Prieš pusantrų metų į Alytaus miestą iš Talino (Estija) gyventi atvykusiam Urmui Salu skaniausias lietuviškas patiekalas – cepelinai, o juokingiausias žodis – „bulvė“.
„Aš moku ir šiek tiek suprantu lietuviškai“, – nedrąsiai lietuviškai prabyla Urmas. Lietuvių kalbos jis mokosi savarankiškai ir padedamas žmonos Austėjos Salu.
Būtent meilė alytiškei Austėjai tapo priežastimi, atvedusia Urmą į Dzūkijos sostinę – Alytų, kur prieš pusantrų metų jis nusprendė pradėti naują gyvenimo etapą. Neseniai jauna pora sukūrė šeimą ir šiuo metu laukiasi kūdikio.
Kodėl lietuviai estui primena italus?
Urmas ir Austėja susipažino prieš vienuolika metų Didžiojoje Britanijoje. „Mes susipažinome universiteto Helovyno vakarėlyje. Pastebėjome, kad mūsų šventiniai kostiumai buvo panašūs, ir nieko keisto, juk mes abu buvome iš Baltijos šalių“, – pažinties istorijos detalėmis dalijasi pora.
Tuo metu Urmas Didžiojoje Britanijoje studijavo filmų kūrimą, o Austėja – animaciją.
„Prieš važiuodama į Didžiąją Britaniją dar nežinojau, ką studijuosi. Tiesiog man buvo suteikta galimybė rinktis iš viso abėcėlės tvarka pateikto universitetų sąrašo. Specialybių pasirinkimas buvo platus ir aš nusprendžiau pasirinkti specialybę iš pirmos abėcėlės raidės A. Sąraše buvo „Animal“ (gyvūnai) ir „Animation“ (animacija). Abu šie žodžiai sąraše buvo parašyti vienas šalia kito. Iš pradžių nežinojau, ką pasirinkti, bet ilgai nesvarsčiusi pasirinkau animaciją, o gyvūnai pasiliko mano širdyje,“ – pasakoja Austėja.
Baigę studijas ir pagyvenę Didžiojoje Britanijoje, 2020 m. Urmas ir Austėja persikėlė gyventi į Taliną. Austėja gyvendama šioje šalyje išmoko kalbėti estiškai.
„Estų kalboje yra daug niuansų. Mes turime nosines raides ar raides su varnelėmis, o jie turi raides su taškiukais. Besimokydama estų kalbos supratau, kad mūsų kalbos nėra panašios. Estų kalba yra labiau panaši į skandinavų kalbas“, – lietuvių ir estų kalbų skirtumus įvardija Austėja.
Gyvenant Estijoje Austėjai teko perprasti ne tik estų kalbos subtilybes, bet ir priprasti prie kiek kitokio gyvenimo ritmo. Anot moters, ji vos atvykusi į šią šalį pajuto, kad čia niekas neskuba. „Jeigu estas tau sako, kad turi padaryti greitai ir šiandien, tai dar nereiškia, kad taip ir turi būti. Viską galima padaryti nebūtinai tą pačią dieną“, – pasakoja Austėja. Anot moters, estai labai tylūs ir ramūs žmonės, ko pasak moters, Urmas nepasakytų apie lietuvius.
„Kai tik sutikau Austėją, maniau, kad visi lietuviai yra kaip italai – labai energingi ir garsiai kalbantys“, – mentaliteto skirtumus įvardija Urmas. O kai Austėja kalbėdavosi su savo mama telefonu, vyras prisipažįsta manęs, kad jos barasi, nes pokalbiai, anot Urmo, visuomet atrodė emocingi.
Tai, kad lietuviai savo emocionalia kalbėjimo manierai ir gestikuliavimu primena italus, patvirtino ir Urmo artimieji, neseniai dalyvavę Urmo ir Austėjos vestuvėse.
Didmiesčių šurmulį iškeitė į ramesnį gyvenimą
Urmas, kol nesusipažino su Austėja, apie Alytaus miestą nebuvo girdėjęs.
„Lietuvoje aš esu buvęs. Kartą mes su šeima keliavome po visas Baltijos šalis. Aplankėme Vilnių, Trakus ir kitus mažesnius miestelius, kurių pavadinimų aš jau nepamenu“, – vaikystėje patirtais kelionės įspūdžiais po Austėjos gimtąją šalį dalijasi Urmas.
Anot vyro, persikelti gyventi į Alytaus miestą pora nusprendė dar ir todėl, kad pavargo nuo didžiųjų miestų šurmulio. „Mes kartu esame gyvenę Didžiojoje Britanijoje, Estijoje ir jau pavargome nuo didelių miestų. Praleisti dvi valandas spūstyse kiekvieną dieną tapo nuovargiu. O čia mes turime galimybę per penkias minutes pakliūti iš vienos vietos į kitą – tai yra nuostabu“, – tvirtina Urmas ir Austėja.
Persikėlęs gyventi į Alytų, Urmas nepajuto kažkokių ypatingų skirtumų, kuriuos kažkada jautė apsigyvenęs Didžiojoje Britanijoje. „Kaip ir toje šalyje, taip ir Lietuvoje iš pradžių buvo sunku – neturi draugų ir pažįstamų, tačiau tai aš patyriau jau kelis kartus ir žinojau, ko tikėtis. Persikėlimas į Alytų turi ir didelį privalumą – čia turime Austėjos artimuosius, o gyvendamas Didžiojoje Britanijoje neturėjau šalia artimų žmonių“, – teigia vyras.
Vos apsistojęs Dzūkijos sostinėje, Urmas manė, kad šis miestas jam bus per mažas ir čia tiesiog nebus ką čia veikti, tačiau, po kurio laiko paaiškėjo, kad gyventi Alytuje geriau nei tikėjosi.
Gimtoji šalis – Estija, anot jo, visai čia pat. Įveikti 8–9 valandas trunkantį atstumą Urmui ir Austėjai vieni juokai. „Mes jau pripratę“, – priduria Austėja.
Darbo paieškos Alytuje Urmui taip pat netapo dideliu iššūkiu. Jį vyras Alytuje atrado atsitiktinai. „Tuo metu neieškojau darbo, bet pamačiau skelbimą. Kadangi esu dirbęs su daugybe renginių Didžiojoje Britanijoje, pamaniau, kad gal ir galėčiau dirbti su kalbos barjeru“, – atvirauja šiuo metu Alytaus kultūros centre asistentu dirbantis Urmas.
Vyras Alytuje jau spėjo susirasti draugų, įsiliejo į Alytaus kultūros centro kolektyvą ir Dzūkijos sostinėje jaučiasi tarsi namuose. Paklaustas, kas jam yra namai, jis teigė, kad namai yra vieta, kurioje jis gali būti savimi.
Praėjusią vasarą Urmas ir Austėja kino teatre „Dainava“ organizavo vaikų vasaros stovyklą. „Savaitę trukusios stovyklos metu mes kartu su vaikais studijavome senus ir dabartinius animacinius filmus. Stovyklos dalyviai per kelias dienas turėjo sukurti savo filmukus. Savaitgalį mes pakviesdavome tėvelius į vaikų sukurtų filmų premjeras“, – apie stovyklos metu organizuotą veiklą pasakoja Austėja.
Neseniai Austėja ir Urmas įkūrė reklamos agentūrą „AdMiration“, kurioje teikiamos fotografavimo, animacijos, režisūros, asmeninių švenčių ar renginių filmavimo bei filmavimo dronu paslaugos.
Austėja agentūroje užsiima režisūra, animacija, redagavimu ir retušavimu.
Kitąmet Urmas ir Austėja tikisi pasiūlyti Alytaus miesto vaikams galimybę patiems išmokti kurti animacinius filmukus ir pakviesti juos lankyti animacijos būrelį.
Pasibaigus darbo valandoms Urmas ir Austėja nenuobodžiauja namuose – kartu su draugais atranda laiko pažaisti stalo žaidimus, pasižiūrėti sukurtus ar kurti naujus filmus, kartu su šunimis eina pasivaikščioti arba, kaip juokauja Urmas, prižiūri savo „zoologijos sodą“. O jame – keletas žiurkėnų, daugiau nei dešimt akvariumų su įvairiausiomis žuvytėmis ir du šunys.
Nepaisant aktyvaus darbo ritmo, Urmas ir Austėja randa laiko mėgautis kasdienybės malonumais ir bendruomeniškumu. Jie vertina ne tik laisvalaikį kartu, bet ir galimybę pažinti miestą bei jo žmones, kurie jau tampa jiems pažįstami ir artimi.
Urmo teigimu, Alytuje jam patinka žaluma ir nedidelė miesto bendruomenė, kurios nemažą dalį vyras teigia jau pažįstantis – žmonių vardus jam įsiminti kiek sunkiau, tačiau veidus jis atpažįsta be vargo.
„Mes turime butą Vilniuje ir mums visuomet siūlo važiuoti gyventi ten, tačiau mes esame griežtai nusistatę, kad norime likti Alytuje. Man norisi jaukios bendruomenės. Aš esu pavargusi nuo didelio miesto ir visiškai nenoriu jaustis jame vieniša, kokia jaučiausi gyvendama Taline,“ – prisipažįsta Austėja.