AUKSO VAINIKO regioninė paroda: geriausi apskrities meistrai paaiškės lapkričio 3-ąją

Nuo 2005-ųjų metų, Lietuvos tautodailininkų sąjungai bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinės kultūros centru, kasmet rengiama AUKSO VAINIKO regioninė paroda–konkursas. Jos metu išrenkami ir paskelbiami geriausi apskrities meistrai. Jų kūriniai keliauja į respublikinę konkursinę liaudies meno parodą, kurioje geriausi Lietuvos liaudies meistrai apdovanojami nominacijos simboliu – AUKSO VAINIKU.

Šių metų AUKSO VAINIKO regioninė paroda–konkursas vyksta Alytaus kraštotyros muziejuje spalio mėnesį. 37 jos dalyviai: tituluoti meistrai, parodų senbuviai, savęs tebeieškantys jaunieji menininkai…

Parodos kuratorė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė Modesta Tarasauskienė pasakoja, jog šių metų regioninės paroda išsiskiria tuo, jog yra įsteigta speciali jaunojo Dzūkijos krašto liaudies meno kūrėjo nominacija.

Geriausi regiono liaudies meistrai bus skelbiami parodos uždarymo renginyje, kuris vyks lapkričio 3 d. 17 val., o dabar pristatome keletą parodoje eksponuojamų kūrinių.

Vašku išrašyti margučiai (Audronė Lampickienė)

Lietuvių raštijoje margučiai minimi nuo 16 amžiaus. Lietuvos XI-XIII amžių kultūriniuose sluoksniuose rasti akmeninis, kaulinis kiaušiniai, molinio glazūruoto kiaušinio liekanos, kas liudija juos buvus apeiginiais. Lietuvoje kiaušiniai buvo marginami Velykoms, Atvelykiui, rečiau – Jurginėms ar Sekminėms. Manoma, kad pirmieji margučiai buvo vienspalviai, tiesiog nudažyti viena ar kita spalva, išgauta iš augalų. Du būdingiausi marginimo būdai, žinomi nuo XIX amžiaus pabaigos ir populiarūs iki šiol, yra raštų išrašymas vašku ir skutinėjimas.

Margučių išrašymo karštu vašku tradicija į mūsų šeimą atėjo iš XIX amžiaus pabaigos. Esu trečios kartos margučių margintoja. Margino mano močiutė Anelė (1896–1985), margina mama Danguolė Dikšienė (g. 1931), aš, Audronė Lampickienė, (g. 1966), taip pat – mano dukra Banga Vaicekauskienė (g. 1993). Tradicijos perėjimas iš kartos į kartą šeimoje – labai natūralu, o kartu nepaprasta, nes liečiamės prie gilios praeities ir tiesiame tiltą į ateitį. Taip pačiai ar labai panašiai karšto vaško brūkšnelius ant kiaušinio lukšto braukė mūsų protėviai, galbūt šį „metraštį“ rašys ir mūsų anūkai, proanūkiai.

Margutis mažas didelis stebuklas. Šimtas, du šimtai, trys šimtai karšto vaško taškelių ir brūkšnelių ant vieno kiaušinio lukšto. Raštai juostiniai (begalybė), dviejų dalių (dangus ir žemė), trijų dalių (šventoji trejybė), keturių dalių (keturios gamtos stichijos, metų laikai, pasaulio šalys). Saulutės, žalčiukai, lapeliai, paukščio pėdelės, spinduliai – raštai kalba apie nuolat atsinaujinančią gyvybę, cikliškumą. Nė vieno atsitiktinio brūkšnelio. Kiekvienas rašto elementas tarsi raidė, iš jų susideda žodžiai, o iš žodžių – pasakojimai. Gimimo, augimo, sveikatos simbolis kiaušinis, tapdamas margučiu, įgauna dar stipresnę gyvybės teikimo galią.

Švilpynės (Rūta Indrašiūtė)

Kruopščiai ir subtiliai dekoruotuose darbuose – lietuvių tautodailei būdinga ornamentika, gamtos spalvos, tautosakos siužetai. Keramika atsispindi mane ir mano meninį pasaulį, tai – lietuvių liaudies pasakų, padavimų, dainų fragmentai, augalai, žmonės, paukščiai, žvėrys.

Darbuose nerasime nė vieno pasikartojančio piešinio. Paišydama visada randu naujų temų. Jų semiuosi gamtoje. Labai mėgstu vaikštinėti po miškus, prie netoliese tekančio Straujos upeliuko, Nemuno, Bedugnio ežero. Čia skinu miško uogas – mėlynes, žemuoges, bruknes, renku grybus ir pamatau neįtikėtinų vaizdų. Turiu didelę prabangą kiekvieną rytą klausytis daugybės paukščių krykštavimo, grožėtis aplink miško sodybą klaidžiojančiais ir net į ją užklystančiais miško žvėrimis.

Kai rytais pradedu dekoruoti savo darbus, akys pačios nukrypsta į langus. Už jų – nemokamus koncertus nuolat rengiantys įvairūs paukščiai. Tenka matyti, kaip pro pravirus vartelius įstriksėjęs zuikis vaišinasi mūsų daržovėmis, o už vartelių kraipo galvą stirnos, briedžiai ir net danieliai. Jie taip pat yra mano kūrybos įkvepėjai ir herojai.

Pastaruoju metu mano kūriniai gimsta iš Merkinės molio. Merkinės molis labai gražus, raudonas, nes labai geležingas, bet skilinėja, tad tenka maišyti su baltu. Šis molis kažkoks ypatingas, nes iš jo padaryti darbai paslaptingai skamba. Labai mėgstu daryti švilpukus, jiems degti net specialią krosnelę turiu. Šis darbas yra labai įdomus, kaip savotiškas žaidimas, nes švilpuką turi padaryti tuščiavidurį – kaip fleita.

Sodai (Martynas Mikelionis)

Šešiolikmetis Martynas Mikelionis vienas pretendentų jaunojo Dzūkijos liaudies meno kūrėjo nominacijai.

Martyno kurti sodai nuostabūs, jis yra 2020 m. konkurso „Sidabro vainikėlis“ laureatas. Praeitą vasarą buvo surengęs savo autorinę parodą.

Juodoji keramika (Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo keramikai)

Profesijos mokytoja Danutė Garlavičienė pasakoja, kokiais istoriniais faktais remdamiesi parodoje debiutuojantys keramikai pristatė savo darbus liaudies meno interpretacijos kategorijoje:

„Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV–III tūkst. pr. m. e.) išsivystė skirtingos Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramikos kryptys. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. Vėlyvajame neolite (III–II tūkst. pr. m. e.) iš pietvakarių išplito virvelinė keramika, kurios dirbiniai buvo puošti įspaustą virvę primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. m. e. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsivystė į brūkšniuotąją keramiką, kurios pavyzdžiai randami Rytų Lietuvos piliakalniuose. Tai įvairaus dydžio kibiro pavidalo indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų Europos paplito grublėtoji keramika. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu.

Pirmuosius indus degė laužuose. Tam iškasdavo duobę, išklodavo ją akmenimis ir kūrendavo laužą ne mažiau kaip 12 val. ar dar ilgiau kol anglys pilnai užklodavo dirbinius, tada užkasdavo tam, kad anglys, smilkdamos, galutinai išdegtų gaminius. Į molio masę buvo įminkoma iki 60 procentų žvirgždo, kad indai atlaikytų laužo degimą.

Laužo keramikai būdinga pilkai raudona spalva pereinanti į pilkai juodą, kur būta daug pelenų, dirbiniai pasidengia pelenų glazūra. Juodosios keramikos degimas labai artimas laužo degimui tuo, kad degimo pabaigoje degimo krosnies pakura ir viršus taip pat užkasami, juodą spalvą keramikos dirbiniai įgauna nuo medžio malkų (smalėkų- sakingos medienos) sumestų pakuroje smilkimo“.

Megztos pirštinės su rankovėlėmis (Laima Bagdanavičienė)

Tokias pirštines savo jaunystėje 1948m. mezgė ir dėvėjo mano mama Milda Asadauskaitė-Vaitonienė (g. 1931 m., Kudrinėlių km., Leipalingių vls.).

Tęsiu šią raštuotų pirštinių su rankovytėmis mezgimo tradiciją, fiksuotą Kudrinėlių km., Leipalingių vls., 1940–1950 metais. Gražiai ir kruopščiai atlikti darbą mane mokino mama, o mano mamą tokio paties kruopštumo mokino jos mama Juzė Švitraitė Asadauskienė (g. 1894). Mezgimo lygumas „akis į akį“, rašto smulkumas, net siūlų, suverptų močiutės savo mezginiams ir rankdarbiams plonumas, visuomet buvo šeimos braižas. Ir tai yra mano tęsiama tradicija šiandien.

Raštuotos pirštinės ilgomis rankovėlėmis – puikus pasirinkimas šaltą žiemą. Rankovėlės, užmautos ant palto rankovės, puikiai apsaugo riešą nuo šalčio ir kartu puošia drabužį.

Raštuotos (dvigijinės) pirštines buvo mezgamos iš vilnonių siūlų, dviejų arba daugiau spalvų.

Ploni siūlai leidžia pasirinkti įvairesnius ir sudėtingesnius raštus, kurie net ir šiandien suteiks stilingumo ir patrauklumo šiuolaikinei moteriai.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.