Kiekvienais metais minint Socialinio darbuotojo dieną, verta stabtelėti ir įvertinti tuos, kurie dažnai lieka nematomi, tačiau jų indėlis į mūsų visuomenę yra milžiniškas. Socialiniai darbuotojai – tai žmonės, kurie kasdien eina ten, kur dažnai sunku, kur reikalinga pagalba, supratimas ir palaikymas. Tai profesija, reikalaujanti ne tik žinių, bet ir didžiulės širdies. Vienas svarbiausių socialinio darbuotojo uždavinių – išklausyti. Būtent išklausymas dažnai tampa pirmuoju žingsniu pokyčių link. Žmogus, kurį kasdien kritikuoja, kuris bijo kreiptis į institucijas, nes jaučia kaltę ar gėdą, staiga išgirsta: „Aš esu tam, kad tau padėčiau.“ Šie žodžiai kartais tampa lūžio tašku. Jie leidžia atsiverti, pripažinti savo problemas, o kartu – ir padėti jas spręsti.
Dirbant su šeimomis, socialinio darbuotojo vaidmuo tampa dar reikšmingesnis. Šeima – tai visuomenės pagrindas, o stipri šeima reiškia stipresnę bendruomenę. Tačiau gyvenime nutinka visko – krizinės situacijos, netektys, priklausomybės, smurtas, skurdas. Tokiose akimirkose šeimos neretai atsiduria kryžkelėje, o vienas nuoširdus ir profesionalus žmogus gali pakeisti labai daug. Socialinio darbuotojo misija yra padėti šeimoms, kurios susiduria su sunkumais, atkurti jų gebėjimus rūpintis savimi ir savo vaikais, sustiprinti jų savarankiškumą ir gyvenimo kokybę. Tai darbas, reikalaujantis ne tik profesinių žinių, bet ir ypatingo jautrumo, kantrybės, gebėjimo įsigilinti į kitų žmonių gyvenimus, suprasti jų skausmą, neviltį ir kartu ieškoti išeičių. Socialinis darbuotojas dažnai yra vienintelis žmogus, kuris iš tiesų mato, girdi ir supranta šeimą, kurios kasdienybė kupina įtampos, nežinomybės ar net grėsmės vaikų gerovei.
Socialinio darbo svarba ypač ryški, kai kalbame apie vaikus. Neretai vaikai tampa tėvų problemų įkaitais – kenčia nuo emocinio, fizinio ar net seksualinio smurto, patiria nepriežiūrą, gyvena nuolatiniame nesaugume. Socialinis darbuotojas, pastebėjęs grėsmę vaiko gerovei, turi pareigą veikti – ne bausti šeimą, bet ieškoti sprendimų, kurie leistų išsaugoti šeimos vienybę, bet kartu užtikrinti vaiko saugumą. Tai reikalauja labai subtilaus balanso – tarp globos ir kontrolės, tarp paramos ir atsakomybės.
Sunkumus patiriančios šeimos nėra vienalytė grupė. Vienoms iš jų reikia tik trumpalaikės pagalbos ar patarimų, kitoms – ilgalaikės priežiūros ir nuolatinio lydėjimo kasdienybėje. Socialinio darbo principas – ne pasmerkti, o padėti, ne nubausti, o stiprinti. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas stengiasi įgalinti šeimą pačią rasti atsakymus į iškilusius sunkumus, padeda įgyti naujų įgūdžių, keisti nepalankius įpročius, pasitikėti savimi.
Dirbant šį darbą neišvengiama sunkių akimirkų, emocinio krūvio, kartais net nusivylimo. Tačiau lygiai taip pat šis darbas kupinas ir šviesių momentų – kai matai, kaip šeima atsitiesia, kai vaikai auga saugioje aplinkoje, kai iš sudėtingos situacijos gimsta nauja pradžia. Socialinio darbuotojo vaidmuo sunkumus patiriančiose šeimose – tai ne tik profesinė, bet ir žmogiška misija. Tai darbas, kuriame kiekviena diena gali tapti pokyčių pradžia, o kiekvienas pokalbis – vilties spinduliu. Socialinis darbuotojas yra tas, kuris padeda šeimai atsitiesti, surasti save ir vėl pradėti gyventi – oriai, atsakingai ir supratingai.
Socialinio darbuotojo dienos proga norisi ne tik pasveikinti kolegas, bet ir padėkoti – už kantrybę, už stiprybę, už profesionalumą, už tikėjimą žmogumi. Mūsų darbas svarbus. Galbūt ne visada matomas ar įvertintas plačioje visuomenėje, bet jis palieka gilų pėdsaką tų žmonių gyvenimuose, su kuriais kasdien susiduriame.
Linkime visiems socialiniams darbuotojams stiprybės, įkvėpimo ir vidinės ramybės. Nepamirškime rūpintis ir savimi – tik pilna širdimi galime padėti kitiems.
Jus sveikina Alytaus miesto socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos darbui su šeimomis Aušra Matusevičienė, Dovilė Ivanauskienė, Vaida Kriūkonienė.