Pasak prof. Liberto Klimkos, „Dzūkų dainos skambiausios, o raudos – graudžiausios“. Anot pačių dzūkų, „Kitas žmogus, kap gaila, tai kur cik mina, tai kap dainas dainuoja. Pas tokių ir žodziai gražūs ir cinka. Žodziai tadu pacys renkas, pacys skaitos.“ (St. Kastautienė, g. 1922 m.)
Nesu tikra, kiek ašarų išliejo, raudų išraudojo Ukraina. Turbūt užtektų, kaip mūsų senosiose sakmėse – ežerui pripilti, o gal net jūrai? Su nuostaba stebint, kaip, atrodo, anksčiau solidūs supratimai ir suvokimai verčiasi aukštyn kojom, o tarptautinė politika, panašu, virsta reklaminiu „Kas suskels veidmainingesnę frazę“ stiliaus turgumi – lieka tik įsikibti į lietuvišką lauką. Savą lietuvišką girią, kuo tvirčiau. Pasigooglinti konservų bei inventoriaus, tinkamo ir žygiui prie ežero, ir kolektyvinėse priedangose smaksoti, kainas, pervesti vieną kitą eurą „Blue-Yellow“. Ir po truputį ruoštis – jei eilinį kartą eiliniam didybės manijos ištiktam pabaisai užniežės, taip sakant, isterija „noriu užkariaut Europą, noriu užkariaut pasaulį!“
Dėl pasaulio, tarp kitko, abejočiau, nes pritariu karybos ekspertų A.Navio ir M.Sėjūno nuomonei: „„Šiuo metu, kai aplink tiek daug „sakė-pasakė“, paremtų tariamais analitiniais pamintijimais, ginčais, kaip turėtų/turėjo reaguoti Lietuva (…), palikime emocijų nuoplaišas šone, ir (…) pažvelkime į geopolitinį paveikslą (…) analitiniu spektru. Pirmiausia atmeskime klaidinančią ir kai kurių politikų bei politologų deklaruojamą naratyvą, jog Izraelio smūgis Iranui – tai klaida, kuria pasinaudos Rusija kare su Ukraina, o Kremlius džiaugsis, nes naujas konfliktas esą tik nauja dūmų uždanga ir paskata veikti. Ne, tai netiesa. Izraelio smūgis Iranui – tai smūgis ne tik terorizmą remiančiai šaliai, tačiau tuo pačiu ir Rusijai, kuri palaiko itin glaudžius santykius su Iranu. Irano parama ginkluote teroristinei Rusijai yra beprecedentė, o Rusijos pagalba Iranui ir hučių teroristams – akivaizdus ir neginčijamas faktas.“ (A.Navys, M. Sėjūnas. „Prasidėjo blogio ašies ardymas“// Vakarų ekspresas, 2025-06-16)
Karas, kaip dauguma žinome, yra bjaurus, negeras, žiaurus, šlykštus ir kruvinas reikalas. Visuose karuose, pasak karo istorikų, žūsta ir civilių. Ir jei tik esi normalus žmogus, turintis empatijos, aukų visada gaila. Tačiau faktai yra faktai, ir šie analitikai teisūs, nes: kas tiekė rusijai tuos prakeiktus „Šahedus“, kol anys patys išmoko juos pasigaminti? Būtent. Iranas. Kiek civilių, vaikų, moterų, karšinčių senukų žuvo nuo tų „Šahedų“ Ukrainoje? Daugiau, nei mūsų dzūkės įstengtų apraudoti! O jei niekas nieko nedarys, kuo skubiausiai, kad sustabdytų tą pasibaisėtiną kremliaus isteriją „užkariaut pasaulį“ – raudosim jau ne tik ukrainiečių, bet ir savųjų.
Tad visiškai pritarčiau ir buvusio Lietuvos kariuomenės vado gerbiamo gen. Jono Vytauto Žuko įžvalgoms prieš kelis metus: „Visos raudonos linijos yra peržengtos ir tie žmonės, kurie ten priima sprendimus, ypatingai – V.Putinas, nebėra adekvatūs, su jais nebegalima vesti jokių derybų. (…) Man labai keista ir mane labai stebina – ar iš tikrųjų jie tikėjo savo pačių melais ir savo pačių propaganda. Į kokį savo įsivaizdavimų pasaulį gali žmogus patekti – jis tiesiog nebetiki tikrais įvykiais, o tiki tuo, kas jam sakoma arba patiki ta propaganda, kuri nėra realybė. Jie pakliuvo į tuos spąstus ir jie to nesitikėjo.(…) Ukrainiečiai tiek metų rinko ir savo Vyriausybę, ir parlamentą, turėjo spaudos laisvę ir dabar staiga jiems nori uždėti rusiško tipo despotiją. Tu nebenulauši šitos tautos, tai neįmanoma. Net jeigu jūs viską užimsit, tuo viskas nesibaigs.(…) Matome, kokios kalbos, kokie ultimatumai. Koks čia ultimatumas – pasitraukti į 1997 metų ribas, pasitraukti visiems iš NATO – čia yra dalykai, kurie yra visiškai neįgyvendinami. Tai yra nesąmoningi reikalavimai, kurių niekas negali įvykdyti, ir jie buvo sąmoningai pateikti. Tai, kokius reikalavimus jie teikia ir ko jie reikalauja iš pasaulio, rodo tų žmonių neadekvatumą.“ („Buvęs kariuomenės vadas – apie Ukrainos pavyzdį Lietuvai: tik besipriešinanti šalis sulaukia paramos“//15min.lt, 2022-03-02)
Tai, atsiprašant, kokie čia dar „patriotų adresų dalijimai“ neadekvačiai kraugerių ordai? Kokios čia kai kurių asmenų svajos apie „oi ai balsuokit už mus mes vėl pradėsim prekybą su rusija tada karo nebus“ ir pan. nesąmonės? Kas per cypimai skersai išilgai youtube, kad Lietuvoje neva yra „persekiojami ir skriaudžiami“ visokie galimai penktakolonininkai, galimai antisemitiniai prisiplakėliai visur, kur tik kvepia valdžia bei galia, ir galimai visi tie, kurie bus nepatenkinti ir pikti net jei jiems ant galvos riestainiais lis, o po nosim medaus upės plauks?
Žodžiu, dar nepasibaigus nei pirmajai, nei antrajai prieš mus pradėto hibridinio karo fazei, pakampiais patamsiais, sakyčiau, pamažu „brandinama“ trečioji – vadinama „pirmo kraujo fazė“. Gintis nuo pastangų įžiebti iš karto kelias hibridinio karo fazes – tikrai ne sinekūra bet kuriai demokratinei valstybei, įskaitant ir mus. Bet kaip nors. Viskas, kaip sakoma, prasideda nuo suvokimo, kad: hibridinis karas jau vyksta. Nes, pasak mūsų, „Dzūkijos veido“, redaktoriaus, „Vienintelis kelias kovoti – visuomenę informuoti“. Tikintis iš jos pusės pakankamai budrumo, gudrumo ir sveiko proto, kad kremliaus pastangos neišdegtų.
Kaip buvo minėta, antroji hibridinio karo fazė yra destabilizacijos fazė. Vykstant jai, rusija stengiasi panaudoti radikalius savo taikinyje suformuotų įtakos grupių elementus ir jai lojalių grupių, judėjimų, partijų, sambūrių atstovus.
Tuo pat metu, bene spartesnei įžangai į trečiąją, „pirmo kraujo“ fazę, kremlius panaudoja ribotą kiekį rusijos specialiųjų tarnybų ir kariuomenės profesonalų, kiek įmanoma labiau „išklibinti“ padėtį savo taikinyje. Lygiagrečiai taikinio visuomenėje kuriamos, eskaluojamos ir išnaudojamos konfrontacijos (dėl bet ko!), didinama socialinė įtampa, visokiais būdais provokuojamos ir eskaluojamos taikinio visuomenės emocijos. Tikslas: įsiūbuoti jas iki kraštutinumų.
Taip pat intensyviai formuojamas ypatingai neigiamas visų potencialių rusijos įsiveržimo priešininkų įvaizdis. Be to, nuolat transliuojama ir diegiama propagandinė „žinutė“ apie atseit taikinio valdžios „nelegitimumą“, „neteisėtumą“, „silpnumą“, „kontrolės praradimą“ ir pan. Galop pasitelkiama atseit taikinio valdžios „nebesukontroliuojamų ginkluotų darinių“ (tikrų ar išgalvotų) korta. Jei kremliui visos šios užmačios pasiseka, jų „žaidimų aikštelė“ tampa parengta kitai hibridinio karo fazei.
Toliau tie suskiai koncentruoja pastangas trimis kryptimis iš karto:
1.Kurti chaoso, anarchijos atmosferą taikinyje.
2.Išnaudoti visas (pabrėžiu: visas!) savo propagandinio aparato galimybes, kad tiek rusijos, tiek ir Vakarų žiniasklaidoje būtų įdiegtas tam tikras iškreiptas, feikinis situacijos vaizdas. Jo tikslas: rusijos ir tarptautinės bendruomenės akyse „pateisinti” tolesnius savo veiksmus taikinio atžvilgiu.
3.Suintensyvinti demokratinėje valstybėje, tapusioje rf hibridinės agresijos objektu, rusijos šalininkų, kaip neva „prievartos aukų“ įvaizdžio“ formavimą. Ir – atseit „taikinio valdžios vykdomų“ arba neva „taikinio valdžios nekontroliuojamų radikalių elementų vykdomų taikių gyventojų represijų“ imitavimą.
Tarp kitko, štai dėl ko radikalių požiūrių diegimas Lietuvoje, visokio plauko antisemitinių blėnių skleidimas, visokie kurstymai „steigti partizaninius judėjimus prieš valdžią“ ir panašios žioplystės šiuo metu yra itin pavojingi. Ir neatmestina hipotezė, kad visą tą keistą „chorą“ diriguoja būtent rf tarnybos. O agresyvių besmegenių, deja, pasitaiko visose valstybėse. Todėl, kai mūsų pareigūnai eilinį kartą aptinka kokius nors neteisėtai laikomus ginklus ar koks nors radikalėjantis gudrutis pamėgina ką nors kam nors „sukurstytI“, man dilgteli širdį. Nes negerai, šitokie dalykai dabar. Antai, pasak A.Ūsienės, A.Navio, S.Guzevičiaus – jau ir įvilktos į „litvinizmo“ kailį teritorinės pretenzijos aktyvėja. Ar, žiū, kažkoks ruselis iš tranzitinio traukinio viduryj Lietuvos paspruko ir velniaižin kur, kokiais tikslais nukūrė. Šeši šimtai rusų tautybės asmenų, pasirodo, įsigiję nekilnojamojo turto vos 10 km atstumu nuo Lietuvos strateginės infrastruktūros objektų. Tai kaip ta širdis nedilgsės?
Logiškai kitas hibridinio karo prieš taikinį etapas, kita fazė – tai „pilietinio pasipriešinimo imitavimas“. Pavyzdžiui: imitavus kokias nors atseit „žiaurias valdžios represijas/valdžios nekontroliuojamų radikalų represijas prieš taikius gyventojus“, prorusiškos įtakos grupės taikinyje, jau tiesiogiai vadovaujamos rusijos FSB ir GRU karininkų, imituoja kažką panašaus į „pilietinę savigyną“. Pastaroji atseit būna skirta „tik taikiems gyventojams nuo represijų apginti“. O ką jau ten nuspręs koks fsbėšnykas, grušnykas ar anų parankiniai, t.y., „taikus“ jūs atseit jiems atrodysit, ar „netaikus, todėl naikintinas“ – na, patys suprantate.
Iškart po formalaus pranešimo apie „pilietinį pasipriešinimą“ prasideda pats aršumas: prievartos ir provokacijų eskalavimo fazė. Kol valstybėje taikinyje ima dėtis velniaižin kas, kol radikalai, prorusiškos grupės ir panašūs veikėjai kaip išmanydami provokuoja mūsų tarnybas, pareigūnus, šiaip aplinkinius – rusijos žiniasklaida, kaip kad karo su Sakartvelo atveju, iš anksto išsigalandusi plunksną laukia neva „Karštų naujienų tiesiai iš konflikto zonos!“. Šitaip daroma su tikslu sukompromituoti teisėtą demokratinės valstybės valdžią likusios tarptautinės bendruomenės akyse ir pateisinti rusijos perėjimą prie kitos fazės: aktyvių veiksmų prieš pasirinktą taikiniu šalį.
O antrinis šios, trečiosios fazės tikslas yra daryti viską, kad taikiniu pasirinktos valstybės viduje veikiančios prorusiškos ir pan.grupės pasiektų „negrįžtamą tašką“. Kitaip tariant, kad būtų pasiektas toks tarpusavio neapykantos laipsnis, tokia kritinė aukų masė, kad be atseit „taikdariškų“ rusijos pastangų, be atseit jos vedamų „derybų ir tarpininkavimo“ taptų neįmanoma sudaryti į šitokią operaciją įtrauktų vietos prorusiškų ar radikalių grupių ir teisėtos taikinio valdžios susitarimų. Tuo atveju, jei, tarkime, taikinio valdžia kaip beįmanydama vengia provokacijų ir nesileidžia apkaltinama jokiomis atseit ‚represijomis“ – tai nesustabdo tokios operacijos eigos. Geriausiu atveju rusija savo vykdomą operaciją šiek tiek „pakoreguoja“: neva „valdžios vykdomos represijos prieš taikius šalies gyventojus“ vis tiek būna imituojamos. Tik tada jos būna priskiriamos nebe demokratinės šalies valdžiai, o, pvz., realioms ar tiesiog išgalvotoms „radikalioms grupuotėms“. O taikinio valdžia būna apkaltinama neva „nenoru“ ar „nesugebėjimu“ apsaugoti savų gyventojų nuo tų „radikalių grupių“. Šioje fazėje paprastai jau tiesiogiai dalyvauja priešiškos valstybės saugumo tarnybos, kurios eskaluoja situaciją ir vykdo provokacijas, su tikslu išprovokuoti besiginančios valstybės teisėtą smurto panaudojimą. Šioje fazėje eskalavimas trunka tol, kol yra „praliejamas pirmasis kraujas“. Ir, žinoma, priešiškai valstybei visiškai nesvarbu, kurioje pusėje šis „pirmasis kraujas“ yra „praliejamas“ (provokatorių ar besiginančios valstybės).
Pavyzdys: nors nėra tiesioginių įrodymų, kad 2021 m. rugpjūčio mėnesio riaušių Vilniuje organizavime ir operacijoje dalyvavo priešiškos valstybės saugumo tarnybos, tačiau būtent per šį incidentą buvo fiziškai užpulti ir sužeisti Lietuvos policijos pareigūnai. O po riaušių įvairiuose riaušių rėmėjų forumuose aktyviai skleista dezinformacija, kad neva „dėl policijos pareigūnų veiksmų žuvo 1 protestuotoja“. Šiek tiek vėliau, 2021 m. antrojoje pusėje ir 2022 m. vadinamųjų „maršistų“ forumuose buvo platinta idėja, kad „pokyčių nebus, kol kas nors nepaaukos dėl jų gyvybės, net jei sava valia“. Tik nei, panašu, „planui A“, t.y., išprovokuoti mūsų, demokratinės Lietuvos respublikos, struktūras tą „pirmą kraują pralieti“, nepavykus, nei „planui B“, t.y., anei riaušininkams, ačiūdie, neįstengus tuo „pasirūpinti“, netrukus pastarieji persiorientavo: ėmė diegti savo sekėjams mintį apie „taikų valdžios Lietuvoje perėmimą rinkimų arba referendumų keliu“. Žodžiu, vyksta viskas panašiai, kaip toj pasakoj apie vilką: „Bėgo vilkas per kiemą, užkliuvo varčios, ir vėl iš pradžios: bėgo vilkas per kiemą…“ Susitvarkius su viena hibridinio karo faze, rusija pradeda kitą, ir dar kitą, ir dar… Žodžiu, kol tas piktas vilkas per tą mūsų kiemuką laksto, erza, vis bando šiepti dantis ir niekaip nenurimsta, geriau išlikti budriems.
Kaip kadaise rašė išmintingasis Sun Dzi: „…negalima pasikliauti prielaida, neva priešas nepasirodys, o būtina pasikliauti įsitikinimu, jog galėsi deramai jį sutikti; negalima pasikliauti prielaida, neva priešas nepuls, o būtina pasikliauti įsitikinimu, jog galėsi užimti tokią vietą, kuri neleis to padaryti“.
Tai ir neleiskime.
Puikus straipsnis. Labai dalykiškas ir aiškus, beveik be tarptautinių žodžių, gražiai lietuviškai išdėstyta.