Daugelis tėvų mano, kad finansinis ugdymas prasideda tada, kai vaikas gauna pirmuosius kišenpinigius, išmoksta skaičiuoti eurus ar atsidaro banko sąskaitą. Tačiau iš tiesų pirmosios finansinio raštingumo pamokos prasideda gerokai anksčiau – kasdienybėje.
Vaikas mokosi stebėdamas, kaip šeimoje planuojami pirkiniai, klausydamasis, kaip suaugusieji kalba apie pinigus, parduotuvėje prašydamas dar vieno žaislo, mokykloje lygindamas savo daiktus su draugų turimais. Jis mato reklamą, socialinių tinklų turinį, žaidžia žaidimus, kuriuose virtualų daiktą galima įsigyti vos keliais paspaudimais.
Todėl šiandien vaiko finansinį elgesį formuoja ne vien šeima. Jam įtaką daro mokykla, bendraamžiai, reklama, socialiniai tinklai, žaidimų platformos ir vis labiau į kasdienybę persikeliantis skaitmeninių pinigų pasaulis.
Vis dėlto svarbiausias klausimas suaugusiesiems turėtų būti ne tik: „Ar mano vaikas žino, kas yra pinigai?“ Daug svarbiau paklausti savęs: kas kiekvieną dieną moko mano vaiką, ko norėti, kaip rinktis ir ką laikyti vertinga?
Raidos psichologijoje pabrėžiama, kad vaikas mokosi tyrinėdamas, bendraudamas, stebėdamas kitus ir apmąstydamas savo patirtį. Jam ypač svarbūs žmonės, kuriais pasitiki. Jie ne tik paaiškina taisykles – savo elgesiu parodo, kaip sprendžiamos problemos, priimami sprendimai, valdoma įtampa ir reaguojama į nesėkmes.
Finansiniame ugdyme tai reiškia labai paprastą dalyką – vaikas stebi ne tik tai, ką suaugusieji sako apie pinigus. Jis stebi, ką jie su pinigais daro.
Jis pastebi, ar pirkiniai planuojami, ar pasirenkami impulsyviai, ar prieš perkant lyginamos kainos, ar šeimoje gebama palaukti, ar daiktais rūpinamasi, ar apie pinigus kalbama ramiai. Vaikas mato ir tai, ar norai automatiškai virsta pirkiniais, ar patys suaugusieji laikosi taisyklių, kurias nustato vaikams.
Net ir tada, kai apie pinigus nekalbame, vaikas iš šių kasdienių situacijų kuria savo supratimą apie jų vertę. Todėl finansinis ugdymas nėra viena pamoka. Jis vyksta kiekvieną dieną.
Tėvų įtaka vaikui pasireiškia dviem būdais – per konkrečius auklėjimo veiksmus ir per bendrą emocinį santykių klimatą.
Kartais užtenka visai paprastų dalykų: kartu sudaryti pirkinių sąrašą, aptarti taupymo tikslą, leisti vaikui išsirinkti vieną prekę iš kelių, planuoti šeimos šventės biudžetą ar pasikalbėti apie reklamą.
Tačiau ne mažiau svarbu, kaip visa tai vyksta. Ar tėvai tik nurodo? Ar tariasi? Ar paaiškina ribas? Ar leidžia vaikui suklysti ir pasimokyti iš savo sprendimų?
Tyrimuose palankiausiu vaiko raidai laikomas autoritetingas auklėjimo stilius. Tai nėra nei griežta kontrolė, nei visiška laisvė. Tai šiltas ryšys, aiškios ribos, paaiškinti lūkesčiai ir palaipsniui vaikui perduodama atsakomybė.
Finansinio ugdymo situacijoje tai galėtų skambėti taip:
„Tu gali pats nuspręsti, kam panaudosi savo pinigus. Tačiau prieš apsispręsdamas palyginkime pasirinkimus ir pagalvokime, ar po šio pirkinio tau dar liks pinigų tavo taupymo tikslui.“
Tokiu būdu vaikas gauna pasirinkimo laisvę, tačiau nepaliekamas vienas su sprendimu, kuriam dar nėra pasirengęs.
Vaikui nereikia sudėtingų paskaitų apie ekonomiką. Kur kas svarbiau, kad jis matytų suaugusiuosius, kurie geba planuoti, priimti apgalvotus sprendimus ir ramiai kalbėti apie pinigus.
Kai vaikas įtraukiamas į kasdienius šeimos sprendimus, mokosi palaukti, rinktis ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, jis ugdo ne tik finansinius įgūdžius. Jis mokosi kantrybės, kritinio mąstymo ir atsakomybės – savybių, kurios bus reikalingos visą gyvenimą.