Nuo pirmųjų iniciatyvų bendruomenėje iki žygių, kurie įkvepia ne tik nueiti 100 kilometrų, bet ir iš naujo atrasti save – Rimgaudas Leonavičius tiki prasmingais veiksmais, ryžtu ir žmonių bendryste.
„Svarbiausia – išdrįsti. Kartais net su pūslėmis, skausmu, bet nueini visą kelią, nes motyvacija stipresnė už nuovargį“, – sako jis.
Apie fizinius ir vidinius iššūkius, žygius, kurie suartina, ir tai, ką reiškia būti „čia ir dabar“ – pokalbis su Rimgaudu Leonavičiumi.
– Šiemet vėl organizuojate 100 km žygį iš Vilniaus į Alytų. Kur žmonės gali rasti informaciją apie renginį?
Renginys vyksta jau ne pirmus metus, todėl informaciją visada skelbiame socialiniuose tinkluose. Prie sklaidos prisideda ir Alytaus turizmo informacijos centras bei Alytaus miesto savivaldybė. Taip pat turime puslapį „iAlytu.lt“, kur dalyviai gali rasti visą išsamią informaciją ir užsiregistruoti.
– Kaip kilo mintis organizuoti žygį iš Vilniaus į Alytų? Kodėl pasirinkote būtent 100 kilometrų distanciją?
Idėja gimė, kai persikėliau iš Vilniaus į Alytų. Su draugais diskutuodami kilstelėjome klausimą – ar įmanoma nueiti 100 kilometrų pėsčiomis? Net pradėjome svarstyti, ar tiek sugebėtų nujoti arklys. Savimi neabejojau – man atrodė, kad verta pabandyti. Rezultatas mus tikrai labai džiugina.
– Kuo šis žygio formatas – 100 km be sustojimo nakvynei – jums pasirodė prasmingas ar išskirtinis?
Pirminė mintis buvo paprasta – jei jau eini daugiau nei arklys, reikia nueiti 100 kilometrų be miego. Tai nėra unikalus žygis vien distancija, bet žavesys slypi žmonėse – čia mezgasi pažintys, dalyviai vieni kitus palaiko, motyvuoja. Tai ypatinga bendrystės patirtis.
– Antraisiais metais žygis įgijo dar vieną prasmę – labdaros. Kodėl nusprendėte tai sujungti?
Norėjosi, kad žygis turėtų ne tik fizinį, bet ir socialinį tikslą. Todėl nuo antrųjų metų bendradarbiaujame su vaikų autizmo fondu „Pokyčių ambasada“ – žygio metu renkamos lėšos, kurios virsta realia pagalba. Tai suteikia viskam dar gilesnę prasmę.
– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie dvejoja – ar jie tikrai gali įveikti tokį iššūkį?
Svarbiausia – motyvacija. Žygiuose dažnai dalyvauja žmonės be didelio pasiruošimo, net be tinkamos avalynės. Tačiau jie nueina visą kelią – su pūslėm, su skausmu, bet su tvirtu apsisprendimu. Aišku, visada geriau pasiruošti – pradėti nuo trumpesnių atkarpų, susipažinti su savo kūnu, žingsniu. Bet svarbiausia – išdrįsti.
– Ką jums pačiam reiškia šis žygis?
Man tai – ne tik fizinis iššūkis, bet ir būdas pasiruošti emociškai, dvasiškai. Visada prieš ilgą atkarpą einu trumpesnius maršrutus – 20 ar 30 km, kartais vienas, kartais su draugais. Tokie žygiai leidžia pabūti čia ir dabar, atrasti naujas vietas, patirti ką nors naujo.
– Ar yra momentų iš ankstesnių žygių, kurie jums ypač įstrigo atmintyje?
Pirmasis žygis buvo stiprus išbandymas. Nežinojau, ar išvis įmanoma nueiti tiek kilometrų. Pradedi galvoti – kodėl tai darai? Ar tau to reikia? Bet svarbiausia – žmonės. Per visą parą spėji pabendrauti su kiekvienu, išgirsti jų istorijas. Labai įsimena naktinis ėjimas – jei dangus giedras, papuolame į meteoritų lietų. Nuo žiūrėjimo į viršų net kaklas gali sustingti… Tai – ypatingi momentai.
– Ko palinkėtumėte tiems, kurie vis dar svarsto – dalyvauti ar ne?
Išbandykite save. Niekada nesužinosite, ką galite, kol nepabandysite. O šis žygis – puiki proga ne tik įveikti kilometrus, bet ir pasikalbėti su savimi, su kitais, su gamta. Tai patirtis, kuri lieka ilgam.
Straipsnio autorė – Emilija Černiauskaitė