Vieniša trijų vaikų mama: „Kuo labiau gyvenimas spardo, tuo stipresnė tampu“

Pastarieji dešimt metų 32-iejų alytiškės Rasos (pavardė redakcijai žinoma, aut. past.) nelepino – būta tiek sunkumų, kiek kiti jų nepatiria per visą gyvenimą. Iširusi santuoka, nesusiklostę santykiai su naujuoju draugu, trys vaikai ir milžiniškos skolos…

Nepaisant to, ji sugeba išlikti graži, aktyviai sportuoja, nuolat šypsosi ir turi svajonių. Ji nenori laimėti milijono, nors kartas nuo karto nusiperka loterijos bilietą. Jai nereikia ir vyro namuose, nors  kartais norisi į kiną nueiti ne su vaikais, o prireikus pagalbos, pavyzdžiui laiptais užnešti maišą bulvių, tenka pasibelsti į kaimyno duris. Rasos svajonės labai žemiškos, pavyzdžiui, šiemet gauti vairuotojo pažymėjimą ir įsigyti automobilį.

„Stengiuosi nesiskųsti, juk pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie gyvena blogiau negu aš. Esu gana turtinga – turiu tris nuostabius vaikus ir krūvą išmoktų gyvenimo pamokų. Be to, kuo labiau gyvenimas mane spardo, tuo stipresnė tampu,- sako jauna moteris.

Neverkšlenu, nes ašaros mano problemų neišspręs. O jei kada ir pratrūkstu, tai tą mato tik mano kambario sienos, išeidama iš namų niekada nepamirštu „laimingo žmogaus“ kaukės. Vaikams matant taip pat neleidžiu sau ašaroti“.

Šiuo metu Rasos skola siekia maždaug 7000 eurų. Tai įsiskolinimai už komunalinius patarnavimus, kiti mokesčiai. Ji pradėjo didėti, kuomet antrasis draugas – jauniausios atžalos tėvas, ėmė piktnaudžiauti alkoholiu ir į namus pinigų beveik neparnešdavo. Tuomet visa finansinė našta nugulė ant Rasos pečių. Vienai teko pirkti maistą ir drabužius, o mokesčiams už komunalines paslaugas skirdavo tik tiek, kiek atlikdavo. Būdavo mėnesių, kuomet šioms paslaugoms apmokėti pinigų neužtekdavo.

„Skolos – nėra didžiausia problema, jas laikui bėgant atiduosiu, jau dabar tą darau. Labiausiai gaila, kad negalėjau matyti, kaip augo jauniausia dukra. Privalėjau eiti dirbti, kai jai tebuvo aštuoni mėnesiai. Nemačiau jos pirmųjų žingsnių. Kol dirbau, ja ir kitais dviem vaikais rūpinosi mano mama“,- prisimena Rasa.

Jos požiūris į gyvenimą stipriai pasikeitė, kuomet paliko antrąjį savo draugą. Nors tai nebuvo lengvas sprendimas, tačiau jį priėmus pasikeitė daugelis dalykų. Tiek emociškai, tiek fiziškai išsekusi Rasa pamažu atsigavo – sugrįžo nukritę kilogramai, nebereikėjo raminamųjų vaistų, kad užmigtų, namuose įsivyravo ramybė. „Turėjau keturis vaikus, o likau su trimis, iškart lengviau gyvent pasidarė“,- juokauja moteris.

Ji stebisi kai kurių šalies įstatymų absurdiškumu, kurie stipriai prasilenkia su elementariu žmogiškumu. Antstoliai nepasidomi skolininko gyvenimo situacija, neįsigilina, kaip jis pragyvens, kai jie „ištuštins“ jo sąskaitą, net ir tuo atveju, jei „skolininkas“ – vieniša trijų mažamečių vaikų mama.

„Suprantu tuos žmones, kurie turi milžiniškų skolų, tačiau nesistengia kabintis į gyvenimą, nenori dirbti oficialiai. Tu dirbsi, stengsiesi, o antstoliai vistiek tavo pinigus sutvarkys taip, kaip jiems reikia. Taip, skolas grąžinti reikia, tačiau žmogui leisti atsitiesti irgi reikia“,- įsitikinusi Rasa.

Ingrida Surdokaitė

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.