Aldona Česaitytė–Nenėnienė: kaip vaikiška svajonė tapo olimpiniu auksu?

Iš Alytaus rajono Daugirdų kaimo kilusios rankinio žvaigždės Aldonos Česaitytės–Nenėnienės (1949–1999) pavardė prieš 4 dešimtmečius buvo gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Sportininkė 1976-aisiais iš Monrealio olimpinių žaidynių parsivežė aukso medalį, o 1980 metais Maskvos olimpiadoje čempione tapo antrą kartą.

To paties atleto iškovoti keli olimpiniai aukso medaliai – retas atvejis per visą Lietuvos sporto istoriją. „Atkakli ir paprasta sportininkė, kurios neapsvaigino šlovė“, – buvo rašoma apie A. Česaitytę–Nenėnienę anuomet publikuotuose straipsniuose.

Įžymiosios olimpietės gimtajame Daugirdų kaime tebėra išlikusi sodyba, kurioje prabėgo jos vaikystė ir jaunystė. Tiesa, name jau daug metų gyvena kiti žmonės, ne sportininkės artimieji, tačiau 2012-ųjų vasarą čia šurmuliavo labai daug svečių – A. Česaitytei–Nenėnienei buvo suteiktas Alytaus rajono garbės pilietės vardas, ant namo iškilmingai pakabinta atminimo lenta.

Rankininkė lankė Daugirdų pradinę mokyklą, o vėliau mokėsi ir baigė Krokialaukio vidurinę mokyklą. Dabartinėje Tomo Noraus–Naruševičiaus gimnazijoje įžymiųjų kraštiečių biografijos ir pasiekimai įamžinti veikiančiame kraštotyros muziejuje.

Istorijos mokytoja ir kraštotyrininkė Aušra Maižiešienė džiaugiasi, kad ekspoziciją papildė asmeninis A. Česaitytės–Nenėnienės dokumentų ir fotografijų archyvas, apdovanojimai, kuriuos mokyklai saugoti perdavė olimpinės čempionės sesuo Birutė Preitikienė.

„Likimas nelepino Aldonos, nuo vaikystės ji dirbo visus ūkio darbus. Vietos gyventojai prisimena, kaip mergaitė leisdavosi pievos šienauti, jodavusi arkliu… buvo fiziškai stipri. Daugybę garbės raštų gavo dar besimokydama šioje mokykloje už sporto pasiekimus lengvosios atletikos rungtyse“, – apie įžymiąją kraštietę pasakoja A. Maižiešienė.

Apie tai, kaip dar mokyklos suole užgimė svajonė žaisti rankinį, spaudai yra pasakojusi ir pati olimpinė čempionė: „Žalgirio“ moterų rankinio komanda dvejus metus (1967 ir 1968 m.) laimėjo Europos taurę. Tokiomis lietuvaičių pergalėmis džiaugėsi visa Lietuva. Viena iš komandos gerbėjų buvau aš, kaimietė mergaitė. Rankinio nebuvau žaidusi, bet pasiryžau bet kokia kaina tapti rankininke“.

Aldonos svajonė išsipildė su kaupu pradėjus studijuoti tuometiniame Kūno kultūros institute. Ją, lengvąją atletiką pasirinkusią merginą, į rankinio pasaulį atviliojo ir treniruoti ėmėsi Gintautas Stasiulevičius.

1971-1982 metai – intensyvios ir pergalingos A. Česaitytės–Nenėnienės sporto karjeros laikotarpis: ji Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komandos žaidėja ir kapitonė, yra įtraukiama į TSRS moterų rankinio rinktinę ir joje žaidžia septynis metus, laimi sidabro ir bronzos medalius pasaulio moterų rankinio čempionatuose, tampa dviejų olimpiadų aukso medalių laimėtoja.

„Tai buvo sunkus mano gyvenimo etapas, bet įdomus. Rinktinėje buvau vienintelė lietuvė. Komandoje jaučiausi kaip baltas negras. Per treniruotes taip pavargdavau, kad neturėdavau jėgų net persirengti“, – yra pasakojusi įžymioji rankininkė, prisimindama ir linksmesnius savo sportinio kelio epizodus, kaip antai rusakalbių komandos draugių juoką dažnai sukeldavusi jos pavardė – Nenėnienė, rusiškai skambėjusi kaip keturiskart „ne“.

Aktyvią sporto karjerą A. Česaitytė–Nenėnienė baigė būdama 33 metų. Gyveno Kaune, dirbo sporto instruktorės, kūno kultūros dėstytojos darbus. Olimpinė čempionė pergyveno skyrybas, vaikų nesusilaukė. Mirė nesulaukusi 50 metų, yra palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Ar olimpinės čempionės atminimas išliks tik sporto istorijos knygose?

Krokialaukio gimnazijos bendruomenės pastangomis rankinio legenda prisimenama gyvu veiksmu ir sportiniais darbais. Jau penkis metus mokykla rengia sporto šventes, skirtas A. Česaitytei–Nenėnienei atminti: bėgamas 3 kilometrų atstumas nuo miestelio centro iki čempionės gimtosios sodybos Daugirdų kaime. Bėgimo dalyviai sužino apie legendinės sportininkės pasiekimus, ugdo savo sportinius sugebėjimus, gauna proginius medalius.

Rankinio žvaigždės iš Daugirdų kaimo olimpinių aukso medalių likimas yra žinomas kraštotyrininkei A. Maižiešienei – sportininkė juos padovanojo dvejoms savo dukterėčioms. Viena jų gyvena JAV, kita brangiąją tetos dovaną veikiausiai saugo savo namuose Lietuvoje.