Neseniai Alytaus Sinagogoje, Audiovizualiųjų menų centre, vyko LR Seimo nario ir prof. A.Bumblausko susitikimas su visuomene ir diskusija „Tapatybės paieška – nuo Alytaus iki Europos“.
„Dzūkijos veidas“ kalbina jos moderatorių, įžymųjį Žygimantą Pavilionį – mokslų daktarą, buvusį 1993–1999 m. Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos šalių 3-ąjį sekretorių, Politikos departamento direktoriaus padėjėją, Europos integracijos departamento Politinio bendradarbiavimo skyriaus 1-ąjį sekretorių, vėliau skyriaus vedėją, 1999–2001 m. dirbusį Briuselyje kaip Lietuvos Nuolatinės misijos prie ES patarėjas, ministras–patarėjas, 2001–2002 m. – Lietuvos misijos prie Europos Bendrijų ministras patarėjas. 2002–2006 m. Ž.Pavilionis vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Europos (vėliau Europos Sąjungos) integracijos departamentui, buvo Lietuvos Vyriausiojo derybininko su ES pavaduotojas, 2006–2009 m. – URM sekretorius, 2009–2010 m. – ambasadorius ypatingiems pavedimams Transatlantinio bendradarbiavimo ir politikos departamente, koordinavęs Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai. 2007 m. jam suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas. 2003 m. vasario mėn. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2009 m. – Belgijos karalystės Leopoldo II komandoro ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lenkijai“ Komandoro kryžiumi. Vienas iš labiausiai patyrusių Lietuvos diplomatų, 2010 – 2015 m. Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir (nuo 2011 m.) Meksikai. Nuo 2016 m. – Seimo narys.
Gerbiamas Žygimantai Pavilioni, bendrinės lietuvių kalbos žodyne tapatybė apibrėžiama kaip, cituoju: „savybių ar ypatybių visuma, leidžianti asmenį ar objektą priskirti prie kurios nors vienos grupės ir išskirti jį iš kitų grupės narių (…): Valstýbės nepriklausomýbė yrà svarbiáusias dalỹkas, pàdedantis žmõgui ir̃ taũtai išlaikýti sàvo tapatýbę.“ Ką tapatybė reiškia Jums?
Manau, kad kiekvienas žmogus visą gyvenimą ieško atsakymo į šį klausimą. Aš jį suradau studijuodamas filosofiją Vilniaus universitete ir vėliau Vašingtone, užbaigdamas savo disertaciją apie Šv. Sosto Europos metapolitiką. Šv. Jonas Paulius yra pasakęs, kad kiekviena tauta šioje žemėje turi savo misiją, savo pašaukimą, todėl praradus šią misiją (ar jos neatradus) dažnai žmogus natūraliai pasimeta, gyvenimas jam netenka prasmės – tai neretai, užsienyje, pajunta mūsų emigrantai, kurie sielos užuovėją randa tik tarp savo tautiečių. Žinoma, ir tautos viduje kiekvienas žmogus turi savo individualų, bendruomeninį pašaukimą, jį taip pat būtina atrasti. Savo pašaukimą radau diplomatijoje, kuri, anot Šv. Jono Pauliaus, yra tokia profesija, kurios dėka per savo trumpą gyvenimą žmogus gali sukurti daugiausia bendro gėrio – savo tautai, kaimyninei tautai, visam regionui, Europai, pasauliui. Kalbant apie mūsų tautos misiją, mano asmenine nuomone, ji susijusi su lenkų tauta – abi tautos yra ta prometėjiška Europos jėga, kuri bando suvienyti katalikišką, protestantišką ir ortodoksišką Europą į vieną laisvą ir nedalomą Europą, o mūsų pagrindinis priešas šiame kelyje visada buvo Maskva, klastingai ir klaidingai apsimetusi „trečiąja Roma“. Asmeniškai aš savo tapatybę statau ant krikščioniškojo žmogaus orumo pamato, nes būtent tada susiformuoja tauta, instinktyviai nukreipianti visą savo valstybę vardan tam tikros misijos, ir šioje tautoje, jau gerus tris dešimtmečius, mano bendražygiai yra – krikščionys demokratai (Alytuje – šią bendruomenę puikiai atstovauja Povilas Labukas). Jie pilnutinai atitinka mano europietišką ir tautinę tapatybę. Tada yra mano šeima – artimiausia šeima ir istorinė, kurios šaknys per garbingą ir kovingą Sipaičių giminę nusidriekia net į XVI amžių. Kaip man išaiškino profesorius Bumblauskas, mano giminė, kurios herbas („Lis“) kildinamas nuo Krokuvos, galėjo būti kunigaikščio kariai. Mano senelis Vladas Sipaitis, kalėjęs sovietų konclageryje už savo intelektualinę veiklą, sakė, kad prieš maskolius mūsų giminė kovojo visuose sukilimuose – ir 1794 m., ir 1832 m., ir 1863 m. – dėl to mes praradome viską, tačiau tik ne drąsą ir užsidegimą kovoti prieš maskolius. Gali būti, kad savo dabartinėje veikloje – taip pat ir plėsdamas ES ir NATO sienas į Rytus – atkartoju senus savo LDK protėvių žygius. Tačiau mūsų visų istoriją, kiekvieno, iš mūsų pavogė okupantai. Gal todėl taip mėgstu savo veikloje ir debatuose sujungti užsienio politiką ir istoriją, todėl ir esu toks dėkingas, kad prie jų vis dažniau prisijungia mano buvęs dėstytojas profesorius Alfredas Bumblauskas.
Diskusija, vykusi Alytaus Audiovizualiųjų menų centre, įspūdingoje buvusios Alytaus sinagogos (statytos 1911 m.) erdvėje, buvo pavadinta „Tapatybės paieška – nuo Alytaus iki Europos“. Jūsų nuomone, dėl ko tapatybės mums vis dar reikėtų ar reikia – ieškoti? Lietuvos istorija, pasak kai kurių archeologų, skaičiuoja jau beveik 9 000 metų. Regis, pakankamai laiko tapatybei susikurti, kartais gal ją pamesti, tada vėl surasti ir net kaip reikiant užgrūdinti?
Alytus buvo miestas, kuris referendume dėl Lietuvos narystės ES atidavė didžiausią balsų skaičių (91,46%), todėl norėjau atvykti į šį miestą, nes didelę dalį savo aktyvaus diplomatinio gyvenimo atidaviau Lietuvos įstojimui į ES. Norėjau būti tikras, kad alytiškiai palaiko ne tik būsimą ES plėtrą – gal net iki Armėnijos, Sakartvelo, žinoma ir Ukrainos, Moldovos, gal ir Baltarusijos, bet ir tolesnį ES integracijos gilinimą. Diskusijoje paminėjau, kad būtent lietuviai ir lenkai ES atnešė, pvz., bendrą energetinę politiką, kuri padėjo mums išsilaisvinti iš Maskvos naftos ir dujų grandinių. Dabar visų mūsų laukiantis projektas bendra ES gynybos politika, kurią šiuo metu konstruoja du mūsų bendražygiai – Europos gynybos komisaras Andrius Kubilius ir TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, praėjusiais metais paskirtas visos didžiausios ES politinės grupės – krikščionių demokratų – saugumo ir gynybos politikos grupės pirmininku. Taip pat norėjau būti tikras dėl suvokimo, kad Europos karinių raumenų stiprinimas nereiškia, pavadinkime, ilgalaikės „santuokos“ su JAV ar NATO nutraukimo. Amerikiečiai šiandien tiesiog nori, kad Europa padarytų minimumą – išvystytų tokias konvencines (karines – E.V.) pajėgas, kurios galėtų pačios atremti bet kokį konvencinį agresorių. Tačiau amerikiečiai visada bus šalia mūsų, su savo branduoliniu skėčiu, savo kosminiais žvalgybiniais ir kitais kariniais gebėjimais, kuriuos susikurti Europai gali prireikti ir gero dešimtmečio. Amerika tiesiog numato, kad Rusija ir Kinija gali užpulti laisvąjį pasaulį Indijos bei Ramiojo vandenynų regione ir, pvz., Baltijos jūroje vienu metu – ir tam mums reikia būti pasiruošusiems. Esu tikras, kad tai mes galime padaryti. Kodėl šitaip svarbu tai daryti, net turint tūkstanmetę savo istoriją? Todėl, kad jeigu neturėsi savo darbotvarkės, tai tapsi kitų (šalių) darbotvarkės auka arba tiesiog meniu. Privalome savo pašaukimą nuolat ir kūrybingai įgyvendinti, nes negali savo talentų užkasti į žemę.
Diskusijos metu citavote vieną amerikietį: „Jūs, lietuviai, net neįsivaizduojate, kuo jūs esate stiprūs. (…) Jūs čia gyvenat jau tūkstantį metų, jūs nugalit, įveikiat visus priešus, ir nereikia jums apie save kalbėti tik „…ežerai, gamta…“. Jūsų žmonės yra baisiai stiprūs. Žmonės, kurie įveikia blogį. Čia gyvena labai stiprūs žmonės.“ Minėjote, kad mes vis dar esame išlaikę senąjį kovingumo geną (ačiū Dievui!). Bet kad mūsų žmonės patys ta savo stiprybe… netiki?
Taip, mes esame sena ir išmintinga karių tauta, kuri kažkada sukūrė viena didžiausių ir stipriausių valstybių Europoje. Kurdami ją padarėme ir kai kurias klaidas, iš kurių, manau, pasimokėme. Mūsų karingumo ir stiprybės nesugebėjo įveikti jokie priešai, kurie, tiesą pasakius, mus dar labiau sustiprino, nes tik laisvės pasienyje gyvenančios tautos yra tokios stiprios. Mes – kaip ir žydai – tiesiog negalime būti vidutiniški, nes tai reiškia išnykimą. Mes privalome būti patys geriausi, mes privalome gauti patį geriausią išsilavinimą ir nuolat mokytis, nuolat domėtis viskuo, kas gali padaryti mus dar stipresniais, kas gali garantuoti mūsų lyderystę regione, Europoje, pasaulyje. Ne veltui mus taip gerai žino ir gerbia tie patys amerikiečiai ar žydai, kurie man asmeniškai yra pavyzdys tautų, kurios sugeba išgyventi taip, kaip niekas kitas nesugeba. Suomiai, taivaniečiai, korėjiečiai, japonai – taip pat geri, įkvėpiantys pavyzdžiai.
Alytus, dėl savo geografinės ir strateginės specifikos, kaip prieš kelis metus pabrėžė ir jo meras N.Cesiulis, yra „Pirmoji tvirtovė, nuo kurios prasidėtų pirmoji [valstybės] gynyba“. Jūsų nuomone, kuo, kaip Lietuvos vidaus, užsienio politikai gali patalkinti būtent Alytus – miestas, garsus savo europietiškumu, savo meile laisvei iš kartos į kartą – ir alytiškiai?
Būtent čia, Alytuje, kūrėsi pirmieji Lietuvos savanorių pulkai, čia veikė mūsų pasipriešinimo legenda Adolfas Ramanauskas-Vanagas, įdomiai Alytus yra susigiminiavęs ne tik su Europos sostine Briuseliu, bet ir su JAV miestu St. Louis, kuriame buvo išrinktas ir įtakingiausias lietuvis Senatorius D.Durbinas, o šalia miesto yra įsikūrusi pagrindinė JAV transporto vadavietė (USTRANSCOM), kurioje man teko buvoti, kai įtikinome JAV karinį tranzitą į Afganistaną vykdyti per Klaipėdą. Esu nemažai knygų skaitęs ir apie garsią Alytaus žydų bendruomenę, iš kurios kilo net kai kurie garsūs Izraelio kariuomenės vadai – manau, kad miestui reikia atnaujinti ir šį ryšį, ne tik nuostabią Sinagogą. Mūsų – lietuvių – jėga visada slypėdavo gebėjime aplink save suburti įvairias, įtakingas tautas, kurios padėdavo mums išskleisti sparnus labai plačiai. Alytus irgi turi tokius sparnus. Nepamirškime, kad mes, kaip europiečiai, atstovaujame pačią didžiausią laisvos prekybos zoną pasaulyje, tai pasinaudokime šiomis galimybėmis. Alytui tokia artima Lenkija, kaip ir Vokietija, rungtyniauja, kas taps pirma Lietuvos prekybos partnere. Jeigu gyvenčiau tokiame mieste kaip Alytus, įsteigčiau labai stiprų tarptautinį ryšių skyrių ir į miestą atvesčiau daug mums draugiškos energijos ir galimybių.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!
Kalbėjosi dr. Eugenija Vaitkevičiūtė