N. Cesiulis – apie savo politinę ateitį ir nusivylimą partijos vaidmeniu: tokio cirko dar neturėjome

„Atrodome keistokai. Mes esame rimta, sisteminė partija. Švęsime 130 metų. Turėjome įvairių iššūkių ir išbandymų, dirbome ir su vienais, ir su kitais, bet tokio cirko dar neturėjome“, – tokiais žodžiais dabartinę Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) situaciją apibūdina Alytaus miesto meras, „socdemų“ vicepirmininkas Nerijus Cesiulis.

Jis atvirai reiškia kritiką partijos vadovybei dėl negebėjimo priimti ryžtingų sprendimų dėl Remigijaus Žemaitaičio, ragindamas atkreipti dėmesį, kas beliko iš socialdemokratų sukaupto žmonių pasitikėjimo. Reitingai, neabejoja meras, kris ir toliau.

„Jeigu matai, kad yra vienas skandalas po kito, prie Seimo renkasi tauta – tūkstančiai žmonių, ateina garsiausi atlikėjai ir sako šalin rankas nuo kažko – ar nuo kultūros, ar nuo laisvo žodžio, tai reikia girdėti. Juk tauta mus išrenka. Mes esame niekas, jeigu už mūsų nėra žmonių. Jeigu tavo žaidimas yra sužaisti vieną kadenciją, pabūti kažkokiame poste – tada taip, bet jeigu esi normalus politikas, žiūri toli į priekį, negali ignoruoti žmonių. Juk arba jie tave rinks toliau, arba pasakys: ačiū už darbą. Net ačiū nepasakys“, – interviu Lrytas kalbėjo N. Cesiulis.

Socialdemokratas mano, kad dabar LSDP skyrių apklausa parodytų visai kitokią partiečių poziciją dėl koalicijos su „Nemuno aušra“, nei vasarą, ir nesupranta, kodėl vis dar delsiama ją atlikti.

„Aš manau, kad bijoma išgirsti, ką pasakys partijos žmonės. Jie irgi nesididžiuoja matydami tokius reitingus ir situaciją. Kai tu išgirsi, kad 90 proc. skyrių nepritaria darbui su R. Žemaitaičiu, ką tada darysi?“ – retoriškai klausė politikas, pažymėdamas, kad dirbti galima su visais, net ir konservatoriais ar liberalais.

Interviu metu jis atsakė, kodėl jo nemėgsta partijos elitas ir leido suprasti savo atsakymą dėl kandidatavimo artėjančiuose partijos pirmininko bei savivaldos rinkimuose.

„Matote, jei tu esi protingas žmogus, susiskaičiuoji. Jeigu tu skaičiuoji, tu pamatai situaciją. Tu vertini, matai, kas, kur, su kuo ir kaip. Girdžiu tam tikrų politikų jau dabar pasisakymus, kas ką palaikys. Rinkimai nelaimimi rinkimų dieną ar naktį. Rinkimai laimimi kur kas anksčiau“, – tvirtino N. Cesiulis.

Mere, kaip gyvenat? Sunku jus net pagauti buvo, vis kažkur išvykęs.

Gyvenu kaip visą laiką – gerai. Jeigu dirbi, kažką darai, neįmanoma būti vien mieste ir priimti visus sprendimus. Kartais reikia važiuoti po Lietuvą, po Europos Sąjungą, nes yra įvairūs projektai, veiklos ir pan. Šiaip gyvename gerai. Manau, kad Alytus dar niekada taip gerai negyveno. Ir Lietuva, be abejo.

Jūs neįsižeiskit dėl to, kaip aš dabar suformuluosiu klausimą, bet pastebėjot, kad jūs aktualus žiniasklaidai pasidarote, kai „socdemų“ viduje vyksta kažkokie pokyčiai – ar partijos pirmininko rinkimai, ar premjero naujo reikia, ar prasideda diskusijos dėl koalicijos performavimo? Jūs tada būnate labai garsus, nes dažniausiai turit atskirąją nuomonę. Toks truputį maištininkas.

Aš nesakyčiau maištininkas. Aš esu tautos balsas. Kai kada mes girdime Vilniaus burbulo nuomonę, bet negirdime regionų nuomonės. O regionų nuomonė labai kardinaliai skiriasi nuo Vilniaus nuomonės.

Kai paskutiniame tarybos posėdyje paprašiau pakelti rankas, kas mano, kad su R. Žemaitaičiu išdirbsime visą kadenciją, tai nuo ministrų, merų, Seimo narių iš daugiau nei 200 žmonių pakilo tik dvi rankos. Jeigu mes visi suprantame, kad čia – laikinas žaidimas, pasakome tai garsiai, ar tai yra atskiroji nuomonė?

Galbūt kai kas bijo tai pasakyti, kai yra pasidalinę visokiomis pozicijomis, įtakos zonomis – komitetais, ministerijomis. Ar tai yra atskiroji nuomonė? Aš manau, kad ne. Nereikia bijoti, nereikia slėptis. Jei padarei kažką blogai – pasakyk, kad suklydai, jei kažko nesupratai – pasakyk, kad nežinai.

Mes dažniausiai apsimetame visažiniais. Kaip man sakydavo senelis: „Neriukai, jeigu sutiksi žmogų, kuris viską žino – bėk ir neatsisuk.“ Dažnai mes, merai, Seimo nariai apsimetame viską suprantantys ir viską žinantys, nors iš tiesų nesame visų sričių profesionalai. Neįmanoma, kad būtume. Svarbiausia žinoti, kieno paklausti.

O turėti nuomonę partijoje reikia. Nejaugi visi 13 tūkst. žmonių partijoje, ar kiek ten jų yra, taip pat galvoja? Ne. Kiekvieną mėnesį matai krentančius reitingus ir sakai, kad viskas yra gerai? Kažkas daro skandalus, o kažkieno reitingai krenta. Kažkieno auga, o kažkieno krenta. Manau, kad reikia nebijoti sakyti, nebijoti turėti kitą nuomonę. Aš pasakau taip, kaip galvoju, mes esame laisvi žmonės, gyvename demokratinėje valstybėje. Nereikia smailinti liežuvio.

Jeigu matai, kad yra blogai, tavo kolega stumdo žmones, stumdo rinkėjus, ar reikia sakyti, jog yra gerai? Jeigu matai, kad yra vienas skandalas po kito, prie Seimo renkasi tauta – tūkstančiai žmonių, ateina garsiausi atlikėjai ir sako šalin rankas nuo kažko – ar nuo kultūros, ar nuo laisvo žodžio, tai reikia girdėti. Juk tauta mus išrenka. Mes esame niekas, jeigu už mūsų nėra žmonių.

Jeigu tavo žaidimas yra sužaisti vieną kadenciją, pabūti kažkokiame poste – tada taip, bet jeigu esi normalus politikas, žiūri toli į priekį, negali ignoruoti žmonių. Juk arba jie tave rinks toliau, arba pasakys: ačiū už darbą. Net ačiū nepasakys.

Patikslinkit, ką turit omeny, kai sakot bijo. Kas ir ko bijo?

Aš manau, kad kai kada žmonės nenori šnekėti. Galbūt nepatogus klausimas, galbūt man atsilieps, kai kažkur kažko reikės, jeigu pasakysiu kažką per garsiai, po to ministerija neskirs pinigų miestui, rajonui ar miesteliui.

Aš pasimokiau per gaisrą: jeigu tu neiškeli problemos, tau meluoja. Jeigu šeštą gaisro dieną susirenka Lietuvos ekstremalių situacijų komisija, kuri turėjo tą pačią dieną jau dirbti, ir paklausia, ko, mere, tau reikia, ir po keturių dienų dar nieko neatveža, ir turi pats kapstytis… Supranti, kad reikia rodyti, kas yra kas.

O valstybė labai pasikeitė, yra labai daug gerų dalykų, bet yra ir ką reikėtų pakeisti. Pirmiausia turime keistis patys. Jei matome, kad yra blogai – identifikuojame situaciją ir keičiame, o ne užglaistome. Dažniausiai mes ieškome kaltų, nepažiūrėdami į save – tas kažko nepadarė, anas ir pan. Pabandykime pasižiūrėti į save ir eiti į priekį.

Bet jei galvojama, kad pašals oras ir išsiskirstys piketuojantys žmonės, taip nebūna. Mes vis tempiame: biškį negerai, bet dar biškį pagyvensime… Manau, kad reikia drąsos ir žmogiškumo.

Jūs ir dabar esat turbūt garsiausias koalicijos su „Nemuno aušra“ kritikas, neseniai nuskambėjo iškalbingi jūsų pareiškimai, kad su R. Žemaitaičiu net pirmų bulvių nesulauksit, šita partnerystė yra agonija, dega „socdemų“ reitingai, partijai trūksta veido ir savigarbos. Kiek pamenu, kai koalicija su „aušriečiais“ buvo sudarinėjama pirmą kartą, jūs tada nebuvot toks kritiškas. Galit plačiau paaiškinti, kas konkrečiai jums taip kliūna? Ir ar tai susiję tik su pačiu R. Žemaitaičio asmeniu, ar visos „Nemuno aušros“ frakcijos?

Kai tik buvo pradėta dėlioti koalicija, ieškoma koalicijos partnerių, kadangi socialdemokratai gavo tiek balsų, kiek dar niekada nebuvo gavę, rinkėjų pasitikėjimas buvo labai aukštas, ko nepasakyčiau apie dabartinius mūsų reitingus.

Politologai, kurie net ir partijoje buvo, o po to metė partiją, matyt, patys supratę, kad pripasakojo nesąmonių, įrodinėjo, kad mūsų arčiausios programos, arčiausias rinkėjas, jog mes žiūrime į tą pačią pusę, galėsime glaudžiai dirbti, susitarti, ieškoti sprendimų, turime galimybę eiti, daryti ir t.t. Klausėme, žiūrėjome programas, kas yra arčiausiai mūsų, nes mes esame kairės partija: konservatoriai yra dešinėje, liberalai – daugiau mažiau viduryje. Žiūrėjome, kas yra kairėje, su kuo yra galimybės dirbti.

Visą laiką sakiau, kad pasižiūrėkime kelis variantus. Buvo nueita prie vieno varianto. Bet po pirmo, antro, trečio R. Žemaitaičio pareiškimo, pasisakymo, kurie kardinaliai ėjo į kitą pusę… Kiekvieną savaitę traukėme triušį iš kepurės: ar mašina, ar viceministrai, ar teismai, prokuratūros – vien skandaliukai. Poligono reikia nereikia, gynybai reikia nereikia, su kuo bendrauti reikia nereikia.

Klausykit, žmonės jau pavargo, gana. Kai praėjo metai darbo, pamatėme, kaip mums sekasi dirbti, pasirodė, kad reikia kažką daryti ir keisti, nes mums su tais partneriais ne pakeliui.

Aš nekalbu apie visą „Nemuno aušrą“. Tikėtina, kad skyriuose yra įdomių, gerų, protingų žmonių, tačiau su R. Žemaitaičiu priešaky, man atrodo, tai yra per daug kontroversiška asmenybė – nuo skrydžių į Amerikas ir visur kitur, kur tikrai kelia juoką.

Atrodome keistokai. Mes esame rimta, sisteminė partija. Švęsime 130 metų. Turėjome įvairių iššūkių ir išbandymų, dirbome ir su vienais, ir su kitais, bet tokio cirko dar neturėjome.

Kaip suprantu, jūs manote, kad su R. Žemaitaičiu vis tiek galiausiai kažkada teks atsisveikinti, tačiau šitas delsimas gali turėti įtakos artėjantiems savivaldos rinkimams?

Aš visada sakiau – pasidarykime skyriuose apklausas. Nepabijokime. Kažkodėl mes vis delsiame, nenorime išgirsti, ką sako partijos nariai. Aš tikrai nebijau, kovo 6 dieną savo skyriuje darysiu apklausą. Noriu išgirsti, ką sako mano skyrius, ką jie galvoja. Vis tiek mano skyriuje yra beveik 300 žmonių. Turime daug verslininkų, politikų, mokytojų, švietimiečių, kultūros darbuotojų – didelis ratas protingų žmonių. Paklausiu, ką jie galvoja.

Tikrai yra ministrų, kurie gerai dirba, įgyvendina programą, priima sprendimus, o mūsų reitingai krenta. Vadinasi, yra kažkas negerai su mūsų koalicijos partneriu. O koalicijos partnerio reitingai auga, aplenkia ir mus, sisteminę partiją. Mes matome, kad pralaiminėjame ir mums reikia daryti išvadas. Ne tik kad mūsų reitingai kiltų, bet kad iš tikrųjų mumis pasitikėtų žmonės. Užsigalvodami apie reitingus, savo pozicijas mes dažnai užmirštame, kam mes ateiname dirbti. Juk mes ateiname dirbti tautai, žmonėms.

Kai susitapatini su Seimu, galia, sprendimų priėmimu, dažnai užmiršti, kam tuos sprendimus priiminėji. Žmonėms reikia ne kivirčų, o gerų sprendimų – investicijų, gynybos, geros valstybės reputacijos Europoje ir visur kitur. Tą jėgą, su kuria spjaudomės, mušamės ir prasivardžiuojame, geriau sutelkime į darbus.

Jūs daug kalbate apie žmonių pasitikėjimą. Turbūt viena yra žiūrėti į reitingus, o visai kas kita stovėti ir kalbėtis tiesiogiai su žmonėmis. Jūs pats, bendraudamas su rinkėjais, jaučiate, kad tas pasitikėjimas yra susvyravęs?

Žinote, aš esu miesto meras. Aš einu pas žmones, kalbuosi, mano kabinete visada pilna miesto žmonių su miesto problemomis. Telkiu verslą, kultūrą, švietimą. Kiek įmanoma, darome sprendimus, tvarkome gatves. Merai yra kaip miesto ar rajono ūkininkai, kurie prižiūri, tvarko biudžetus ir pan. Mūsų biudžetas auga, skolas atidavėme, gal tik trys savivaldybės Lietuvoje neliko nieko skolingos.

Mes sutariame su žmonėmis: turime gražius renginius, susilaukiame plojimų, žmonės nebijo prie mūsų prieiti, pasikalbinti ar turguje, ar prekybos centre. Tą pasitikėjimą mes pamatysime rinkimų metu.

O kad tai paveiks savivaldos rinkimus – taip. Ten, kur stiprūs merai, manau, nebus jokios įtakos, bet ten, kur merai laimėję arba tarybos turi labai nedidelę žmonių dalį, ten gali būti visaip. Savivaldos rinkimai parodys temperatūrą. Bet jau tada bus per vėlu.

Kas dažniausiai partijai sunešdavo balsus? Regionai. Ne Vilnius, ne Kaunas. Mūsų partija stipri tiek, kiek stiprūs regionai. Jeigu matome, kad pralaiminėjame regionuose, artėja savivaldos rinkimai, kurie bus labai geras lakmuso popierėlis. Kas prisiims atsakomybę? Tikėtina, ieškosime, kas kalti, tik ne mes patys. (…)

Ar Lietuvoje negalima turėti savo nuomonės? Kažkada buvo taip, kad viena partija – viena nuomonė. Dabar yra daug partijų ir daug nuomonių. Ir vienoje partijoje gali būti daug visokių nuomonių. Aišku, kažkas norėtų, kad būtų viena nuomonė ir visi kalbėtų, kaip viskas gerai, bet rinkėjai mato, jog negerai, ir aš matau, kad negerai.

Pabendraujate su kitais „socdemų“ merais, ką jie sako?

Kad reikia pokyčių. Tikrai nuvažiuoju, pasikalbu, ir daugelis kolegų sako, kad reikia pokyčių. Nėra visi labai patenkinti. Mes matome, kad važiuojame nuo kalniuko. Ar ir toliau važiuosime, ar kažką darysime, keisime?

Matome, kaip žmonės išeina į gatves. Neprisimenu, kada taip buvo, 2009 metais turbūt paskutinį kartą daužė prie Seimo langus. Dabar ateina minios jaunų žmonių. Man keista matyti, kaip mūsų koalicijos partneris nepriima jaunimo į renginius, neįleidžia, nes jam nėra 18 metų. Mielas brolau, tas žmogus po metų bus pilnametis, jis turės teisę balsuoti, jis pasisakys, ir jis niekada už tave nepakels rankos. Atimk kažką iš 5–6 metų vaiko, jis prisimins visą gyvenimą.

17 metų vaikui pasakyti, kad tu negali ateiti pasakyti savo nuomonės? O ko mes bijome? Bijome jaunos kartos? Jei bijosime ir pataikausime tik kažkuriai vienai amžiaus žmonių grupei… Jaunimas yra Lietuvos ateitis.

Alytuje lyg ir buvo pirmas atvejis, kai buvo pakabinti plakatai, kad nepilnamečiai negali ateiti į susitikimą su R. Žemaitaičiu?

Taip, buvo labai keista. Aš pats tuo metu buvau išvykęs į komandiruotę. Tik internete pamačiau tam tikrus dalykus. Pamačiau, kad jie pirmieji pasisakė. Tai buvo ir kultūros darbuotojai, ir jaunimiečiai. Kažkas bandė replikuoti, kad kažkas suorganizavo, pradedame kaltinti konservatorius, merą ar kažką kitą. Niekas neorganizavo. Žmonėms jau iki čia (rodo į viršugalvį, – Lrytas) užtenka tų pasisakymų, melagienų. Žmonės nori atsakymų.

Kai tu kiekvieną kartą vis kitiems žmonėms pasakoji skirtingus dalykus, žmonės ir nušvilpia. Tada prasidėjo sniego gniūžtės efektas, jis nuvažiavo į Šakius ar kažkur į kitą miestą, regioną, ir ta sniego gniūžtė sukasi. Žmonės pasitinka prie durų ir jų neįleidžia. Ar kada nors tas žmogus balsuos už tą partiją? Ne. O mes toliau bendraujame su tuo pačiu žmogumi.

Nesakau, kad visa partija yra tokia. Sakau, kad su Remigijumi dirbti mums bus sudėtinga. Tai sako ir premjerė, ir partijos pirmininkas, ir Seimo nariai – jau gana, bet gal dar biškį pasitaisysi. Nu nepasitaisys. Jeigu vyras savo moterį muša dešimtą kartą ir nepasitaiso, tikėtina, 11 kartą irgi bus smurtas artimoje aplinkoje. Mes tik pagrūmojame, sakome nu nu nu. O jis tik auginasi reitingus toliau. (…)

Žmonės balsuoja ne už programą, o pagal simpatiją, pajautimą, tos dienos nuotaiką, šiltas tas žmogus, ar jis jam yra apie nieką. Kai būna banga, ji tave kilsteli. Dabar buvo socialdemokratų banga, turėjome labai geras starto pozicijas, gavome tiek mandatų Seime, kiek dar niekada nebuvome gavę. O kokia bus dabar banga? Tikėtina, kad bus bangos lūžis ir risimės į apačią. Kaip pasirodys regionai? Stiprūs merai atlaikys savo pozicijas, bet tarybose turėsime nutrupėjimą. (…)

Jūs jau šiek tiek užsiminėte apie skyrių apklausas. Žinote, sužinoti, ką galvoja socialdemokratai, tikrai įdomu, nes dabar žurnalistai daugiau žino tik tų, kurie dirba Seime, pozicijas. Laikinasis partijos pirmininkas M. Sinkevičius žadėjo padaryti skyrių apklausą dar iki Seimo pavasario sesijos. Liko mažiau nei mėnuo. Dabar nieko apie tai tarsi nebesigirdi. Ar ta apklausa dar bus?

Nežinau. Negaliu atsakyti. Manau, kažkada išgirsime. Mes patys pasidarysime apklausas, mes turime žmogiškąjį resursą, mums tai nėra sudėtinga. Dėl koalicijos partnerių irgi pasidarysime, kad nebūtų taip, jog čia tik N. Cesiulio nuomonė. Bus skyriaus nuomonė, ir ji bus pakankamai garsi.

O ką mąsto Seimo nariai dėl tų apklausų, nežinau. Manau, kiekvienas socialdemokratas norėtų, kad mūsų reitingai būtų tris kartus didesni, nei yra šiandien. O kad jie krenta, aš sakiau seniai, ir jie kris toliau, jeigu mes nedarysime kažkokių pokyčių.

Visą interviu skaitykite: