Premijos laureatas mokytojas Rimantas Jočys: „Vien mokytojavimo neužtenka“

Alytaus muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Rimantas Jočys. dzukijosveidas.lt nuotr.

Tai mokytojas iš didžiosios „M“. Taip apie Alytaus muzikos mokyklos muzikos mokytoją ekspertą Rimantą Jočį sako esami ir buvę jo mokiniai, kolegos. Daugybės jo apdovanojimų ir pasiekimų kolekciją papildė ir dar vienas – Alytaus miesto savivaldybės Tarptautinės mokytojų dienos premija ir plunksna.

Muzikos mokytojo kelią R. Jočys eina jau 44 metus. Per tą laiką jis įkūrė ne vieną kapelą, Geležinio vilko orkestrą, vadovavo įvairiems meno kolektyvams, su kuriais išmaišė daug pasaulio. Jis yra ir tarptautinio festivalio „Dainavos fanfaros“ iniciatorius, daugybės Lietuvos, tarptautinių konkursų laimėtojas, prizininkas, nuolatinis Dainų šventės dalyvis kaip orkestro vadovas. Mokytojas R. Jočys yra ir „Grand Prix“ laimėtojas.

Šiuo metu jis yra išleidęs ir savo leidinį „Lietuvių kompozitorių kūriniai klarnetui ir fortepijonui“. Spaudai jau ruošia ir kitą leidinį apie Pietų Lietuvos orkestrus.

„Tai labai geras pedagogas, galintis būti pavyzdžiu kiekvienam. Jis turi savo metodiką, šiltą bendravimo su mokiniais kultūrą. Vaikai su juo bendrauja artimai, o mokytojas moka juos paskatinti, pakylėti, pamatyti jų geriausius bruožus. Visada artimą ryšį palaiko ir su mokinių tėvais, geba juos suburti. Ryšį su mokytoju palaiko ir buvę jo mokiniai, kurie savo atžalas mokytis atveda būtent pas jį. Mokytojas Rimantas Jočys yra parengęs ne vieną mokinį profesionaliam muzikiniam keliui“, – taip apie Alytaus muzikos mokykloje 44 metus dirbantį mokytoją R. Jočį kalbėjo Alytaus muzikos mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė.

Mokytojau, nueitas išties ilgas ir iškilus Jūsų kaip muzikos mokytojo kelias. Ar labai keitėsi mokytojo paveikslas ir misija per tuos keturis dešimtmečius?

Žinoma, keitėsi ir tebekinta. Pakito net ir santvarkos. Prisimenu, kai savo karjerą pradėjau Senamiestyje buvusioje pirmojoje muzikos mokykloje. Darbas anuomet išties buvo kitoks negu dabar. Vaikai buvo baikštūs, susigūžę, o dabar jie labai drąsūs, puolantys mokytojams į glėbį, įdomesni.

Kodėl kadaise pasirinkote būtent muzikos mokytojo kelią?               

Tikriausiai įtakos tam turėjo mokytojai, pas kuriuos mokiausi. Jie buvo asmenybės, kurios traukė, žavėjo savo pavyzdžiu. Mokiausi Rokiškio muzikos mokykloje, turėjau mokytojus, kurie buvo savo dalyko profesionalai, puikūs žmonės ir net psichologai. Dešimties metų vaiką psichologiškai pripratinti prie tokių gražių dalykų irgi reikėjo psichologinių žinių.

Tai kokie keliai Jus atvedė į Alytų?

Buvau meilės emigrantas. Su žmona mokėmės tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete. Ten susipažinome ir kadangi žmona yra iš Dzūkijos, čia vėliau ir apsigyvenome. Alytus tuo metu buvo labai perspektyvus miestas, apie jį daug rašė spaudoje, mačiau jo gražių nuotraukų, todėl labai viliojo apsigyventi Alytuje.

Tikrai nesiskundžiu ir nesigailiu dėl tokio mūsų sprendimo. Labai patogus miestas.

Teko girdėti apie Jus kalbant labai daug gražių dalykų – nuo labai artimo ryšio su savo mokiniais iki gausybės pasiekimų, tarp kurių ir Alytaus miesto kultūros premija. Kaip Jums pavyko tiek daug pasiekti ir pelnyti tiek daug meilės iš aplinkos?

Viskas vyksta natūraliai. Tiesiog nepertraukiamas darbas, nuolatinis domėjimasis naujovėmis, kurių netrūksta. Su mokiniais aplankėme daugybę koncertų, teatrų, nuolat palaikome gyvą ryšį su menu. Visa tai labai suartina, praplečia pasaulėžiūrą ir motyvuoja.

Vien mokytojavimo neužtenka. Savo mokinius stengiuosi nukreipti ir į įvairius meno saviveiklos kolektyvus, kad jie turėtų kažkokį tikslą. O mūsų tikslas ir yra išauklėti gerą, kultūringą žmogų, kuris savo išprusimą gebėtų pritaikyti savo gyvenime.

Visada į savo kolektyvus atsivesdavau mokinukų, kurie turėdavo galimybę gyvenimiškos patirties semtis iš suaugusiųjų kolektyvų narių.

O pasiekimai taip pat atsirado dėl to, kad nuolat keliaudavome, daug kur lankydavomės, daug matydavome, girdėdavome ir patys norėjome dalyvauti.

Turėtų būti labai malonu, kai savo vaikus mokytis pas Jus atveda ir buvę mokiniai?

Tai vienas smagiausių dalykų, kai koridoriuje netikėtai pamatau matytą veidą ir jį atpažįstu, prisimenu vardus. Mokinius myliu ir jiems atiduodu visą širdį, dūšią, todėl ir viskas išlieka atminty ilgam. Tai, kad jie sugrįžta pas mane ir atveda savo vaikus, man labai didelis įvertinimas.

Tarptautinės mokytojo dienos proga buvote apdovanotas Alytaus miesto savivaldybės premija ir simboline plunksna. Ar atsiimti apdovanojimus Jums jau įprasta, ar vis tik jaudulys vis dar virpina kūną?

Alytaus miesto kultūros premija buvau įvertintas už nuopelnus kultūrai, tačiau pedagoginiame darbe lyg ir mažiau buvau pastebėtas. Be abejo, tai džiugina ir jaudina. Tai viso mano darbo, karjeros įvertinimas. Už tai esu dėkingas ir Alytaus muzikos mokyklos vadovybei, kurie balsavimu išrinko būtent mano kandidatūrą.

Koks, Jūsų akimis, yra šiuolaikinis mokytojas?

Iš tikrųjų stebiu jaunosios kartos mokytojus. Yra ir gerų, ir ne tokių gerų dalykų. Susimąstau, galbūt čia toks laikas. Senosios kartos mokytojai esame idėjiški, o jaunesnioji mokytojų karta į viską žiūri atsargiau. Tačiau jie yra geri, drąsūs, veržlūs, profesionalūs.

Galbūt pasigirsiu, tačiau per visą karjerą nebuvau nedarbingas. Dabartiniai žmonės daugiau skiria dėmesio sveikatai, sau, savo pažinimui.

Prieš keturis dešimtmečius mokymas, ugdymas buvo visai kitoks – sakoma, kad pagarbos mokytojui būta daugiau, kad nevengta ir balsą prieš mokinius pakelti. Tačiau dabar situacija gerokai keitėsi – dabar net pasakyti pastabą reikia mokėti labai atsargiai. Kaip vertinate tokius pasikeitimus?

Prisimenu ir aš, būdamas jaunas, pašaukdavau, ir pastabą pasakydavau, ypač jeigu neatlikti namų darbai. Dabar viso šito vengiu. Yra įvairiausių būdų priekaištą išreikšti. Tai padaryti galima prieš tai pagiriant nors ir už smulkmeną. Per daugiametę praktiką atradau daug metodikų.

Svarbu atrasti būdą prieiti prie mokinio. Kai atsimenu tuos pabarimus, tai būdavo, kad vaikas net specialiai priešingai elgiasi, užsisklendžia savyje ir rezultatas būna tik blogesnis. Ne veltui šalia pedagogikos dėstomas ir psichologijos kursas.

Garsėjate kaip mokytojas, kuris palaiko labai artimą ryšį su mokiniais, bendraujate kaip su sau lygiais. Ar tai visuomet pasiteisina?

Gaunu net pastabų iš tėvelių, kad su vaikais artimai bendrauju, kad iš manęs norėtų daugiau reiklumo vaikams. Tačiau aš jau turiu savo patikrintą sistemą. Tik gerumu, kolegišku požiūriu galima susitarti ir kažko pasiekti. Aš savo mokinius kartais net pavadinu kolegomis ir tai jiems patinka, jie pasijaučia lygiavertiškais žmonėmis. Su mokiniais kartu pagroju ir net kartais pats suklystu. Juk ir mokytojas gali klysti ir tai yra normalu.

Ar sunku atrasti mokinių talentus?

Taip, sudėtinga. Atsimenu, būdavo didelėje klasėje sėdi komisija ir renka vaikus į tam tikras specialybes. Vaikai ateina išsigandę ir to talento nelieka. Dabar viskas vyksta kitaip.

Talentus atrasti nelengva, nes kartais vaikas gali būti užsisklendęs ir atsiskleidžia tik per ilgesnį laiką. Džiaugiuosi, kad dabar mes turime net aštuonerių metų mokymosi laikotarpį, o kažkada turėjome tik penkis. Po aštuonių metų grojimo talentai jau atsiskleidžia ir geriausiai pasimato konkursų, ypač tarptautinių, metu. Dabar turime dideles galimybes talentų atskleidimui.

Ką darote su talentais, kuriems staiga dingsta motyvacija?

Kažkuriam mokymo etape taip nutinka. Ypač daug tokių apraiškų jautėsi karantino ir nuotolinio mokymo laikotarpiu.

Tokiu atveju reikia artimai bendrauti su vaiku ir jo tėvais. Labai pasiteisina, kai vaiką įtrauki į meninius kolektyvus, nors jis ir nėra to lygio, kurio ten reikia. Galbūt duodi jam kitą, pavyzdžiui, mušamąjį instrumentą. Tai leidžia jam pasijusti svarbiu kolektyve.

Kaip manote, kokia laukia mokytojo profesijos ateitis, ar šiai profesijai pavyks sugrąžinti prestižą?

Teks visą gyvenimą mokytis, tobulėti, domėtis naujovėmis, keliauti. Manau, kad mokytojai pateisina prestižą, nes jie yra profesionalūs, geri. Sugrąžinti nėra ką.

Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms profesinės šventės proga?

Būkime kontaktiniame darbe, nes ta dviejų metų nuotolinio darbo patirtis niekada neatstos gyvo kontakto, spindinčių mokinių akių, apsikabinimų, jų laukimo prie durų.

Ačiū už laiką, skirtą pokalbiui!

Panašūs įrašai:

2 komentarai apie “Premijos laureatas mokytojas Rimantas Jočys: „Vien mokytojavimo neužtenka“

  1. Nuoširdžiausi sveikinimai . Gerb. Rimantas ne tik puikus pedagogas, bet ir labai kuklus, šiltas žmogus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.