Visi gyvenime kažkur einame. Vieni – siekdami karjeros. Kiti – ieškodami savęs. Tačiau retas leidžiasi į kelią, kurio pabaigoje laukia ne asmeninė pergalė, o galimybė pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Tokie keliai negimsta iš sportinio azarto. Jie gimsta iš tikėjimo, kad žmogaus stiprybė matuojama ne tuo, kiek jis gali panešti, o tuo, kiek yra pasirengęs padovanoti kitam. Būtent iš tokio tikėjimo prieš penkerius metus gimė 100 kilometrų paramos žygis į Alytų – per tą laiką tapęs ryškia bendruomenine iniciatyva, kasmet suvienijančia žmones dėl prasmingo tikslo.
Prieš penkerius metus žygio sumanytojas, pagrindinis organizatorius ir jo lyderis Rimgaudas Leonavičius ištarė, atrodytų, paprastą frazę: žmogus gali nueiti daugiau nei arklys. Iš pradžių tai galėjo skambėti kaip smalsumą žadinantis fizinis iššūkis, tačiau netikėtai kilusi idėja netrukus įgavo visai kitą prasmę. Jei žmogus gali nueiti tiek daug, kodėl tų kilometrų nepavertus pagalba tiems, kuriems jos labiausiai reikia?
Taip iš paprastos minties gimė kelias, kuris jau penkerius metus veda ne tik į Alytų. Jis veda prie vaikų ir šeimų, kurių kasdienybėje net mažiausias pokytis gali reikšti labai daug. Pirmuosius ketverius metus žygeiviai į Alytų keliavo iš Vilniaus, o šiemet, minint penktuosius iniciatyvos metus, pirmą kartą pasirinktas naujas maršrutas – iš Kauno į Alytų. Pasikeitė pradžios taškas, kraštovaizdis ir kelio atkarpos, tačiau nepasikeitė priežastis, dėl kurios žmonės ryžtasi eiti.
Žygio metu renkama parama skiriama Pokyčių ambasados veiklai – atipinės raidos vaikams ir juos auginančioms šeimoms. Tai pagalba kuriant saugesnę, vaikus geriau priimančią aplinką, suteikiant šeimoms daugiau galimybių gauti reikalingą terapinę pagalbą, būti išgirstoms ir nelikti vienoms. Žygio dalyviams šis tikslas tapo atsakymu į klausimą, kodėl verta eiti net tada, kai kūnas prašo sustoti.
Rugpjūčio 1-osios rytą prie Kauno geležinkelio stoties susirinko 22 žmonės. Tai nebuvo profesionalių sportininkų komanda, siekianti naujo rekordo. Į kelią stojo skirtingo amžiaus, skirtingos patirties ir skirtingų fizinių galimybių žmonės, kuriuos jungė bendras apsisprendimas savo žingsnius paversti parama. Pirmoji maždaug dešimties kilometrų atkarpa vedė iki Garliavos, o vėliau kelias tęsėsi Alytaus link. Kelionės metu prie žygio prisijungė dar aštuoni žmonės.
Kiekvienas ėjo tiek, kiek galėjo. Vieni įveikė pirmąją atkarpą, kiti kartu keliavo kelias dešimtis kilometrų, o šeši žygeiviai pasiekė finišą, įveikę visą 100 kilometrų trasą. Nors nueiti atstumai skyrėsi, kiekvieno dalyvavimas turėjo savo vertę. Šiame kelyje svarbu buvo ne lyginti žingsnių skaičių, o suprasti, dėl ko kiekvienas iš jų žengiamas.
Žygio pradžioje netilo pokalbiai ir juokas, tačiau bėgant kilometrams juos vis dažniau keitė tyla. Nuovargis lėtino žingsnį, lietus merkė drabužius, o nutrintos pėdos kiekvieną kitą atkarpą pavertė vis sunkesniu išbandymu. Vis dėlto būtent tada labiausiai atsiskleidė tikroji šio kelio prasmė – žmonės derino savo tempą prie šalia einančiojo, drąsino vieni kitus, o kai žodžių jau nebelikdavo, tiesiog tyliai pasilikdavo šalia.
Žvelgiant iš šalies gali atrodyti, kad didžiausias išbandymas yra pats 100 kilometrų atstumas. Tačiau trasoje supranti, kad sunkiausia ne visada būna kojoms. Kartais sunkiausia patikėti, jog vis dar gali eiti pirmyn. Tuomet veda ne mintis apie medalį ar asmeninį rezultatą. Veda žinojimas, kam skirti šie kilometrai. Veda vaikai ir šeimos, kurioms pagalbos reikia ne vieną dieną ir ne vieną savaitgalį per metus.
Rugpjūčio 2-osios rytą žygeiviai pasiekė Baltosios rožės tiltą Alytuje. Po visos paros kelyje finišas nebuvo triukšminga sportinė pergalė. Tai buvo labai žmogiška akimirka. Prie kavinės „Pasimatymas“ laukė šeimos nariai, artimieji ir draugai. Buvo apkabinimų, šypsenų, palengvėjimo ir džiaugsmo ašarų. Pavargusiuose veiduose buvo galima matyti ne tik įveikto atstumo kainą, bet ir suvokimą, kad šis skausmas turėjo prasmę.
Visą 100 kilometrų trasą įveikė šeši žygeiviai – Giedrė Kandratavičienė, Ona Gudaitytė, Simona Batulevičienė, Rimgaudas Leonavičius, Robertas Vaičiulis ir Gytis Mekionis. Jų ištvermė verta ypatingos pagarbos, tačiau šio žygio istorija priklauso ne tik finišavusiesiems. Jos dalimi tapo kiekvienas, kuris prisijungė bent keliems kilometrams, pasitiko, padrąsino, paaukojo ar kitaip prisidėjo prie bendro tikslo.
Tarp finiše išsakytų minčių ypatingai nuskambėjo Pokyčių ambasados įkūrėjos Klementinos Gruzdienės žodžiai: „Kelias be meilės yra tik atstumas. Jį galima išmatuoti kilometrais. O meilės – ne. Ji matuojama tuo, kiek savęs paliekame kitų gyvenimuose.“
Per penkerius metus žygis parodė, kad prasmingi darbai gimsta tuomet, kai susivienija bendruomenė. Rimgaudo Leonavičiaus ir Godos Prapuolėnytės-Leo puoselėjamą iniciatyvą palaikė partneriai, rėmėjai, savanoriai ir informaciniai bičiuliai. Prie žygio tęstinumo prisidėjo ilgametis partneris UAB „Tankos“, o žygeivių vaišėmis pasirūpino „Gardulis“, UAB „Bijola“, „Genutės sodyba“ ir BNI Alytis – Alytaus verslo klubas. Žinią apie iniciatyvą ir jos prasmę skleisti padėjo radijo stotis FM99, o „SportArt“ ir „Graikiška magija“ dalyvius pradžiugino dėmesio ženklais. Vis dėlto tikroji šio žygio stiprybė yra žmonės – tie, kurie eina, aukoja, palaiko ir savo buvimu primena, kad nė viena šeima neturi likti viena.
Galima sakyti, kad 100 kilometrų yra ilgas kelias. Tačiau atipinės raidos vaikus auginančių šeimų kasdienybėje kelias iki supratimo, priėmimo ir reikalingos pagalbos kartais būna dar ilgesnis. Jame nėra aiškiai pažymėtų poilsio stotelių ar garantijos, kad rytoj bus lengviau. Todėl kiekvienas šalia atsiradęs žmogus, kiekviena auka ir kiekvienas palaikymo gestas gali tapti ženklu, kad šios šeimos nėra vienos.
Prieš penkerius metus viskas prasidėjo nuo minties, kad žmogus gali nueiti daugiau nei arklys. Šiandien atsakymas jau aiškus – gali. Tačiau ne todėl, kad žmogaus kojos stipresnės. Jis gali nueiti toliau todėl, kad prasmingame kelyje pirmyn veda ne vien kūnas. Kartais veda šalia einantis žmogus. Kartais – laukiančiųjų apkabinimas. O kartais – žinojimas, kad tavo nueitas kilometras kažkurio vaiko ir jo šeimos rytojų gali padaryti bent šiek tiek lengvesnį.
Žygio bendrystė tęsis Žaliojoje vakarienėje
Žygio bendrystė tęsis ir kitame prasmingame Alytaus renginyje – jubiliejinėje Žaliojoje vakarienėje „O karalienė Dzūkija“. Rugpjūčio 28 dieną vyksiančio vakaro metu surinktos lėšos bus skirtos Alytaus žalinimui ir Žaliojo choro veiklai. Renginys prasidės 18.30 val. Senamiesčio skvere.
