Kare su Rusija sužeisti Ukrainos kariai jėgas atgauti atvyksta į Dzūkiją. Jie ne tik gydosi ir atlieka įvairias procedūras Druskininkuose esančiame Karių reabilitacijos centre, bet ir nuolat susitinka su Lietuvos jaunimu. Susitikimų metu tenka išgirsti įdomių, bauginančių, kraupių ir neįtikėtinų karo detalių, sužinoti, ką tenka išgyventi kariams bei jų šeimoms ir net pajusti tą stiprią karių patriotiškumo dvasią. Pasidalinti negailestinga patirtimi jie sutiko ir su portalo „Dzūkijos veidas“ skaitytojais.
Lietuvoje ukrainiečiai reabilituojasi tris savaites. Čia jie aplanko ir įvairias šalies lankytinas vietas, dalyvauja įvairiuose renginiuose, bendrauja su lietuviais, važinėja į mokyklas, kur jaunimui skleidžia patriotiškumo dvasią.
Ukrainos kariai nuolat pabrėžia, kad vertinti laisvę pradedama tik tada, kai jos netenkama ir visuomet palinki, kad jaunuoliai niekada nepažintų, kas yra karas ir virš jų galvos visada būtų tik taikus dangus.
Patyrė sunkių sužeidimų
Visai neseniai keturi ukrainiečiai paliko Karių reabilitacijos centrą, trys iš jų neatmeta galimybės po reabilitacijos grįžti į karo frontą. Kariai, su kuriais kalbėjomės, 80-ojo oro desanto šturmo brigados pulkininkas Valentyn Radyk (Valentinas) ir tos pačios brigados seržantas Ihor Bezdukh (Igoris), karys-savanoris Mykola An (Mikolajus) bei ryšininkas Valentyn Derelo (Valentinas).
V. Radyk daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvenęs Lietuvoje ir ją palikęs 1980-ųjų pabaigoje. Lietuvių kalbą jis dar prisimena, gali suprasti, ką lietuviai kalba, tačiau pačiam kalbėti lietuviškai jau kiek sunkiau. 1989 metais jis buvo pašauktas į Ukrainos kariuomenę, dalyvavo kare ir buvo sužeistas. Tai buvo 2014-ųjų rugpjūtis. Atskriejusi mina sprogo ir jis neteko galūnės – buvo amputuota viena pėda. Nepaisant to, jis tarnybą tęsė kaip karys-savanoris. Be to, po galūnės amputacijos jis baigė Nacionalinę karo akademiją.
I.Bezdukh buvo sužeistas 2014-ųjų rugsėjį po priešiškų jėgų apšaudymo. Šautinės žaizdos buvo abejose kojose, pečiuose.
V. Derelo taip pat keletą metų dalyvavo aktyviuose kariniuose veiksmuose, kurių pasekmės pasireiškė stuburo skausmais bei kitomis sveikatos problemomis. Nepaisant to, grįžęs iš Lietuvos jau kitą dieną jis turėjo grįžti į karinę tarnybą.
M. An buvo sužeistas 2015 metų birželio mėnesį. Jis patyrė skeveldrinį minos sužalojimą. Tankai apšaudė jo karinę būstinę. Tąkart žuvo du Ukrainos kariai ir buvo daugybė sužeistų.
Karas – lyg narkotikai
Pasiteiravus, kaip jie šiandien jaučiasi, visi iki vieno teigė, kad gerai. Dar pridūrė, kad jaučiasi esantys ne vieni, jaučia stiprią paramą iš Lietuvos, palaikymą tiek iš Lietuvos prezidento, tiek iš krašto apsaugos ministro bei sausumos pajėgų vado.
Kariai tvirtino, kad naktimis tenka sapnuoti su karu susijusius košmarus, tačiau nubudę supranta, kad ačiū Dievui tai viso labo sapnai.
Kariai prisiminė vieno amerikiečių rašytojo frazę, kad karas yra narkotikai ir tikino, kad tokio karo poveikio atsikratyti yra išties sunku, nes jis tiesiog žmogų įtraukia. Praėjus kiek laiko po grįžimo iš karo fronto, dauguma nenumaldomai vėl galvoja kaip grįžti atgal į frontą. Esą atsiranda noras išgyventi tai, ką yra ten patyrę. Atrasti save taikioje teritorijoje būna labai sudėtinga.
Į civilinį gyvenimą juos bandoma gražinti per įvairias veiklas, dažniausiai – per sportą.
Dauguma karių šeimos narių taip pat yra įsitraukę į karinę tarnybą, net ir šeimų moterys. Kartu jie būna labai retai, dažniausiai bendrauti tenka telefonu.
Kariai teigė suprantantys, kad niekada negali žinoti, kada kare išauš paskutinioji, tačiau tai jų neatgraso aukoti save tėvynės labui, jie stengiasi iš viso apie tai negalvoti.
„Kai pasirenki tokią specialybę, tu supranti, kad neturi kito pasirinkimo. O jeigu pradedi abejoti, tai gali apimti panika ir tada tikrai diena gali būti paskutinė“, – sakė vienas karių.
„Ukraina mums yra kaip motina, jeigu ji serga, ją būtina gydyti“, – kalbėjo kitas.
Ukrainiečiai tikino, kad jau seniai nebekovoja su sąžinės jausmu žudyti priešą ar ne, nes jeigu ne tu jį, tai jis tave nužudys. Pasirinkimo čia nėra.
Taikos nereikia, reikia pergalės
Šiandien Ukrainoje karas su Rusija tebesitęsia, kasdien vykdomi aktyvūs kariniai veiksmai, kiekvieną dieną žūsta kariai. Rusija Ukrainos kariuomenę įtampoje laiko nuolatos.
Kaip teigė Igoris, deja, bet visuomenei pateikiama ne visa informacija, susijusi su karu. Kai kurie faktai nutylimi sąmoningai. Ukrainos kariams yra žinomas ir Rusijos planas, kaip turėtų atrodyti vadinamoji Novorusija. Esą į jos dalį turėjo įeiti didžioji dalis Ukrainos. Deja, po Krymo įvykių, šis planas nepavyko ir karas sustojo ties Donecku ir Luhansku.
„Ukrainoje nebuvo šeimos, kuri kaip nors nebūtų susijusi su karu. Užaugo kelios kartos, gyvenančios karo režime. O mums taikos nereikia, mums reikia pergalės“, – kalbėjo kariai.
Jie patikino, kad šalia aktyvių karinių veiksmų tenka nuolat atlaikyti ir Rusijos taip mėgstamą propagandinį karą. Okupuotose teritorijose rodoma tik rusiška televizija, politika irgi formuojama naudinga tik Rusijai.
Taip pat ukrainiečiai paaiškino, kodėl rusai karo pradžią pasirinko būtent Donbase. Rusų kolonistai ten buvo pradėti vežti dar po Stalino Ukrainoje įvykdyto Holodomoro1933 metais. Esą ten buvo išžudyta daug ukrainiečių, o į jų namus atėjo Rusijos kolonistai. Į ten buvo vežami nusikaltėliai, kurie dirbo šachtose. Būtent todėl Donbase susiformavo prorusiškas regionas, ten užaugo neapykantą Ukrainai jaučiančios kartos. Todėl logiška, kad Rusija pradėjo karą būtent nuo šio regiono, nes jį paveikti buvo lengviausia.
Fronte draugiją palaiko gyvūnai
Pasakodami apie karo kasdienybę, kariai nevengė vaizdžiai nupasakoti, ką tenka jiems išgyventi. Net ir žiaurioje karo kasdienybėje savyje jie atranda noro ir jėgų pašmaikštavimams. Ukrainiečiai pasakojo, kad dažni jų palydovai fronte būna naminiai gyvūnai – šunys ir katės, mat jie labai gerai jaučia atskriejančias minas. „Jeigu pamatai išgąstingai skuodžiantį šunį ar katę, tai ženklas, kad reikia viską mesti ir skubiai skuosti paskui juos“, – pasakojo kariai.
Tiesa, jie turėjo ir vieną laukinį padarą – pelėdą. Ją kariai rado sužeistą ir apsiėmė gydyti bei globoti. Pelėda taip priprato prie savo gelbėtojų, kad net jiems miegant atsitūpdavo ant kurio nors gulinčio kario kūno ir akylai budėdavo. O tose vietose nelikdavo nė vienos pelės.
Kariai valgo tada, kada turi tam galimybę, o kartais be maisto tenka būti ir visą dieną. Neretai tame pačiame ankštame bunkeryje jiems tenka ne tik maitintis, tačiau ir vietoje atlikti gamtinius reikalus.
Pasak karių, labiausiai, ko reikia bijoti, tai priešininkų paleisto fosforo lietaus, mat nuo jo neapsaugo net metaliniai skydai. Fosforas kiaurai ištirpdo bet kokias medžiagas.
Ukrainiečiai pasakojo, kad savo žuvusius karius laidoja kaip didvyrius. Juos laidoja visas miestas. O rusai savo karius užkasa lyg šunis arba tiesiog sumėto jų kūnus į upę.
Pašonėje – uždelsto veikimo bomba
Deja, bet ne tik okupuotose teritorijose yra žmonių, kurie fanatiškai įtikėję Novorusijos egzistavimu. Kai kurie iš jų, iš okupuotų atvykdami į ukrainiečių valdomas teritorijas, pastebi akivaizdžius skirtumus ir supranta, kad vis tik nereikėjo kviestis Putino tankų. Kariai pasakojo, kad ypač okupuotose teritorijose stipriai jaučiama cenzūra įvairiose gyvenimo srityse, pradedant interneto ryšiu, baigiant žodžio laivės suvaržymais. Žmonės ten ne tik negali reikšti nepasitenkinimų, bet ir už juos būna nužudomi, uždaromi kalėjimuose.
Be to, realius įvykius atspindėti siekiantiems žurnalistams naudotis šiuolaikiškomis technologijomis, tokiomis kaip dronai, yra pakankamai sudėtinga. Taip yra todėl, kad rusai turi specialiai sukurtus visureigius, ant kurių platformų sumontuotos platformos, galinčios nusodinti bet kokį orlaivį. Jie buvo sukurti specialiai teroristiniams atvejams, bet rusai sėkmingai pritaiko ir kitiems atvejams, ypač kai siekiama išvengti Rusijai nepalankių kadrų išviešinimo.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, karių teigimu, nuolat stebi situaciją Ukrainoje, kišasi į politiką, bando destabliziuoti padėtį šalyje. Be to, atsiranda labai didelė ginkluoto konflikto rizika iš kitos pusės – Baltarusijos, Krymo. Pastaruoju metu Baltarusija ir Rusija aktyviai deklaruoja apie bendrą parlamentą, ekonomiką. Šie faktai turėtų neraminti ir Baltijos šalis, mat jų pašonėje – uždelsto veikimo bomba. Pasak jų, pleištą Europoje sėja ir Kaliningrado sritis.
Ukrainiečiai įsitikinę, kad jeigu jų šalis priklausytų NATO, tuomet šiandien karo su Rusija veikiausiai nebūtų. Tačiau pati Rusija dėl tokio Ukrainos žingsnio visuomet jautėsi ramiai, nes žinojo, kad įstojimą į šį aljansą sunkintų turima ginkluotė. Visa Ukrainos sandėliuose buvusi karinė amunicija pritaikyta rusiškai ginkluotei.
Patarė nekartoti Ukrainos klaidų
Karo kartėlį patyrę Ukrainos kariai sako, kad labai svarbu gerbti savo žemę, mylėti ir saugoti savo laisvę ir žinoti savo istoriją, nes šalis, kuri ją pamiršta, yra pasmerkta žlugti. Taip pat patarė, kad Lietuva nedarytų tų pačių klaidų, kurias darė Ukraina. „Laisvė ateina ne taip paprastai, mums irgi reikėjo pralieti kraują. Mes neleidžiame perrašyti savo istorijos, saugojame ją ir tame slypi mūsų stiprybė. Geriau mokytis iš kitų klaidų, bet jų nekartoti“, – kalbėjo Igoris.
Kariai pabrėžė, kad labai gerai, jog Lietuva nuo 1991 metų ėjo savo nepriklausomybės keliu, kad daug investuoja į patriotinį auklėjimą, o tai stiprina šalį.
„Yra toks posakis: „Nori taikos, ruoškis karui“. Kiekvienas save gerbiantis vyras turėtų turėti kažkokius įgūdžius, mažų mažiausiai atiduoti tėvynei prievolę – tarnauti kariuomenėje, būti pasiruošusiam apginti savo namus, savo šeimą“, – kalbėjo Mikolajus.
Pasiteiravus, kaip jie mano, kiek laiko ukrainiečių kariai dar bus pajėgūs atremti Rusijos agresiją, visi lyg susitarę tvirtino, kad tiek, kiek reikės, kad jėgų jie tikrai turi, svarbiausia, kad Rusijai užtektų kamazų lavonams išvežti.
Su kokia rusija jie kariauja. Nejuokinkit. saudi savo tautiecius o jus cia zudikus dievinate
Vatini praplautom smegenim išiblaivyk…