Moterys kariuomenėje. Nors tai jau nieko nestebina, tačiau vis dar daug kam įdomu panagrinėti jų moteriškumo svertus ir sužinoti, ar išties šioje srityje jos gali būti lygiavertės vyrams. Ar tai tik įsisenėjęs stereotipas, o gal jau norma tampantis reiškinys? Apie visa tai kalbėjo vos prieš daugiau nei mėnesį nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kare savanore tapusi alytiškė jaunesnioji eilinė Eglė Butenkovaitė ir jau kitąmet dešimt metų tarnybai Lietuvos kariuomenėje atidavusi karininkė iš Alytaus – kapitonė Lauryna Bubnytė.
Tikslą užsibrėžė dar paauglystėje
Kpt. L. Bubnytė yra karininkė – Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono štabo S2 skyriaus viršininkė, bataliono karininkų klubo prezidentė.
Jos profesinį pasirinkimą tapti karininke lėmė dar vaikystėje pasirinkta veikla Lietuvos šaulių sąjungoje. Būdama dvylikos metų ji tapo jaunąja šaule ir pirmą kartą dalyvavo sukarintoje vasaros stovykloje, kurioje ją sužavėjo tvarka, aktyvumo galimybės, pratybos su kariais. Jai patiko rimtas kario kaip patriotiško Tėvynės gynėjo įvaizdis, o šauliška veikla lydi iki šių dienų.
„Man visada atrodė, kad kariai yra disciplinuoti, žinantys, ko nori iš gyvenimo todėl labai norėjau tokia būti ir pati. Visada buvau teisybės ieškotoja, kovotoja, aktyviai dalyvaudavau įvairioje popamokinėje ir pilietinėje veikloje“, – pasakojo Lauryna. Nuo tada mergina ėmė svajoti apie profesijos pasirinkimą – karininko tarnybą Lietuvos kariuomenėje, juolab kad jos būdo savybės buvo labai artimos tokioms, kurios keliamos kariams.
„Mokslai sekėsi labai gerai, įsiliejau į Alytaus apskrities šaulių rinktinės veiklą, kur užimdavau vadovaujančias pareigas, tad šauliška veikla mane natūraliai kreipė link tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Man pasisekė – jau paauglystėje pasirinkimas buvo labai aiškus, tikslai buvo tvirtai užsibrėžti, tad vos baigusi mokyklą, pasirinkau studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijoje. Palaikymą jaučiau iš savo artimųjų ir draugų, nes jie matė, kad man visa tai labai patinka, nors šiek tiek nerimavo, kad bus per sunku, mat tada dar buvo gajus stereotipas, kad ten vieta – ne merginoms. Baigusi Karo akademiją įgijau dvigubą išsilavinimą – baigiau tarptautinių santykių akademines studijas ir įgijau pėstininkų būrio vado kvalifikaciją. Tuometinei šalies Prezidentei suteikus pirmąjį karininko – leitenanto laipsnį, tapau karininke. Po studijų tarnybos vietą pasirinkau Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione, kuriame tarnauju šeštus metus. Tarnybą pradėjau kaip būrio vadė, vėliau sekė kitos vadovaujančios pareigos. Dabartinė tarnybos kryptis – žvalgyba“,– pasakojo kapitonė.
Moteriškumo yra ir kariuomenėje
Karininkė tikino, kad moterys kariuomenėje atlieka tas pačias užduotis kaip ir vyrai ir tikrai ne ką prasčiau. Be to, įvykus kariniam konfliktui, kariuomenėje tarnaujančios moterys taip pat privalėtų atlikti pareigą Tėvynei, kitokio pasirinkimo nėra. Pasiteiravusi, ar, pasaulyje, kaimyninėse šalyse vis daugėjant konfliktinių židinių, ji pati nejaučia nerimo, karininkė patikino, kad tikrai ne, nes krašto gynyba yra viskam pasiruošusi.
Lauryna patvirtino, kad kariuomenėje nebūna lengva niekam, tačiau tarnyba duoda daugybę pliusų. Vienas jų – padeda sutvarkyti vertybinį pamatą.
„Tarnyba yra itin dinamiška – vieną dieną dirbi administracinį darbą kabinete, o kitą jau vykdai užduotis lauko taktikos pratybose, viename iš kariuomenės poligonų. Imi vertinti tokius paprastus dalykus kaip karštas dušas ir šilta lova – kartais tiek nedaug tereikia iki pilnos laimės. Nuobodu nebūna, nes kasdien dirbi komandoje ir išmoksti naujų dalykų – norint tinkamai atlikti savo darbą turi gilintis į profesinę sritį ir tobulėti. Tarnyba trunka nuo aštuntos iki septynioliktos valandos arba prailgėja tiek, kiek reikia, įskaitant savaitgalius. Karininkas lygiai taip pat kaip kiekvienas karys privalo išlaikyti fizinio parengtumo normatyvus, gebėti valdyti jam priskirtus ginklus, palaikyti taktikos įgūdžius, o be viso to – gebėti planuoti ir organizuoti savo padalinio karinį rengimą. Užduočių kiekiai priverčia disciplinuoti save, planuoti savo laiką, kas labai praverčia ir asmeniniame gyvenime. Čia sudarytos puikios sąlygos lavinti savo kūną, protą ir dvasią. Visiems sakau, kad tai nuostabiausia profesija pasaulyje“, – pasakojo kapitonė. Nors specialybė nėra moteriška, tačiau, karininkės tvirtinimu, ir joje galima surasti moteriškumo.
„Niekada nesistengiu būti dirbtinai vyriška. Užduočių skyrimas ir atlikimo kokybė priklauso nuo asmeninių gebėjimų ir būdo savybių, o ne nuo lyties. Darbe esu su uniforma, surištais plaukais, minimaliu makiažu, tačiau tam tikrų savybių nepaslėpsi. Pavyzdžiui, mano darbo kabinete šalia šalmo, šarvinės liemenės ir visuomet sukrautos kuprinės ant stalo žydi gėlė. Moteriškumas niekur nedingsta. Nusivilkus uniformą po tarnybos valandų, užsiimu tokiais pačiais dalykais kaip ir visos merginos – apsirengiu suknelę, einu į teatrą, kiną, koncertą“, – teigė moteris, kuriai asmeniniame gyvenime patinka skaityti knygas, sportuoti, didžiulė aistra – kelionės. Studijų metais užsiiminėjusi boksu ir svarsčių kilnojimu, Lauryna atrado bėgiojimo malonumą, kuris leidžia perkrauti smegenis. Taip pat jai nesvetimas ir kultūrinis gyvenimas, kuris šiuo metu sustingo. „Mano nuomone, karininkas turi ne tik išmanyti savo profesinę sritį, bet ir turėti asmeninių hobių ir pomėgių, kurie teiktų malonumą ir leistų atsipalaiduoti, būti visapusiškai išsilavinęs“, – teigė kapitonė.
Pasiteiravus, ar pandemija labai keitė jos profesinį gyvenimą, Lauryna patikino, kad mažai. Į tarnybą ji vyksta kiekvieną dieną, tačiau teko skirti daugiau laiko ir perplanuoti kai kuriuos renginius, priprasti prie didesnių saugumo reikalavimų. Be to, darbas karininkei neleidžia panirti į masinę pandemijos psichozę.
Į tarnybą – tik po kelių metų svarstymo
Paaiškinti, kas Eglę traukė savanoriškai eiti į kariuomenės tarnybą, merginai lengva nebuvo. Pasak jos, tas noras atsirado tiesiog savaime. „Norėjau išbandyti save. Visada buvau judri, sportiška, labai patiko kūno kultūros pamokos. Lankiau įvairius sporto būrelius, nors į profesionalų sportą niekada nesitaikiau“, – pasakojo Eglė.
Be to, ji matė vyresnio brolio pavyzdį, kuris savanoriškai ėjo atlikti įprastai devynis mėnesius trunkančią privalomąją pradinę karo tarnybą. Mergina prisipažino, kad apie šią tarnybą ji galvojo jau keletą metų, tačiau tam pasiryžti reikėjo laiko, mat visuomet kankino nerimas, ar jai ten nebus per sunku.
Moterims nuolaidų nebūna
Dienų, kai būna išties sunku, tikrai pasitaiko, tačiau, merginos įsitikinimu, viską įmanoma ištverti.
Eglė patvirtina, kad merginoms, moterims jokių nuolaidų nėra, tačiau taikomi kiek mažesni fiziniai normatyvai, nors geras fizinis pasirengimas yra neatsiejamas nuo tarnybos kariuomenėje.
Tarnybos metu merginai kaip ir visiems tenka žygiuoti, šaudyti, mėtyti granatas.
„Čia niekada nebūna nuobodu, kiekviena diena kitokia. Be to, man labai patinka šaudyti ir tas pasklindantis parako kvapas“, – teigė alytiškė, nevengianti paimti ginklą į rankas.
Eglė dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjo ir jai priprasti prie reikalavimų kariuomenėje nebuvo itin sunku, mat alytiškė visuomet buvo tvirto charakterio, jai nesvetimas atsakomybės, drausmės, pagarbos jausmas bei disciplina.
Moterys – ne tik prie puodų
Visuomenėje nusistovėjusį stereotipą, kad moterims kariuomenėje – ne vieta, alytiškė savo pavyzdžiu paneigė. Jos įsitikinimu, karinio konflikto metu moterys galėtų lygiavertiškai su vyrais stoti ginti Tėvynės. Be to, šiuo metu ji ne vienintelė mergina, savanoriškai atliekanti devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje. Tokių Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione iš viso yra devynios.
Jos nuomone, moterims – tikrai ne vieta tik prie puodų ir keptuvių. Beje, gaminti Eglė kaip tik ir nemėgsta, nors, jeigu labai nori, tą daro.
Jauna alytiškė kaip ir daugelis kitų jos amžiaus merginų norėtų ateityje sukurti šeimą, turėti vaikų.
„Esu tokia kaip ir visos mano bendraamžės ir tikrai ne mažiau moteriška. Esu įsitikinusi, kad galima suderinti tarnybą kariuomenėje su šeima, su moteriškumu“, – tvirtino Eglė.
Ji pripažįsta, kad vyriškosios lyties atstovai dažnai nustemba, išgirdę, kad merginos savanoriškai renkasi tarnybą kariuomenėje, tačiau iki šiol nebuvo sulaukusi jokių prieštaringų reakcijų.
Nuo barmenės – iki karės
Spalio 12-ąją prasidėjusi Eglės tarnyba baigsis tik kitų metų liepą, tačiau ji svajoja gauti galimybę kariuomenėje pasilikti ilgam. Alytiškė svajoja stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademiją, ten baigti mokslus ir tapti karininke.
Apie šį Eglės pasirinkimą sužinoję žmonės iš artimos aplinkos, palaikyti tikrai neskubėjo, tačiau tėvai džiaugėsi, tik ragino tokį žingsnį gerai apgalvoti.
Baigusi mokslus mokykloje, Eglė įstojo į Alytaus profesinio rengimo centro barmenės-padavėjos specialybę, vėliau pagal ją dirbo pusę metų, tačiau supratusi, kad tai ne jai, leidosi ieškoti naujų galimybių.
Jau daugiau nei mėnuo, kai mergina nėra gyvai mačiusi savo šeimos narių, draugų mat dėl pandemijos grėsmės šiuo metu kariai neišleidžiami. Internetas, telefonas padeda palaikyti ryšį nuotoliniu būdu. Kol kas Eglė nesijaučia kažko labai pasigendanti ir jaučiasi pakankamai gerai. Lieka laiko ir savo mėgstamoms veikloms, poilsiui – sportui, knygų skaitymui, filmų žiūrėjimui, bendravimui. Ji tiki, kad ištverti visus devynis mėnesius kariuomenėje jai sunku nebus, nes visi tarnybą atliekantys kolegos čia labai draugiški ir tampa tarsi viena šeima.
Šiandien minint Lietuvos kariuomenės dieną, įprasti renginiai šiai progai nevyks, tačiau kariai ją tikrai paminės savame rate. Miesto gyventojai neturės galimybės išvysti iškilmingo Lietuvos kariuomenės karių parado, tačiau šios šventės svarbos pandemija tikrai nesumenkins.