Pažįstami ir pažįstamos klausinėja, ką dėtis į evakuacijos kuprinę, arba, kaip juokauja vienas kolega šaulys apie šių kuprinių variantą civiliams, „pabėgimo krepšį“. Turiu kelis šaunius, budrius šunis, kuriems labai smagu mano vienkiemiukyje, bet vienas dabar šiek tiek serga. Iškart sulaukiau, netikėtai, keistoko pasiūlymo iš kai ko, su kuo, kaip sakoma, į žvalgybą neičiau: nuvesti mano mylimą šunelį į mišką ir…nušauti. Tą sergantįjį – arba juos visus! Nes kam man jų reikia?! Giliose mūsų regiono apylinkėse, toli nuo didelių miestų, nuo aštrios policijos ir saugumo tarnybų akies, kaip glitus pelkių rūkas ėmė sklisti požiūriai, cituoju: „…duotų kas automatą, aš juos visus [politikus, valdžios atstovus ir panašius] iššaudyčiau! O tuos [X politinės partijos pavadinimas] tai iš viso – iškarčiau, nes jiems man net kulkos būtų gaila!“
Arba štai tokie požiūriai, cituoju: „Teisybė to [yra/bus, kai ateis diena X], kieno rankose ginklas!“; „…yra tokių žmonių, turtingų, galingų, kad padarys su tavim, ką norės, ir jokie įstatymai, jokios advokatės nepadės, nori – į įstatymus kreipkis, nori – verk, dainuok, šok, jie padarys su tavimi ką tik jie norės ir ko jiems iš tavęs reikės! Tu supranti, ką aš tau sakau?“
Taip, suprantu. Vieną iš 6 pagrindinių putino propagandos mitų (beveik žodis žodin!), aktyviai diegiamų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Va šitą: neva „mažos valstybės nevertos egzistuoti, o paprasti, maži piliečiai neturi jokių teisių ir nieko negali.“ Priminkite, prašau, kam ten iš išmintingųjų, bene tų „galingųjų“ viršūnėse padėkoti už galimai „žalią šviesą“ naujai nepotizmo, servilizmo (lot. servilis – „vergiškas“) ir valstybei kenksmingo lobizmo aušrai? Ak tam ir tai, tiems ir aniems? Ačiū! Reikės turėti omenyje per kitus rinkimus, kaip sakoma.
Toliau: kaip gervė giedros laukėme labai avaringo Kauno – Alytaus plento remonto, taip? Metų metai pastangų. Net kelios savivaldybės turėjo sujungti jėgas, suremti pečius, kad tai įvyktų. Pagaliau įvyko, kitąmet remontuos, valio, ar ne? Taigi, kad ne „valio“! Voilà, cituoju: „Ak jūs iš to krašto… O tai kur tiksliai jūs gyvenate, o tai kiek žemės turite, o ten vandens, koks ežeras yra?“; „O kam tau ta tavo žemė? Yra galingų turtingų…“ – ir vėl ta pati propagandinė pasaka be galo. Nors gyvenu, tarp kitko, net ne prie to plento. Ir ežero tame sklypeliukyje nėra, nei upės, net nusususio upeliūkščio. Raistukas yra, bet ir tas nuo hidrologinės sausros vos kvėpsi. Net varlės išsikraustė. Be to, nieko niekam pardavinėti nenoriu. Kas žino, gal kada teks įsileisti krašto gynėjus pasalas svetimųjų marodieriams rengti, apkasus kasti, gal pabėgėliams iš didžiųjų miestų bulves auginti ir grybus paraistėm rinkti? Maža ką, šiais laikais.
Kita vertus, – o kam svetimų marodierių, jei su tokiomis, atsiprašant, „tendencijomis“ tuoj savų bus per akis? Kas keisčiausia: rf tankams prie mūsų sienų dar nė nepriartėjus!
Sakyčiau, gerbiamieji: aiškiai vyksta antroji, trečioji, ir parengiamieji darbai hibridinio karo „pirmo kraujo“ fazei.
Pamąstymui, literatūrinė improvizacija: tarkim, įžengia į kokios močiutės trobelę keli rūstūs pečiuiti vyrai. Ir sako: „Va, močiute, mes tokie ir tokie, savi, rimti ir ginkluoti. Nori, kad nuo rusų marodierių apgintume? Nori, aha.. O tu kiek žemės turi? A, žemės neturi, – bet butuką turi? Dėk parašą! O jeigu ne…” – nustėrusiai iš siaubo močiutei tiesiai prieš nosį, ant stalo, išraiškingai, padedamas koks nors „Browning Citori 725“ ar „Beretta Silver“.
Ir žiū, neduokdie, – kad raito tuos parašus mūsų krašto močiutėlės, diedukai ir visi kiti, negalintys apsiginti, kad raito! Kad skėsčioja rankomis apstulbusi savivalda, nesusizgrimbanti, kas per velnias, kad sklypai, butai su langais į plentus palei strategiškąjį Suvalkų koridorių, nuo Merkinės lig pat Prienų ar net Kauno tik eina iš rankų į rankas, tik eina! Gi „gynėjams” – belieka parsiduoti okupantams, su visom ausim ir juoda dūšia. Gal dar „įduoti” vieną kitą Lietuvos šaulį ar šaulę, pora KASP savanorių, neįtikusius kaimynus, įsitrinti į okupacines struktūras pilnutinai, tada tapti visokiais įgaliotiniais, bosais, vedėjais, artelių vadovais… Bet ten mes, kaip sakoma – jau buvom (1940-aisiais ir iki pat 1990-ųjų Kovo 11-osios). Tai mes jau matėm. Jums norisi vėl, to paties? Man – ne.
Ypatingai kad, kaip rašė L. Baliukevičius-Dzūkas, „Tačiau yra žinoma, kad kaimas visada už Tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai Tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė – vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai. (…) Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?“ (L.Baliukevičius-Dzūkas, „Partizano Dzūko dienoraštis“, 2019).
Antroji hibridinio karo fazė – tai yra vadinamoji destabilizacijos fazė. Priešiškos valstybės tikslas šioje fazėje yra diskredituoti pasirinktos taikiniu valstybės valstybines institucijas, karines ir sukarintas organizacijas, institucijų atstovus, žurnalistus ir priešiškai valstybei neparankius, nepatogius visuomenės aktyvistus. Idealiu atveju tiek priešiška valstybė, tiek ir jai lojalios grupės ir/ar asmenys valstybės taikinio viduje siekia visiškai panaikinti jų reputaciją ir aplinkinių pasitikėjimą jais.
Tam savo tikslui pasiekti priešiška valstybė gali pasitelkti dezinformacijos, šmeižto, diskreditavimo kampanijas, dėmesio išblaškymo operacijas, įvairias PSYOPs ir Info Ops (psichologines ir informacines, įtakos ir pan. operacijas).
Pamenate, kaip 2022 m. buvo paskleista dezinformacija, neva tuomet vykusi Lietuvos Šaulių sąjungos reforma – tai atseit tik „politikės X siekis susikurti sau asmeninę armiją“? Tada, manyčiau, galimai priešiškų Lietuvos valstybei jėgų „skalikai“ šaulių adresu dar tik nedrąsiai viauktelėjo.
Ar kai, pvz., 2023 m. tūlas Vilniaus krašto politikas, užuot padėkojęs šauliams, kad atvyko talkinti policijos pareigūnams palaikyti tvarką balsavimo apylinkėse, juos… apkaltino, kad dėl jų dalyvavimo neva „rinkimai nebuvo laisvi“?.
Ir kuo toliau, tuo, jei pajuokaujant, įdomiau. Regis, 2025 m. dalis buvusių maršistų skubiai persikvalifikavo į „kovotojus už žmones, t.y., prieš NT mokestį“. Tuo tarpu pastarojo projektas, panašu, vis dar ne koks, sykį jis atveria kelią paties pigiausio būsto apmokestinimui. Cituoju: „Pirmajam turtui yra mažesnės grindys. Antrajam turtui, kuris lyg turėtų rodyt prabangą, nes tu jau turi antrąjį turtą, taikoma kartelė nuo 50 tūkst. eurų“, – dėsto (…) Eugenijus Gentvilas. (…) „Jei savivaldybės nusistatys kartelę, artimą 10 tūkst., tai labai tikėtina, kad labiau apsimokės gyventi antram būste, kuriam neapmokestinama kartelė tiesiog yra didesnė – 50 tūkst. (…) Tikrai žmogui labiau apsimoka deklaruoti gyvenamą vietą sandėliuke ir mokėti mažiau už savo pirmą būstą“, – antrina (…) Gintarė Skaistė. (…) Ekonomistas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas Evaldas Stankevičius sako, jog (…) 10 tūkst. eurų neapmokestinama riba – iš lubų. (…) Vienintelė Vyriausybės siūlymo įvesti naują nekilnojamojo turto (NT) mokestį nepalaikiusi (…) socialdemokratė Lilija Vaitiekūnienė sako, kad taip pasielgė dėl žmonių nepasitenkinimo projektu ir prastos politikų komunikacijos, o partijos pozicija jos neįpareigoja. (…) „Yra žmonių nepasitenkinimas, žmonės buvo suerzinti, nebuvo normalios komunikacijos dėl šito nekilnojamojo turto apmokestinimo.“
Kitaip tariant, tas NT reikalas, panašu, taps neišsenkančiu elektorato šaltiniu įvairiems populistams ir, lyg to negana – kone begaliniam laikotarpiui.
Tuo pat metu šiemet youtube aktyviai platinami video, kuriuose, pvz., Lietuvos šauliai plūstami, kad jie ir jos yra atseit „neonaciai“. Mat įvairius rusijos „klapčiukus“ Lietuvoje sunervino KAM, ŠMSM ir LŠS įgyvendinama pilietiškumo ugdymo programa. Nesistebiu, kad anys šitaip nertėja: programa skirta stiprinti Lietuvos mokinių pilietiškumą, patriotiškumą, didinti atsparumą priešiškų valstybių keliamoms grėsmėms ir ugdyti įgūdžius, reikalingus įsitraukimui į valstybės gynybą.
O tai, ką neseniai, nuvykęs baltarusijon, šnekėjo tūlas Lietuvos profesorius, ką tik iš dalies atkartojo vienas Sakartvelo politikas, įtrauktas į Baltijos šalių sankcionuojamų politikų sąrašą (I. Kobachidzė): neva „„Lietuvos užsienio reikalų ministerija neegzistuoja – tai įprastas „slaptosios valdžios“ padalinys. Lietuva yra praradusi suverenitetą, todėl (…) tai tėra eilinis „slaptosios valdžios“ padalinys, dar viena užsienio agentų atstovybė“, – sakė jis. Tačiau, pasak jo, tai neturės jokios įtakos Sakartvelo ir Lietuvos tautų draugystei.“ Tarp kitko, visos citatos kontekste posakis „tautų draugystė“ neskaniai primena seną sovietinį lozungą. Ir tą A. Paleckio, E.Švenčionienės organizuotą „Tarptautinį geros kaimynystės forumą“. Tie irgi, kiek žinau, vis zyzdavo, kad nori draugauti su visomis „tautomis“ – ir su putinu, ir su lukašenka. Ačiūdie, kad iki Xí Jìnpíng nenusibeldė. Bet gal, duokdie, dėl sankcijų kremlius jau nebeišgali brangių „komandiruočių“ apmokėti?
Žodžiu, destabilizacijos fazėje priešininkas pasitelkia įvairaus pobūdžio priemones:
- Pilietinio konflikto imitavimą. Pavyzdys: riaušės Vilniuje 2021 m.
- Legitimios valdžios negebėjimo kontroliuoti kokią nors situaciją (pandemijos, riaušių, chaoso, neramumų, potvynių, sausros, karo, tyčinių pastatų padeginėjimų ir t.t.) imitavimas. Pavyzdžiai: žr.įvairius kurstymus ir cypimą apie neva „neįgalią, neteisėtą valdžią“ internete. Kol kas dar tik internete.
- Neva „spontaniškų“ gyventojų savigynos būrių kūrimąsi. Šitokių bandymų, anot Lietuvos policijos duomenų, jau būta Vilniaus rajone 2021 m.
- Neva „neteisingos prievartos“ aukų įvaizdžio formavimą. T.y., kai kokį nors kenkėjišką veikėją ar veikėjus bandoma nubausti už jų pridarytas eibes, o tie pradeda žviegti, kad juos neva „neteisingai skriaudžia, persekioja, pažeidinėja jų žmogaus teises“ ir pan.
- Kūrimą iliuzijos, kad valstybės institucijos negeba suvaldyti įvairių „ginkluotų darinių“ (realių ar išgalvotų). Vienas iš tokios priemonės pavyzdžių – 2021 m. rugpjūčio 10 d. vykusios riaušės ir atsargios, bet atkaklios kai kurių galimai priešiškai valstybei lojalių įtakos grupių pastangos vėl nuteikinėti savo pasekėjus riaušėms ir panašioms nesąmonėms.
Išvada? Šaunieji, tūkstantmečiais nepalaužiamieji dzūkai ir dzūkelės, tie, kas pusiau suvalkiečiai ir tie, kas arčiau aukštaičių, Dzūko, Mažylio, Žalio Velnio ir narsiosios Pušelės ainiai – drožiam blizginti geležinių nervų, geležinės valios! Ir savo širdžių, geležinių.
Prireiks.