Druskininkiečiai Vita ir Tomas Siliūnai visada svajojo apie gausią šeimą susilaukę pirmagimės Mildutės, jauni tėvai pasikalbėdavo, kad norėtų daugiau vaikų. Slapčia pasvajodavo ir apie dvynukus, juolab, kad iš abiejų pusės ankstesnėse kartose yra buvę dvynių.
Tačiau praėjusių metų pradžios žinia, kad šeima pagausės trynukais buvo netikėta. Apie tai, kad laukiasi trijų mažylių, Vita sužinojo lankydamasi pas gydytoją Vilniuje. Kadangi tądien vyras dirbo, netikėtą žinią ji nieko nelaukdama pranešė telefonu.
„Žmona paskambino ir sako: spėk. Kadangi liepė spėti, pagalvojau, kad ne vienas mažylis ir logiškiausia buvo spėti, jog dvynukai. Bet giliai širdyje nujaučiau, kad trys“, – prisimena Tomas ir juokiasi, kad pirmiausia pagalvojo, kokio reikės automobilio, kad sutalpintų gausią šeimyną.
„Tomas susirūpino mašina, o aš – vežimėlio paieškomis. Vežimėlis buvo pirmasis pirkinys“, – šypsosi Vita. Artimieji žinią priėmė labai džiugiai – Vitos tėtis juokais net kelis kartus tikslinosi, ar tikrai trys. „O Tomo tėtis iš karto atspėjo, kad gims trys anūkai“, – pasakoja Vita.
Praėjusių metų birželio 6-ąją gimę trynukai – Aidas, Vytis ir Indrė – vieninteliai Druskininkuose. Patikrinus paskutiniųjų 18 metų archyvus paaiškėjo, kad minėtu laikotarpiu trynukų registruota nebuvo. Taigi natūralu, kad Druskininkų šaligatviais riedantis raudonasis trynukų vežimėlis, juokais vadinamas raudonu Ferrari, traukia praeivių akį.
Kas kartą, kai šeima išsiruošia pasivaikščioti, sulaukia daugybės reakcijų – nuo į viršų pakeltų nykščių iki sveikinimų, palinkėjimų bei patarimų vaikų auginimo klausimais. Būna, kad einančią gausią šeimyną pro langą pamatę žmonės išeina į lauką, o pro šalį važiuojantys dviratininkai sustoja, kad galėtų pasikalbėti.
Pasiteiravus, ar nuolatinis nepažįstamų žmonių dėmesys nevargina, Vita ir Tomas atviri – kartais į parką iš namų išeina pavargę, tačiau sako žmonių dėmesį suprantantys – smalsuoliai būna geranoriški ir draugiški. „Mums patiems visada buvo gražu žiūrėti į gausias šeimas“, – priduria Vita.
Už mėnesio pirmąjį gimtadienį švęsiantys Aidas, Vytis ir Indrė jau puikuojasi pirmaisiais dantukais ir bando vaikščioti. Pasiteiravus, o kokios gi buvo pirmosios dienos, Vita sako, kad nelengvos – mažieji gimė šiek tiek anksčiau, todėl ligoninėje praleido 3 savaites. O ir grįžus namo labai trūko poilsio, nes viskas vykdavo ligoninėje nustatytu 3 valandų ritmu.
„Būdavo, kad tarp tų trijų valandų nespėdavom pamiegoti. Jie pavalgo ir užmiega, o tau reikia sauskelnes pakeisti, buteliukus išplauti, pačiam pavalgyti ir daugybę kitų reikalų susitvarkyti. Todėl namuose perdėliojome daiktus, kad būtų patogu viską paimti ir daryti tai, kas būtina, nes pašaliniams darbams tiesiog nebuvo laiko“, – pasakoja Tomas ir juokiasi, kad suskubo apsirūpinti ir sauskelnėmis. „Vienam mažyliui pradžioje per parą prireikdavo apie 10 sauskelnių, tad kiekis milžiniškas. Žmonės sandėliukuose laiko uogienes, o mes – sauskelnes“, – juokiasi jauni tėvai.
Pirmagimei Mildutei, kuriai netrukus sukaks treji, irgi reikėjo apsiprasti prie mažųjų broliukų ir sesutės. „Ji buvo pripratusi, kad visas dėmesys jai, o čia atsirado mažyliai, kuriems reikėjo labai daug dėmesio. Aišku, iki gimstant mažiesiems mes šnekėdavome, kad gims lėliukai, ji juos aplankė ligoninėje, tačiau grįžus namo pradžioje jautėme, kad vaikui sunku. Todėl Tomas likdavo su mažaisiais, o mes dviese išeidavome į lauką, lankėme Yamahos muzikos pamokėles“, – pasakoja Vita.
Dabar, mažyliams paaugus, ketveriukė jau žaidžia kartu. „Labai gražiai atrodo, kai jie kartu žaidžia“, – šypsosi Vita. „Bet būna, kad pešasi. Tai žiūrėk čiulptukus vienas iš kito atima, tai už plaukų vieni kitus bando pešti, o Aidui pradėjus vaikščioti Indrė ir Vytis griebia jį už kojų ir visi trys griūna“, – juokiasi Tomas.
Pasiteiravus, kaip išrinko vaikams vardus, tėvai pasakoja, kad diskusijų būta nemažai, bet svarbiausias kriterijus – kad vardai būtų trumpi ir lietuviški.
Ar mažieji Aidas, Vytis ir Indrė panašūs? Vita sako, kad jie labai skirtingi ir išvaizda, ir charakteriu: „Aidas gimė mažiausias, bet padarė didžiausią pažangą. Dabar jis sunkiausias ir viską daro pats pirmas, jam rūpi krėsti išdaigas, brolis ir sesė seka paskui jį. Vytis gimė didžiausias, o dabar jis lengviausias. Jis labai greitas, nori dūkti, bet jam labai patinka pabūti apsikabinus, prisiglaudus. O Indrė rami – ji mėgsta pati savimi užsiimti“.
Tomas ir Vita vaikus augina dviese. Viską patys susitvarko ir spėja – svarbiausia organizuotumas, ritmas ir laiko paskirstymas. „Seneliams tiesiog per sunku su jais susitvarkyti , o ir mes savo ritmą turime, išmokome viską pasidaryti greitai“, – sako Tomas ir pasakoja, kad tempas yra didelis – ramiai pavalgyti auginat mažylius nėra kada, diena prasideda apie 5 ryto, mažieji miegoti eina apie 20 val., bet naktį dar mažiausiai du kartus keliasi: „Dabar mažos gyvenimiškos smulkmenos, kurių anksčiau net nepastebėdavome, tokios kaip pavalgymas, ilgesnis miegas, išėjimas į kiemą – labai džiugina“.
Vita ir Tomas atviri – susilaukus vieno vaiko niekas stipriai nepasikeitė, o susilaukus trijų iš karto gyvenimas keitėsi kardinaliai. „Kai Mildutė buvo mažytė, dažnai kur nors išvažiuodavome. Dabar mūsų gyvenimas – Ateities gatvės rajonas. Vien pasiruošimas išeiti į kiemą trunka arti valandos, o ilgesnėms kelionėms reikėtų rimtai ruoštis“, – sako Vita. Tiesa, šeima jau suplanavo pirmąją ilgesnę kelionę į Vilnių aplankyti senelių.
Duodami interviu Vita su Tomu atvirai papasakojo apie trynukų auginimo iššūkius, tačiau jie nė iš tolo nepriminė pavargusių tėvų. Besišypsantys, juokaujantys, vaikus kalbinantys ir optimistiškai į gyvenimą žiūrintys jauni žmonės galėtų būti pavyzdžiu daugeliui. „Vaikai mus išmokė kantrybės, greitos reakcijos, džiaugsmo mažais dalykais, atidumo, tarpusavio susiklausymo – esame komanda“, – sako Vita.
„Nesvarbu, ar auginat trynukus, ar dvynukus ar vieną vaiką – svarbiausia yra nusiteikimas ir pasiruošimas. Vita šaunuolė – ji puikiai pasiruošė, viską darėme be panikos, organizuotai, suderintai. Aišku, tai dar tik pradžia ir mažieji mus išmokys dar labai daug dalykų. Daugelis klausia, ko teko atsisakyti, tačiau iš tiesų mes nieko nepraradome – žvelgiant į augančius vaikus negaila nei laiko, nei miego. Auginant juos suvoki, koks didelis džiaugsmas yra ne tik imti, bet ir duoti“, – šypsosi Tomas.
Druskininkų savivaldybės informacija