Dar prieš dešimt ar dvidešimt metų daugeliui Dzūkijos gyventojų darbo kelias buvo aiškus: baigi mokyklą, įsidarbini vietinėje įmonėje, dirbi ten dešimtmečius ir išeini į pensiją. Tačiau šiandien ši schema vis dažniau nebeveikia.
Užsidarantys cechai, mažėjantys užsakymai, automatizacija, pasikeitę rinkos poreikiai – visa tai lėmė, kad dalies profesijų regione tiesiog nebeliko. Medienos apdirbimo, siuvimo ar paprastos gamybinės linijos darbuotojų poreikis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo dešimtimis procentų, o tuo pat metu išaugo techninių specialistų, logistikos darbuotojų ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa.
Ir tada kyla klausimas, kurį daugelis ištaria garsiai arba mintyse: ar 40–50 metų – ne per vėlu keisti profesiją?
Didžiausia kliūtis – ne amžius, o baimė
Pasak Profesijų meistrystės centro (PMC) Personalo nuomos ir atrankos padalinio vadovės Agnė Reklaitienė, labai dažnai ateina žmonės su didžiule patirtimi, tačiau jų specialybė regione tapo nebereikalinga.
„Žmonės dažnai nuvertina save. Jie galvoja, kad darbdaviams svarbus tik amžius ar diplomas, bet realybėje regiono įmonės labiausiai vertina patikimumą, atsakomybę ir norą dirbti“, – pabrėžia ji.
Statistika rodo tą patį: Užimtumo tarnybos duomenimis per pastaruosius penkerius metus net apie 38 proc. registruotų bedarbių, vyresnių nei 40 metų, sėkmingai įsidarbino per 6 mėnesius nuo registracijos. Dar daugiau – beveik kas trečias jų tai padarė pakeitęs profesinę kryptį. Tai rodo aiškią tendenciją – brandesnio amžiaus žmonės darbo rinkoje nėra nurašomi, priešingai – jie aktyviai sugrįžta.
Ką vertina darbdaviai Pietų Lietuvoje?
„Kasdien dirbdami su atrankomis matome, kad 40–50 metų kandidatai dažnai patys save atmeta dar prieš pokalbį su darbdaviu. Pietų Lietuvos įmonėms svarbu, kad darbuotojas ateitų dirbti ilgesniam laikui. Todėl patirtis, požiūris į darbą ir noras mokytis dažnai nusveria amžių“, – sako A. Reklaitienė.
Darbdavių apklausos rodo, kad net 62 proc. regioninių įmonių mieliau renkasi vyresnį kandidatą nei jauną be patirties, jei pareigos reikalauja atsakomybės ar savarankiškumo. Tai ypač pastebima logistikos, sandėliavimo, techninės priežiūros, paslaugų ir labiausiai slaugos ir individualios priežiūros srityse.
Be to, remiantis „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vyresnių nei 45 metų darbuotojų užimtumas nuosekliai auga – per dešimtmetį jis padidėjo apie 9 procentiniais punktais. Tai reiškia, kad darbo rinka pamažu keičia požiūrį: amžius tampa ne kliūtimi, o stabilumo rodikliu.
Persikvalifikavimas – ne sugrįžimas į mokyklos suolą
„Mes visada sakome – mokymai turi vesti į darbą. Žmogui svarbu žinoti, kad jis mokosi ne dėl pažymėjimo, o dėl realios galimybės įsidarbinti ir dirbti“, – teigia A. Reklaitienė.
Šiandien persikvalifikavimas retai reiškia kelerius metus studijų. Dažniausiai tai 2–6 mėnesių praktiniai kursai, skirti konkretiems įgūdžiams, pavyzdžiui, vairuoti krautuvą, atlikti patalpų apdailą ir remontą nuo glaistymo iki plytelių klojimo, įrengti ir prižiūrėti signalizacijas ar elektros instaliacijas, tvarkyti apskaitą ir kita.
Praktika rodo, kad apie 70 žmonių, pasirinkusių profesinius mokymus, darbą randa dar mokymų metu arba per pirmus tris mėnesius po jų. Tai ypač aktualu regionuose, kur darbdaviai patys aktyviai bendradarbiauja su mokymo centrais ir rezervuoja darbo vietas dar prieš prasidedant kursams.
Kai mokymai susijungia su darbu
A. Reklaitienės teigimu, žmonėms svarbu saugumas. Kai jie žino, kad po mokymų laukia reali darbo vieta, sprendimą keistis priimti tampa daug lengviau. Pastaraisiais metais vis dažniau taikomas modelis „mokaisi ir dirbi“ – kai žmogus dalį laiko praleidžia mokymuose, o dalį jau dirba įmonėje. Tokios programos dalyvių įsidarbinimo rodiklis siekia net 80–85 proc.
„Tai vienas aukščiausių rezultatų tarp visų perkvalifikavimo formų. Darbdaviams toks modelis taip pat naudingas, nes jie gali patys formuoti darbuotoją pagal savo poreikius, o darbuotojas iš karto pripranta prie realios darbo aplinkos“, – sako ji.
Amžius tampa ne kliūtimi, o stabilumo rodikliu
„Jeigu žmogus turi motyvacijos ir noro dirbti, mes visada randame, kur jį pritaikyti. Amžius čia nėra kliūtis“, – apibendrina A. Reklaitienė.
Darbo rinkos ekspertai sutaria: šiuolaikinėje ekonomikoje profesija visam gyvenimui tampa retenybe. Vidutiniškai europietis per karjerą pakeičia 3–5 skirtingas profesines kryptis. Todėl persikvalifikavimas 40 ar 50 metų nebėra išimtis – tai tampa norma.
Svarbiausia žinia tiems, kurie svarsto keistis: statistika rodo ne riziką, o galimybę. Brandesni darbuotojai vis dažniau tampa darbdavių pirmu pasirinkimu, o sėkmę lemia ne gimimo metai, o pasirengimas mokytis. Kitaip tariant, pokytis šiandien nėra pralaimėjimas – tai prisitaikymas prie naujos realybės, kuri vis dažniau apdovanoja tuos, kurie išdrįsta žengti pirmą žingsnį.
