Ant pasaulio čempionato scenos jo rankose virpėjo Lietuvos vėliava, skambėjo himnas, o kūnu bėgo šiurpuliukai. Tačiau iki šios akimirkos Tadas Jefišovas nuėjo kelią, kurio žiūrovai nematė: priklausomybė, skaudžios klaidos, traumos, abejonės ir dienos, kai reikėjo iš naujo mokytis ne tik sportuoti, bet ir gyventi. Šiandien jis – pasaulio kultūrizmo čempionas, savo pavyzdžiu įrodantis, kad stipriausi raumenys pirmiausia užauginami žmogaus mintyse.
Rygoje, stovėdamas ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio, Tadas Jefišovas laikė Lietuvos vėliavą. Salėje skambėjo šalies himnas, rankos drebėjo, o emocijos buvo tokios stiprios, kad jas iki šiol sunku išreikšti žodžiais.
„To jausmo neįmanoma papasakoti. Kūnu eina šiurpuliukai, laikai vėliavą, dreba rankos ir džiaugiesi, kad esi lietuvis. Kai pradeda skambėti himnas, net kojas pakerta“, – prisimena sportininkas.
Tačiau net ir tokią akimirką jis galvojo ne vien apie save. Akimis salėje ieškojo draugės – žmogaus, kuris kartu su juo nuėjo visą sunkų pasiruošimo kelią.
„Norėjau pamatyti, kur ji sėdi, ar džiaugiasi. Laikiau vėliavą ir galvojau, ką ji tuo metu jaučia. Esu laimėjęs nemažai varžybų, 2023 metais tapau „Universe“ čempionu, turiu ne vieną pasaulinio lygio apdovanojimą, tačiau ši pergalė su Lietuvos himnu buvo ypatinga.“
Pergalės, kuriomis jis ne visada džiaugiasi
Daugeliui sportininkų Europos čempiono titulas būtų gyvenimo svajonės išsipildymas. Tadas yra laimėjęs du Europos čempionatus, tačiau prisipažįsta, kad tuo metu savimi nebuvo patenkintas.
Ne todėl, kad pergalė jam nieko nereiškė. Priešingai – jis jautė, kad gali padaryti dar daugiau.
„Treneriai sakė: „Tu turi džiaugtis.“ O aš atsakiau, kad dar galiu būti geresnis. Jaučiau, kad nesu padaręs tokios formos, kokią iš tikrųjų galiu padaryti.”
Toks reiklumas sau lydi jį kiekvieną dieną. Net tada, kai aplinkiniai sako, kad pratimas, poza ar pasiruošimas atlikti puikiai, Tadas pirmiausia ieško, ką dar galėtų pagerinti.
„Man sako: „Gerai padarei.“ O aš galvoju, kad galiu dar geriau. Manau, tai ir yra sportininko charakteris. Kai per anksti nepasitenkini pasiektu rezultatu, dar labiau save spaudi ir pamatai, kad tavo galimybės yra didesnės, nei manei.“
Žmonės mato medalį, bet nemato kelio
Scenoje publika mato ištreniruotą kūną, šypseną, medalį ir pergalingą pozą. Tačiau beveik niekas nemato rytų, kai skauda taip stipriai, kad sunku pakilti iš lovos. Nemato traumų, nuovargio, nusivylimo ir kasdienės kovos su pačiu savimi.
„Žmonės mato tik medalį ir komentuoja. Jie nežino, kiek teko praeiti. Būna traumų, kai negali atsikelti iš lovos, skausmas nerealus, bet vis tiek eini ir darai. Iš šalies atrodo: atėjai, pakilnojai štangą ir viskas. Tačiau kartais pasitempi nugarą ar patiri kitą traumą ir pusvalandį bandai atsistoti vien tam, kad nueitum į salę.“
Tado istorijoje sportas nėra tik gražiai suformuotas kūnas. Tai – disciplina, gebėjimas laikytis duoto žodžio ir pasirodyti net tada, kai niekas neploja.
Jo savaitės ritmas aiškus: treniruotės vyksta darbo dienomis, o šeštadienį ir sekmadienį kūnas gauna poilsio. Tačiau tikrasis atsipalaidavimas Tado laukia ne triukšminguose vakarėliuose.
Jis eina į mišką.
„Miške labai atsipalaiduoju. Ten niekas neknisa proto. Gali pabūti su savimi ir skirti laiko sau.“
Diena, kai nusprendė pakeisti viską
Šiandien Tado vardas siejamas su pergalėmis, tačiau jo gyvenimas ne visada buvo toks. Buvo laikas, kai kasdienybę lydėjo alkoholis, destruktyvi aplinka ir klaidingas įsitikinimas, kad toks gyvenimas yra normalus.
Lūžis įvyko ne sporto salėje ir ne ant varžybų scenos.
Vieną rytą jis tiesiog atsikėlė ir suprato: taip gyventi nebenori.
„Pagalvojau, kad reikia pakeisti visą gyvenimą. Kardinaliai. Pradėjau nuo savęs. Pirmiausia reikėjo pakeisti mąstymą, o tai buvo labai sunku.“
Iki šio sprendimo vedė ilgi apmąstymai. Tadas pradėjo vertinti savo gyvenimą nuo pat vaikystės, kelti sau nepatogius klausimus ir sąžiningai žiūrėti į tai, kur link eina.
„Galvojau: ką aš darau, kur aš brendu? Kur buvo mano protas? Aš nieko nekaltinu. Taip, aš gėriau, bet pats ir pasirinkau gerti. Man niekas nepylė per prievartą.“
Jo žodžiuose nėra bandymo pagražinti praeitį ar atsakomybę perkelti aplinkiniams. Būtent atsakomybės prisiėmimą jis laiko viena svarbiausių savo pasikeitimo priežasčių.
„Lengva pasakyti, kad kalti tėvai, ar aplinka. Tačiau kai esi suaugęs vyras, turi prisiimti atsakomybę. Tėvai davė pavalgyti, užaugino, bet alkoholio man nepylė. Aš pats buvau tame rate ir nemačiau kitokio gyvenimo.“
Alkoholis, pasak jo, ne tik atimdavo blaivų mąstymą, bet ir sukurdavo pasekmes, su kuriomis vėliau tekdavo gyventi.
„Prisigeri, pasidarai drąsus, pridarai nesąmonių ir problemų. Neblaivia galva elgiesi taip, kaip blaivas galbūt niekada nesielgtum. Manau, mane prie to privedė informacijos ir savo nuomonės trūkumas.“
Pasikeitimas prasidėjo nuo žvilgsnio į save
Tadas nesako, kad jo gyvenime staiga atsirado vienas mokytojas, parodęs teisingą kryptį. Jis pradėjo mokytis pats: domėjosi, stebėjo savo reakcijas, vertino elgesį ir bandė suprasti, ką daro neteisingai.
„Aš neieškojau žmonių, kurie mane išgelbėtų. Dariau tai, ką turėjau daryti: mokiausi, šviečiausi, viską bandžiau su savimi. Jeigu normalus žmogus man pasako, kad kažką darau blogai, nepuolu jo kaltinti. Pirmiausia pasižiūriu į save. Gal tikrai turiu keistis? Jeigu suprantu, kad elgiuosi neteisingai, vadinasi, turiu persimokyti.“
Šiandien, matydamas jaunus žmones kartojančius panašias klaidas, Tadas jaučia ne pyktį ir ne norą juos smerkti.
Jam gėda dėl savęs – dėl to, kad kadaise pats buvo toks.
Kartu jis supranta, jog ne visus galima išgelbėti vien žodžiais.
„Tu jiems sakai, perspėji, bet jie atsako: „Mes patys protingesni, mes žinome.“ Aš ir pats taip sakiau. Kol žmogus nepapuls į situaciją ir pats nesupras, tol dažnai niekas nepasikeis. Retas išmoksta iš svetimų klaidų. Kai skauda tau pačiam, tada supranti.“
Tai, ko negalima nusipirkti
Patyręs laiką, kai buvo praradęs vidinę ramybę ir gyvenimo kryptį, šiandien Tadas daug aiškiau mato paprastų dalykų vertę.
Miškas. Medžiai. Saulė. Puodelis kavos. Pasivažinėjimas dviračiu. Galimybė laisvai kvėpuoti.
„Laisvės nesuprasi, jeigu nebūsi jos praradęs. Medžiai, ramybė, gamta – tai nieko nekainuoja. Įdomiausia, kad geriausi dalykai duodami už dyką, bet mes nemokame jų pasiimti.“
Anksčiau tokios kalbos jam galbūt būtų atrodžiusios nereikšmingos. Dabar tai – jo gyvenimo filosofijos dalis.
„Atsisėdi su kava, pasižiūri į saulę ir džiaugiesi savo gyvenimu. Pinigais to nenusipirksi. Net jeigu situacija bloga, reikia iš blogų variantų išsirinkti geriausią ir tuo pasidžiaugti. Kai sunku, gali sėsti ant dviračio, pabėgioti, prasivėdinti galvą ir pagalvoti: kaip gera gyventi.“
„Aš nenoriu pradėti gyvenimo iš naujo“
Paklaustas, kur jo gyvenime būtų riba tarp „iki“ ir „po“, Tadas ilgai nesvarsto. Jis nenori ištrinti praeities, nors ir nenorėtų dar kartą pereiti viso to paties kelio.
„Nenoriu pradėti iš naujo. Dabar džiaugiuosi tuo, kur esu. Viską padariau savo rankomis. Jeigu galėčiau grįžti su dabartiniu mąstymu, tada gal ir sutikčiau. Bet viską išgyventi iš naujo – ten buvo labai daug vargo.“
Praeities klaidos jam šiandien nėra tik gėdos šaltinis. Jos tapo pamokomis, ant kurių buvo pastatytas naujas gyvenimas.
Tadas nesureikšmina ir visuomenės dėmesio. Pripažinimas jo charakterio nepakeitė. Jis tik pripažįsta, kad visada buvo maksimalistas – tik anksčiau šią savybę nukreipdavo netinkama kryptimi.
„Mano charakteris toks: jeigu jau ką nors darau, turiu būti geriausias. Jeigu anksčiau gerdavau, norėdavau daugiausiai išgerti. Dabar, kai sportuoju, noriu būti geriausias sporte. Ką darau, tą noriu padaryti pirmas.“
Ta pati vidinė jėga, kuri kadaise galėjo jį sunaikinti, dabar stumia į pasaulio viršūnę.
Penkeri metai iki pasaulio viršūnės
Tado sportinis kelias stebina ne tik titulais, bet ir greičiu. Jis pasakoja, kad per penkerius metus pasiekė tai, ko kai kurie sportininkai siekia kelis dešimtmečius.
„Aš darau tai, kas atrodo neįmanoma. Per tokį trumpą laiką žmonės paprastai netampa pasaulio čempionais. Per penkerius metus tapau „Universe“ čempionu. Man sako: „Tu kaip aštuntasis pasaulio stebuklas.“ Kai kurie sportuoja trisdešimt metų ir nepasiekia to, ką man pavyko pasiekti per penkerius metus.“
Tačiau jis nesilygina su kitais čempionais. Jo pagrindinis varžovas kiekvieną rytą žiūri į jį iš veidrodžio.
„Aš į nieką nesilygiuoju. Lygiuojuosi į save – noriu būti geresnis, negu buvau vakar.“
Mama lieka tada, kai kiti nusisuka
Kalbėdamas apie žmones, kuriems jaučiasi dėkingas, Tadas mini gerbėjus, palaikančius jo sportinį kelią, trenerius ir visus padėjusius atsistoti ant kojų. Dėkoja ir merui už suteiktą galimybę sportuoti nemokamai.
Tačiau ypatingą vietą jo gyvenime užima du žmonės – draugė ir mama.
„Esu dėkingas draugei, kuri visą kelią ėjo kartu. Tačiau labiausiai – mamai. Ji džiaugiasi, labai mane palaiko. Draugai gali nusisukti, kai bus sunku, o mama liks. Mama dėl tavęs gali atiduoti viską.“
Būtent jaunimui Tadas pirmiausia norėtų pasakyti, kad verta klausytis tėvų.
„Mama tau blogo nepatars. Jauniems žmonėms pasakyčiau: klausykite tėvų. O vyresniems linkiu stiprybės persilaužti. Niekas už tave to nepadarys.“
Kartu jis ragina turėti savo nuomonę, net jeigu ji nepatogi aplinkiniams.
„Kai turi savo nuomonę, daugumai gali neįtikti. Tu nebeini pagal jų muzikėlę. Tačiau savo gyvenimą turi gyventi pats.“
Tikėjimas tuo, kas aukščiau
Tadas tiki, kad pasaulyje egzistuoja jėga, didesnė už žmogų. Jis nesistengia jos įsprausti į vieną apibrėžimą.
„Aš tikiu. Kiekvienas Dievą mato kitaip. Vieni tai vadina Dievu, kiti – Visata. Vardų gali būti daug, tačiau tikiu, kad yra kažkas aukščiau.“
Sportininkas pasakoja gyvenime patyręs reiškinių, kurių iki šiol negali racionaliai paaiškinti. Vienas jų – vaikystėje susapnuotas įvykis, kuris, praėjus maždaug penkiolikai metų, tapo tikrove.
„Kai tai atsitiko, pajutau tą patį jausmą, kurį buvau patyręs sapne. Pats nesupratau, ar tai realu, ar ne.“
Čempionas, kuris dar nesustoja
Tado namuose apdovanojimų jau tiek, kad tikslaus jų skaičiaus jis nebežino.
„Iš pradžių skaičiavau, dabar jau nebeskaičiuoju. Vien Europos titulų turiu penkis.“
Tačiau medalių skaičius jam nėra pagrindinis matas. Pergalė, kurią jis vertina labiausiai, ne visada matoma ant kaklo. Tai gebėjimas atsikelti, kai gyvenimas pargriauna. Prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Atsisakyti destruktyvios aplinkos. Išmokti džiaugtis gamta, ramybe ir blaivia diena.
Dabar jo akys nukreiptos į naują tikslą – metų pabaigoje Vokietijoje vyksiantį „Universe“ turnyrą.
Tačiau net ir siekdamas dar vieno titulo Tadas nekovoja su kitais sportininkais.
Jis ir toliau kovoja su vakarykščiu savimi.
Galbūt būtent todėl jo istorija yra ne vien apie kultūrizmą. Ji – apie žmogų, kuris vieną rytą nusprendė pakeisti viską. Apie vyrą, kuris nustojo kaltinti pasaulį ir pradėjo kurti save. Apie čempioną, supratusį, kad pats sunkiausias svoris, kurį tenka pakelti, kartais būna ne sporto salėje.
O didžiausia pergalė pasiekiama ne tada, kai salėje nuskamba tavo vardas.
Ji pasiekiama tada, kai pagaliau nugali save.