. Tada aš supratau, kas yra politinė išdavystė. Man patiko, nes tai buvo gyvenimiška patirtis.

O grįžti ar ne, tai laikausi požiūrio, kad nebūtinai reikia grįžti į tą pačią vagą, kurioje kažkada jau buvai.

Dabar politiką stebite iš šalies. Ar labai ji pasikeitė nuo tų laikų, kai pats aktyviai dalyvavote politikoje?

Žinote, kaip valstybės tarnautojas negalėčiau vertinti savo darbdavio – savivaldybės tarybos. Galėčiau tik palyginti, kad anuomet didžiausias rūpestis buvo, kaip sušildyti gyvatukus butuose, o dabar tokių didelių iššūkių, man atrodo, nebėra. Pasikeitė laikai, gyvenimas eina vis geryn.

Ar Jūsų karjeroje buvo dalykų, dėl kurių iki šių dienų gailitės?

Nemanau, kad turėčiau dėl ko gailėtis, nes pradirbau 47-erius metus, be darbo nebuvau nė vienos dienos. Visi mano veiksmai buvo sąmoningi, tikslingi ir apskaičiuoti.

Kai tapau tarybos nariu, turėjau palikti sporto rūmų direktoriaus pareigas, bet nesigailiu, nes tai buvo toks gyvenimo etapas.

Aš nieko nesigailiu.

Jau netolimuose Jūsų planuose – išėjimas į užtarnautą poilsį. Kada tai įvyks ir ar savo globojamą sritį paliksite ramia širdimi?

Manau, kad ramia širdimi. Man atrodo, kad aš jau visiems nusibodau, tačiau niekas nepagalvoja, kad ir jie visi man jau nusibodo (juokiasi).

Įstatymo nustatyta tvarka senjoru tapsiu šių metų balandžio 23 dieną, tačiau pagal teisės aktus, galėčiau dar dirbti iki 70 metų. Nemanau, kad tokioje institucijoje vežti tokią atsakomybę tokio amžiaus žmogui kaip man vertėtų. Norėčiau pakeisti savo dienų ritmą, kur nebūtų tokios atsakomybės naštos, intensyvaus bėgimo. Galbūt norėčiau tęsti darbus kur nors ramiau, bet nebūtinai sporte. Neabejoju, kad dar galėčiau būti kažkur naudingas ir reikalingas.

O kada galutinai užversiu savivaldybės duris, parodys laikas.

Ar jau galvojote apie tai, ką veiksite, kai užversite savo darbovietės duris?

Jeigu būsiu kažkam reikalingas sporte, padėsiu kiek galiu ir sugebu. Bet treneriu jau dirbti nenorėčiau, o ir šeima neišleistų. Geriau jau pasinersiu į aktyvų laisvalaikį, visuomeninę veiklą.

Kaip manote, ar Alytuje yra žmonių, kurie po Jūsų ne tik gebėtų deramai atstovauti sportui, bet ir padarytų proveržį, kad Alytaus miesto vardas sporte sužibėtų ne kartą, galbūt ir vėl susigrąžintų sportiškiausio miesto statusą?

Esu įsitikinęs, kad nepakeičiamų nėra. Yra jaunų, imlių žmonių. O pakeisti kažkas privalės.

Alytaus miesto valdžia bando pramušti Alytaus ledo arenos idėją. Kaip manote, ar tokio objekto Dzūkijos sostinei reikia? Ar jis pasiteisintų, ar savivaldybės tai nenugramzdintų į nepakeliamą naštą?

Šią „šaibą“ savo darbinėje veikloje esu girdėjęs ne kartą. Pirmą kartą maždaug prieš 12 metų, todėl per tą laiką turėjau galimybių pagalvoti. Mano kaip sporto žmogaus, specialisto atsakymas būtų kategoriškai ne. Šimtą kartų geriau būtų futbolo maniežas, bet tik ne ledo arena. Turiu tam argumentų, nes kažkada darėme eksperimentus. Turėjome lauko čiuožyklėlę ir ji nepasiteisino. Mes jau nebemokame stovėti ant pačiūžų. Visi tie, kurie nori ledo arenos, gali nuvykti į ne taip jau toli esančias Kaune, Vilniuje.

Manau, kad tai pernelyg didelis objektas, kuris, mažėjant gyventojų skaičiui, tiesiog tampa nereikalingas.

Pastaruoju metu Alytaus sporto ir rekreacijos centras linksniuojamas ne itin maloniame kontekste – sulaukiama priekaištų dėl esą šios įstaigos užsiėmimus lankančių vaikų skaičiaus dirbtinio išpūtimo. Kaip šią eskalaciją vertinate Jūs?

Sportas – tai politikos pratęsimas bėgimo takelyje, todėl niekada Alytaus sporto ir rekreacijos centras nebus ne politikų dėmesy.

Kaip manote, kurioms sporto sritims Alytaus miesto valdžia turėtų skirti daugiau dėmesio, kokias opiausias problemas turėtų imtis spręsti pirmiausia?

Manau, kad, vertinant infrastruktūrą fizinio aktyvumo srityje, Alytus yra stipriai pažengęs į priekį – sutvarkytos viešosios erdvės, aikštynai. Visko yra užtektinai. Tačiau neturime seniūnijų, užimtumo organizavimo jose. Turbūt esame vieninteliai Respublikoje tokie. Neturime net atsakingo žmogaus už fizinio aktyvumo organizavimą bendruomenėse, seniūnijose, seniūnaitijose. Esame visiškai atsilikę net nuo Lazdijų, kur sporto centre dirba net du pavaduotojai, du metodininkai, kurie tuo rūpinasi.

Be to, labai dažnai miegame ant laurų. Jeigu turime šaudymo olimpietį, tai neturime šaudyklos. Nenorėčiau, kad ateity kažkas parodytų per televiziją, kad šaudykloje žolė pjaunama dalge. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į aukšto sportinio meistriškumo bazių kokybę. Nors tai ir nėra savivaldos savarankiška funkcija, bet galvojant apie valstybę, mes turime investuoti į šią veiklą ir jos infrastruktūros tobulinimą, įrengimų aptarnavimą.

Tai būtų naujos galimybės.

Neabejojame, kad Jums išėjus į užtarnautą poilsį, Alytui truks tvirtos rankos sporte. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad taip nenutiktų? Ko palinkėtumėte miesto sporto bendruomenei?

Nemanau, kad kada nors buvau tvirtos rankos politikos šalininku. Man arčiau širdies konstruktyvi kritika ir dialogas. Kai aš išeisiu, tikiu, kad viskas bus gerai. O palinkėsiu to, ko reikia ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai – būkime pakantesni vieni kitiems, nebūkime trijų milijonų treneriais, o sportuojančių vaikų tėvams palinkėčiau niekada arčiau kaip pusantro kilometro nesiartinti prie sporto salės ar aikštyno ir nepadėti treniruoti savo vaikų. Tai didelė klaida, kurią daro tėvai.

Gerai prisimenu savo mamą, kuri į mano varžybas atvykdavo tik tada, kai nežinodavau.

Vienas komentaras apie “Naują gyvenimo etapą pasitinkantis Adomas Andrušaitis: „Sportas – tai politikos pratęsimas bėgimo takelyje“

  1. Adomai, nepalik mūsų sporto!!!
    Ką mes be tavęs darysim????
    Kas organizuos tėvų piketus????
    Kas dangstys mūsų juodus darbelius?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *