Robertas Šarknickas. Išduota lietuvių kalba, vėliava, jos istorija

Per pastaruosius dvidešimt metų Seime kartas nuo karto buvo paleidžiamas klausimas dėl ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose. Diskusijos dažnai baigdavosi nesėkme, nes visi buvę valdantieji tam nepritardavo, įvertindami grėsmę nacionalinėms vertybėms, Lietuvos simboliams, kalbai. Pagrindiniai argumentai – lietuvių kalba – unikali kalba Europoje, o Lietuva yra išskirtinė dėl etnografinių savybių ir panašiai

Į valdžią atėjusiems valdantiesiems – liberalams, konservatoriams ir laisviečiams – Lietuva per vienerius metus pati galėjo įsitikinti jų vedama vidaus ir užsienio politika. Šiuo atveju kalbėsiu apie vidaus, apie vėl dienos šviesą ant Seimo posėdžių stalo išvydusias ne mūsų raides: x, q, w.

Man, prisipažinsiu, tikrai yra netikėta, kad iš didžiosios valdančiosios daugumos už šias tris raides pasisakė visi konservatyvios ideologijos Seimo nariai. Nesuprantu šios valdančiosios daugumos, kuri iš esmės eilinį kartą griauna nusistovėjusias stiprias tradicijas, už kurias kovojo žmonės tuo metu, kai Lietuva klojo valstybės pamatus carinės Rusijos priespaudoje, per miškus slapta nešdami lietuvišką spaudą, knygas. Tai didelė kaina, kova, nusinešusi daug gyvybių. Tačiau ji sumokėta už tai, kad mūsų kalba neišnyktų iš kalbų žemėlapių. Į darbą vėliau įsijungė tuometinės valstybės asmenybės: V. Kudirka, J. Jablonskis, J. Basanavičius ir daugelį kitų. Noriu pasakyti, kad tuo metu lietuvių kalboje, besivystant valstybei, taip pat buvo svetimų raidžių, kurios buvo valomos, gryninamos iki tapatumo lietuvių kalbai, be jokių svečių, kurie buvo labai artimi draugiškos kaimynystės lenkiškos kultūros gramatikai.

Turbūt sunku būtų patikėti, kad po daugiau nei šimto metų, čia Lietuvos širdyje, nesant okupantų, savi Lietuvos Seimo piliečiai, sieks keisti kalbą. Atvirai pasakius, kitų tautybių žmonės iš principo turi teisę tų raidžių reikalauti, dėl šio reikalo jokių pretenzijų nėra. Tik tiek, kad tos teisės valdančiųjų galvose per vienerius metus auga kaip ant mielių, lyg kas tuos Seimo narius būtų laikę kažkur miške, uždarę vienkiemio name ir dar palėpėje kur kažkada jų protėviai slėpė lietuvišką spaudą, kad jiems niekas iš viršaus nenurodinėtų, kaip mes turime gyventi.

Turbūt daug girdite, kiek teisių per metus buvo reikalaujama einant buldozeriu, pažeidžiant net Konstitucijos teismo sprendimus, kas liečia tris svetimas raides. Konstitucinis teismas aiškiai pasakė, kad dėl trijų raidžių turi spręsti Lietuvių kalbos komisija o ne politikai. Politikai turi teisę tik remtis komisijos išvadomis. Deja.

Įdomu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jeigu mes savo oficialiuose dokumentuose pradėsime naudoti svetimybes, ar tada ta lietuvių kalba vis dar bus valstybinė? Ar ir tada anot valdančiųjų tai nebus Konstitucijos pažeidimas?

Lietuvos įstaigose naudojama kalba – lietuvių, tai reiškia, kad procesas vyksta ir dokumentai teikiami lietuvių kalba. Jei tie dokumentai surašyti kita kalba – įstaigoms privalo būti pateiktas patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą. O kaip būtų tuo atveju, jei asmens dokumentai bus sudaryti svetimose kalbose naudojamais ženklais? Ar paprašius asmens dokumento reikės prašyti ir vertimo į lietuvių kalbą? Man rodos, čia žengiamas pirmas žingsnis paminint savo vertybes ir lietuviškumą. Kreipiuosi į valdančiuosius: kodėl mes turime pripažinti svetimas raides? Kodėl užsienio pasuose lietuviai negali naudoti raidžių: ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū? O todėl, kad tų šalių kalbos abėcėlėse šių raidžių nėra. Ir niekam nekyla klausimų jas įteisinti. Ir tai yra visiškai suprantama. Tos valstybės nenori keisti savo kalbos. Ir tai yra pilnai suprantama.

Identitetas: istorija, gimtasis žodis, heraldikos simboliai – jiems nieko nereiškia. ,,Postilės“ prakalboje Mikalojus Daukša įtvirtino: ,,Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Kas dėl pastarojo – ,,Valstybės sargas“ iššifravus dabartinėje kalboje yra nacionalinis saugumas.

,,Nepriklausau kalbos didmeistriams, kurie kaip Arvydas Šliogeris galėtų pasakyti – kalba yra mano likimas. Tačiau kartu su Martinu Heideggeriu tvirtai tikiu, kad kalba yra būties namai, egzistencinis žmogaus prieglobstis“ – tai tik dar patvirtina, kas yra identiteto tautos namai kalboje.

Man lietuvių kalba yra vėliava – šventa, kuri negali būti papildoma atvykusių kitų šalių gyventojų, lygiai taip pat, kaip ir negali būti papildyta mūsų vėliava dar viena jiems artima spalva. Tai yra metafora, bet ji yra stipri kaip unikali mūsų reta kalba Europoje. Primenu, yra išlikusios tik dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Nesiekime savo kalbos su pakreipti slavų ar germanų atšakų link.

Modernumas! Šaukia Seimo salėje iš Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjungos vietų, o tam linkčiodami galvas  pritaria valdantieji. Ei, mieli dešiniųjų vertybių valstybės griovėjai. Ar ne per dažnai manipuliuojama šiuo žodžiu visus metus priiminėjant įstatymų projektus? Pasakysiu: aš taip pat esu už modernumą, kodėl gi ne. Bet būsiu modernus su savo vertybėmis ir gimta kalba. Būsiu modernus, bet tuo pačiu sieksiu nebūti vienodas su pasauliu, o išskirtinis savo unikalia istorija, etnografija, kalba, nes esame tuo ir modernūs, kad neiname ir nekopijuojame, o išliekame savo dvasia kitokie – išskirtinė tauta kartu apsauganti save nuo svetimų prikišamų raidžių, kultūros ir pan. Modernumas – tai ne globalizacija, gerbiami valdantieji.

Labai geras pavyzdys yra Prancūzijos, kuri įstatyminiu lygmeniu priėmė sprendimą išsaugoti savo kalbą. Priminsiu, Prancūzija yra viena iš galingiausių vakarų Europos valstybių, kuriai toli gražu nebūtų galima prikišti taip valdančiųjų mėgstamo pasakymo „nemodernus“. Žodis „modernus“ kalbai negalioja, taip kaip negalioja keisti ar pildyti valstybinių vėliavų spalvas. Grįžtant prie Prancūzijos –ten įstatymas apima visas gyvenimo sritis. Tai įvairūs viešosiose vietose kabantys plakatai, užrašai, gatvių pavadinimai, su eismu ir transportu susieti nurodymai. Ten, kur norima pasitarnauti šalies svečiui ir vartojama svetima (anglų) kalba, privalu šalia tą pat parašyti ir prancūziškai. Įstatyme nurodyta, kad sutartys, įsipareigojimai ir kiti raštai turi būti rašomi prancūziškai. Smulkiai pateikiama, kaip turi atrodyti reklama. Kiekvienas į ją įsiterpęs svetimžodis turi būti išverstas į prancūzų kalbą.

Kalbant apie Lietuvą bei matant, kas dabar vyksta, kas garantuos, kad po kokių, tarkime, dešimt ar penkiasdešimt metų kokia nedraugiška šalis ims ir pasakys, kad jūsų kalba na neturi unikalumo yra svetimų raidžių, kad jūsų istorijoje buvome ir mes, laikas vėl kelti valstybių jungimosi klausimus. Žinoma, tai hipotetinė situacija, bet visada reikia būti budriam dėl ateities, žinant Lietuvos praeitį. Tauta ir išsiskiria tuo, kad ji turi savo tradicijas (kultūrą), kalbą, teritoriją. Deja, bet vieno – kalbos – dabar atsisakome. Baisu taip sakyti, bet žengiame žingsnį į savęs, kaip tautos, naikinimą.

Pabaigai, sveikinu Latviją, kuri vėl pasirodė visa galva aukščiau – ji ant priekinio paso puslapio neleido jokių svetimų raidžių, pagarbiai suteikė teisę svetimvardžius naudoti antrame paso lape. Manau, kad tokiu būdu išsprendžiamos dvi problemos: ir išsaugoma kalba, ir užsieniečiai patenkinti. Gerbkite mus, nes mes jus priimam kaip pilnaverčius gyventojus, bet gerbkite mūsų istoriją, kalbą.

Latvijos variantas galėjo būti priimtas ir Seime, tačiau, siekiant įgyvendinti savo ego, valdantieji pasirinko pirmą paso lapą. Nežinau, ar tautos savitumo bruožų sąskaitą reikia tenkinti savo ambicijas. Ir negana to, kad jau prasidėjo diskusijos dėl diakritinių ženklų žodžiuose, reiškia, kad lietuvių kalbai ir saugumui yra grėsmės ją gražinti į tuos laikus, kai lietuvių gramatiką ir kalbą tvarkė Jonas Jablonskis su visa iškilių Lietuvos asmenybių plejada.

Iš Lenkų spaudos www.tvp.info: Ginčijamos diakritikos. Pagal galiojančią taisyklę nelietuviški vardai ir pavardės lietuvių asmens dokumentuose rašomi lietuviška forma. Antradienį priimtame dokumente įteisintas nelietuviškų pavardžių rašymas lotyniška abėcėle, tai yra leidžiama vartoti lotyniškas raides „w“, „q“ ir „x“, kurių lietuvių abėcėlėje nėra.

Priėmus įstatymą, atsisakoma ir lietuviškos formuluotės nelietuviškoms pavardėms. Tai reiškia, kad įsigaliojus įstatymui bus galima naudoti du simbolius, pavyzdžiui „cz“ arba „rz“, arba taisyklingą vardo „Anna“ rašybą, kuris lietuviškame variante rašomas „ Ana“.

Tiesa, labai gaila, kad prie tokio akibrokšto prisidėjo ne tik socialdemokratai bet ir Skvernelio komanda.

Lieka laukti Prezidento sprendimo, kuris manau neabejotinai reaguos į tai kas įvyko šiandien Seime, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimą ir pačią Konstituciją.

Balsavimo rezultatus galite rasti čia.

Užs.nr. 2022-01-19/01

Panašūs įrašai:

Vienas komentaras apie “Robertas Šarknickas. Išduota lietuvių kalba, vėliava, jos istorija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.