„Mes esame pirmoji tvirtovė, kurioje prasidėtų pirmoji gynyba“

„Mes esame pirmoji tvirtovė, kurioje prasidėtų pirmoji gynyba“[1]

Kai paskutinį kartą lankiausi Alytuje, maloniai nustebau. Vaikystės atostogų miestas, kuriame pirmąkart gyvenime paragavau tikros cukraus vatos ir narsiai, kaip penkiametei iš mažučio dzūkiško vienkiemio, sukausi garsiuoju Alytaus „Velnio ratu“, o  vėliau užsukdavau tik trumpam, su reikalais, buvo smarkiai pasikeitęs. Buvusi sovietinių daugiabučių pelenė virto kone princese! Gan apšiuręs Senamiestis virto jaukia, malonia akiai erdve. Kadais liaunutės pušelės išaugo į galingus pušynus. Gatvės spindėjo švara, vietoj gremėzdiškų sovietinių „Ikarusų“ visur zujo jaukūs, komfortiški miesto autobusiukai. O vienas sutiktas netoli Senamiesčio vyresnio amžiaus alytiškis netgi papasakojo man garsiąją Mirgrausėlės ir Alytos legendą. „Palaukite palaukite“ – dabar turbūt paklaustumėte jūs. „- Puiku, aišku, bet kaip tai susiję su hibridiniu karu?“

Tai ir esmė, gerbiamieji! Po legendos, po įdomaus, dzūkiškai nuotaikingo pašnekesio apie šį ir tą, mano pašnekovas staiga nutęsė: „Žinot… Lietuvai, aišku, su rusu nepakeliui, bet vis dėl to!” Suklusau. Su šiokiu tokiu nerimu. „Tas pensijinio amžiaus didinimas… O ten [rusijoje] pensijinis amžius daug trumpesnis!“, – lyg ir su pavydu ištarė tasai mandagus, iš pažiūros inteligentiškas alytiškis. Pabandžiau priminti, kad rusijoje pensininkams pensijų iš viso nesumoka. Kad toje baisioje šalyje iš naujo atidarė gulagus (priverstinio kalinių darbo stovyklas), kad politinius oponentus ten ne kritikuoja, bet nužudo, kad jei ne rusijos sukeltas karas prieš Ukrainą, net duona mūsų parduotuvėse nekainuotų šitaip brangiai, nekalbant apie šimtąkart padidėjusias grėsmes. Ir kad iš valstybės agresorės, kompensacijas pačios sukeltame kare žuvusių kareivių motinoms išmokančios…koldūnais, nieko gero, kaip sakoma, nesitikėk. Pašnekovas su tuo lyg ir sutiko. Ačiū Dievui! Nes po to, kai, pvz., 2024 m. Krymo kolaborantas M. Šeremetas, gavęs rusijos Valstybės Dūmos deputato mandatą, pareikalavo atgaivinti nacių koncentracijos stovyklų praktiką rusijoje, pačia tikriausia to žodžio prasme – tai, žinot, norisi nuo rusijos pusės jau ne tik betono užtvarų ir aštriadančių tvorų su dronų spiečiais. Norisi ir tvirtų, atsparių sienų visų tėvynainių galvose. Kad net uodo dydžio propagandiniai blėniai neprasmuktų!

Manau, kad naivus pavydas neva „geriau už mūsų, Lietuvos, pensininkus gyvenantiems rusijos pensininkams“ nebuvo mano pašnekovo kaltė. Anaiptol. Kažkas jam tiesiog „išplovė smegenis“. Ir, savaime aišku, kad kur visi pragaro kipšai neštų visus gerasimovus, duginus ir kitus, kas tas bjaurastis kuria ir taiko – tie sukčiai kruopščiai pritaikė „propagandinę žinią“ pagal vietovę, laiką ir konkrečiai bendruomenei aktualias problemas. Būtų tas alytiškis jaunas – greičiausiai jam išūžtų ausis (kaip man bandė kitam Alytaus apskrities pakraštyj, prieš pora dienų), kaip neva „prie ruso buvo geriau, nes mokslas buvo nemokamas!”, ir t.t. Klastingai nutylėdami, kad, jeigu būdavai priskirtas „politiškai nepažangiems“, t.y., kažkuo neįtikdavai sovietų KGB, kelias į bet kokius mokslus „užsidarydavo“ automatiškai ir visiems laikams. „Dalinė tiesa“, „pusiau tiesa“, „smegenų plovimas“ ir blėniai, blėniai, blėniai, įkinkius kiekvieną bent kiek pažeidžiamesnį, nuo paverstų „naudingais idiotais“ asmenų iki DI – sveiki atvykę į pirmąją hibridinio karo fazę, gerbiamieji! O, kadangi kas keletą metų Lietuvoje priešininkas vis bando „įžiebti” dar ir „pirmojo kraujo fazę” – panašu, kad nuobodu nebus.

Įprastai išskiriamos 6 hibridinio karo fazės: nulinė (dar vadinama „latentine“);  „destabilizacijos“; „pirmojo kraujo“; „subjektyvumo“ imitavimo;  „įsiveržimo legitimavimo“ („referendumų“); karinio įsiveržimo į šalies agresorės taikiniu pasirinktą valstybę. Visos išvardintos fazės trunka skirtingą laiko tarpą (nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių). Pagal šalies agresorės užsibrėžtus tikslus jos gali būti sukeistos vietomis ir pan. Esminis jų visų bruožas: kiekvienos hibridinio karo fazės tikslai, uždaviniai, taktika ir strategija yra sukoncentruota į visapusišką pasirinkto taikinio sekinimą ir silpninimą tol, kol, šalies agresorės sprendimu, pradedama karinė invazija į valstybę taikinį.

Kiekvieną fazę sudaro 4 – 5 specifiniai etapai.

Antai nulinė („latentinė“) fazė pradedama vadinamuoju „karu dėl sąmoningumo”. Pasak Ukrainos hibridinio karo eksperto E.Dykyi, jo tikslas – sunaikinti, izoliuoti, išeliminuoti „iš mūšio lauko“ politine, socialine, profesine prasme „tam tikrus žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas. (…) Optimaliu laikomas rusijai nenaudingo sąmoningumo tipo naikinimas vykdant propagandinį „smegenų plovimą“ (…) Laimėjus šį karą (…) likę atsparūs propagandai „nepriimtinų sąmoningumo tipų nešėjai“ jau turi būti „tradiciškai“ fiziškai sunaikinti. (…) Perėjimas nuo karo „dėl sąmoningumo“ iki to, kai išplėtojamas ginkluotas hibridinis karas, vyksta labai greitai. (…) Karas „dėl sąmoningumo“ yra visiškai apgalvota pasirengimo tiesioginiam kariniam įsiveržimui fazė.“  Kitaip tariant, tiek šalies agresorės saugumo struktūros, tiek ir  jos režimą ir tikslus palaikančios, jai lojalios grupės taikinio viduje ir panašūs dariniai palyginti ilgą laiką (kartais dešimtmečius) nersis iš kailio, besistengdamos „užčiaupti” ar kažkaip kitaip „nukenksminti” tokius asmenis taikinyje, kurie ir kurios esminiu momentu turėtų sąmoningumo ir valios palaikyti ir ginti savo valstybę. Bent iš dalies išvardinti, kaip, kokiomis priemonėmis tie niekšeliai tai daro, vienu straipsniu perteikti, deja, fiziškai neįmanoma, nes šių priemonių arsenalas rusijoje nuolat kuriamas ir vystomas dar nuo caro „ochrankos” laikų.

Nulinės fazės pradžioje taikinyje paprastai vykdoma, kuo toliau, tuo aktyvesnė priešiškos propagandos sklaida; konfrontacijų (dėl bet ko!) kūrimas ir nuolatinis jų eskalavimas; priešiškos psichologinės ir informacinės, įtakos operacijos (PSYOPS, Info Ops) ir įvairaus pobūdžio hibridinės atakos. Pastarosios tiek Lietuvoje, tiek ir likusioje Europos dalyje jau ne naujiena, pradedant Lukašenkos režimo suorganizuota nelegalių migrantų krize – ir baigiant suparalyžiuota elektros infrastruktūra Ispanijoje bei Portugalijoje pastarosiomis dienomis. Tarp kitko, pasak XXI karybos istorikų, pirmąkart rusija hibridinio karo koncepciją išbandė 2008 m. Sakartvele. Tas pats rusijos – Sakartvelo karas yra klasikinis rusijos informacinio karo modelio pavyzdys, ypač kad, kaip vėliau viešai pripažino patys rusijos lyderiai, nors rusija tą karą laimėjo karo lauke,  ji jį triuškinamai pralaimėjo žiniasklaidos srityje. Kaip, kas vyko ten?

Kelis metus prieš prasidedant rusijos – Sakartvelo karui iš rusijos pusės buvo vykdomas aktyvus vadinamasis „dirvos parengimas”. Pavyzdžiui: 3 – 4 metus prieš tikrąjį fizinį karinį konfliktą rusija metė didžiules pastangas informaciniam karui prieš Sakartvelo. Pirmasis jos tikslas buvo sukurti Sakartvelo, kaip absoliučiai nesėkmingos ir pasauliui nenaudingos valstybės įvaizdį. Neva tiek nevykusios ir  jau žlugusios  šalies, kad atseit „net neverta stengtis jai padėti” (Nieko neprimena, gerbiamieji?..). Antrasis to parengiamojo etapo tikslas buvo izoliuoti Sakartvelo nuo visų galimų sąjungininkų Vakaruose.

Informacinį karą, nulinės hibridinio karo fazės metu visada vykdomą prieš pasirinktą taikinį, sudaro 3 atskiri etapai, kaip kad rusijos informacinio karo prieš Sakartvelo atveju. 1 etapas būna parengiamasis. Antai, nors rusijos įtakoms kelias į Sakartvelo informacinę erdvę buvo uždarytas, tuo pačiu metu rusija ypač gerai valdė savo pačios informacinę erdvę. Tuo užsitikrindama, kad, kai galop atakuos Sakartvelo, turės visišką savo pačios visuomenės paramą. O klaidoms, kurias Sakartvelo lyderiai padarė tuo momentu, galimai įtakos turėjo ir kai kurie aspektai, iš dalies sietini su jų mentalitetu ir tautiniu charakteriu. Gana sėkmingai pačiomis įvairiausiomis manipuliacijomis ir provokacijomis jie netrukus buvo tiek išvesti iš kantrybės, kad reakcijos ėmė peržengti ribas: vietoj to, kad laikytųsi nuosaikios, kantrios pozicijos, Sakartvelo valstybė ėmė daryti klaidas, neretai musę paversdama į dramblį. O rusija tą patį, nuolatinių provokacijų triuką, kartojo, kartojo ir kartojo! Tuo pačiu metu – stropiai stebėdama kartvelų reakcijas ir jas, akivaizdžiai patirštinusi spalvas, masiškai transliuodama savai informacinei erdvei. Tad vos per kelis metus rusijai pavyko sukurti Sakartvelo įvaizdį, kaip esą „neprognozuojamos valstybės”, kuri yra tiek nenuspėjama, kad jos elgesio atseit niekas negali analizuoti ar numatyti. Sakartvelo lyderiai buvo išprovokuoti atlikti veiksmus,  griovusius ir mažinusius jų autoritetą, taigi ilgainiui atstūmusius juos nuo Vakarų šalių lyderių. Papildomai šiam tikslui pasiekti rusija nuolat teikė Sakartvelo lyderiams pasiūlymus „daryti ar nedaryti” tam tikrų žingsnių. Savo ruožtu Sakartvelo valstybė tomis dienomis, net ir pati to nesuvokdama, padėjo rusijos propagandai, reaguodama į kiekvieną jos  žingsnį. Taigi šios reakcijos ir kontrreakcijos išpūtė propagandą iki dar didesnio burbulo – ir 1-ajame informacinio karo etape rusija sugebėjo pasiekti savo  tikslus.

2 etapas – izoliavimas nuo galimų sąjungininkų. Kaip? – paklausite jūs. Tragikomiška, bet išėjo panašiai, kaip toj lietuvių pasakoj apie Mikę melagėlį: galop Sakartvelo nebapsikentęs apkaltino Rusiją visais įmanomais dalykais – ir pasikvietė į pagalbą Vakarus. Bet, kai rytų vilkas pradėjo rimtai pulti nusižiūrėtas avis, niekas nebetikėjo besišaukiančiais pagalbos kartvelais. Ir būtent šio, 2-ojo etapo pabaigoje, buvo pradėta būsimos rusijos karinės agresijos prieš Sakartvelo maskuotė: savo karinės agresijos priedangai rusija sukūrė ir ėmė masiškai skleisti istoriją, kaip atseit „didelė ir bloga” Sakartvelo valstybė neva skriaudžia ir atakuoja mažytę, mylinčią laisvę Pietų Osetiją. Antroji rusijos gudrybė – teiginys, kad šiam genocidui sustabdyti rusija esą nematė kitos išeities, kaip tik atsiųsti savo kareivius į Pietų Osetiją sustabdyti Sakartvelo atseit „vykdomo genocido”, t. y., rusija prisiėmė sau Pietų Osetijos „advokato” vaidmenį. Visos legendos esmė paprasta: atseit „ didelė pikta” Sakartvelo valstybė užpuolė mažutę Osetiją, o rusija, kaip neva „didelė, taiki ir gera šalis”, tučtuojau suskubo į pagalbą apginti Osetiją nuo „piktų kartveliškų vilkų”, siųsdama savo taikdarių pajėgas ir t.t.  Kadangi karų Balkanuose metu tokios konstrukcijos – kai didelė, agresyvi nacija vykdo genocidą prieš mažutę silpną šalį – buvo pasitaikę ir anksčiau, Vakaruose, deja, atsirado palyginti daug žmonių, priėmusių šią istoriją už gryną pinigą. Akcentuotina, kad rusija dar prieš konfliktą, kol nebuvo iššautas nė vienas šūvis, jau turėjo parengusi milžinišką informacinės medžiagos apie neva pietų osetinų „genocidą“ kiekį. O prieš pat karo veiksmų pradžią į Pietų Osetiją buvo komandiruoti apie 40 rusijos žurnalistų, rengusių Pietų Osetijoje jungtinę ir labai gerai orkestruotą informaciją. Ji buvo rengiama operatyviai ir tučtuojau sulaukė nemažos auditorijos. Pvz., jau pirmosiomis  karinių veiksmų dienomis buvo sukurtas pranešimas apie masines 2000 osetinų „žudynes“, neva įvykdytas kartvelų vykdytų „etninių valymų“ metu. Tai buvo pateikta kaip „aktualios naujienos iš karinio konflikto zonos“. Faktiškai, jau konfliktui pasibaigus, rusija pati oficialiai paskelbė, kad iš viso karo veiksmų Pietų Osetijoje metu buvo nužudyta 160 asmenų. Ir viskas! Tačiau jau įsiaistrinęs Vakarų pasaulis kažin ar atkreipė dėmesį į šį faktą, tuo tarpu informacija apie neva „2000 genocido aukų” tebesklando globalioje informacinėje erdvėje.

3 etapas – galimos kontratakos. Visoms rusijos tezėms apie genocidą paremti privalėjo būti ir naujienų su atitinkamu psichologiniu emociniu užtaisu: pvz., apie esą „narsius rusijos taikdarius“, „nepalaužiamus didvyrius pavojų akivaizdoje“ ir t.t., tad atseit „būtina tuos taikdarius palaikyti“. Niekas neatkreipė dėmesio į mažą faktą: tuo momentu, kai rusija atvirai įsitraukė į konfliktą, nebuvo nužudytas ar netgi sužeistas nei vienas rusijos taikdarys. Vieninteliai šio karinio konflikto metu nužudyti taikdariai buvo Sakartvelo taikdariai. Maždaug panašiu laiku kartu su informaciniu karu rusija pasitelkė kibernetinį karą, išeliminavusį visus Sakartvelo naujienų kanalus anglų kalba – ir šitaip sėkmingai atkirto Sakartvelo nuo Vakarų informacinės erdvės. Atrodė, kad Sakartvelo po tokios atakos nebebuvo jokių galimybių atsigauti, tačiau tuo momentu į informacinį karą įsijungė trečioji pusė. Ši pusė buvo nedidelė patyrusių specialistų komanda iš Estijos, vadovaujama asmens, kurio putino režimas ypač neapkenčia – garsiojo Eriko Nyleso Kroso (Eerik-Niiles Kross). Visų Sakartvelo informacinių tarnybų darbas buvo sėkmingai reorganizuotas: šalies ministerijos, kt. institucijos, informacijos kanalai gavo įsakymą rinkti kiekvienos dienos informaciją į vieną vietą. Iš šios vietos specialistų komanda organizavo informacijos sklaidą per savo pačių informacinį kanalą – tiesiai Vakarų žiniasklaidai. Jau pirmosios dienos pabaigoje Sakartvelo informacijos kanalai žingsnis po žingsnio pradėjo veikti normaliai. Tikrasis įvykių Sakartvelo paveikslas, o ne vien tik propagandinė rusijos versija,  pasiekė Vakarus. Didžiulis pasaulis staiga ėmė suvokti, kad tai, kas šiuo metu vyksta – tai Rusijos agresija. Ir kažkokie pasakojimai apie kažkokį neva genocidą su tuo visai nesusiję, tai tiesiog: atvira, įžūli rusijos agresija prieš suverenią valstybę!

Tarp kitko, paaiškinti tikrąją situaciją vakariečiams suprantama kalba E.N.Kroso komandos specialistai panaudojo tokius archetipinius palyginimus, kaip „blogas – geras”, „didelis – mažas”, „Dovydas – Galijotas” bei pasitelkė Vakarams puikiai žinomą Šiaurės karo pavyzdį, kai didelė rusija užpuolė mažytę Suomiją. Šitaip tapo įmanoma perteikti suvokimą apie tai, kas vyksta Sakartvelo, aiškiau ir suprantamiau. Netrukus rusijos kareivių veiksmai Sakartvelo teritorijoje ėmė sulaukti negatyvios Vakarų žiniasklaidos ir auditorijos reakcijos. Galop iš Vakarų pusės tai išaugo į reikalavimus rusijai sustabdyti agresiją, nes daug demokratinių valstybių piliečių inicijavo spaudimą saviems politiniams lyderiams, ragindami imtis atitinkamų veiksmų.

Žinoma, negalime vertinti rusijos – Sakartvelo karo kaip visiškai identiško pavyzdžio tam, kas vyksta mūsų dienomis, nes situacija pasaulyje smarkiai pasikeitė. Užuot pasikeitusi, rusija tiesiog „pasimokė” iš savo negatyvių patirčių. Ir gan sparčiai sukūrė Vakaruose galingą informacijos ir prorusiškų įtakų skleidėjų tinklų imperiją, kurios paskirtis būtų, jei analogiška situacija pasikartotų – užtikrinti sėkmę. Kas yra šios imperijos dalys Vakaruose? Pačios rusijos informaciniai kanalai, Vakarų žurnalistai, tarnaujantys rusijos interesams net jei jie patys to nesuvokia, kai kurie lobistai, kai kurie politikai ir pan. Didėjanti rusijos galia savoje informacinėje erdvėje ir provokacijos demokratinių šalių atžvilgiu jau seniai kelia nerimą ne tik Baltijos šalių valstybinėms institucijoms, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

Todėl turime suprasti, kuo greičiau, tuo geriau, kad: nepakankamas hibridinio karo reiškinių ir informacinio karo vaidmens įvertinimas gali kainuoti ypatingai brangiai. Turime suvokti, kad rusija tikrai pasimokė iš ankstesnių savo klaidų ir būtent todėl Vakaruose išlaiko galingus informacinius įrankius, kuriuos ji sukūrė, jei iškiltų panašios situacijos – savo sėkmei užtikrinti. Todėl geriausia: iš anksto rengti savas „pajėgas”, gebančias dirbti didžiulių stresų, milžiniško krūvio, greitai kintančių situacijų sąlygomis ir išmanančias hibridinio, informacinio, propagandinio karo meną.

Kaip kad Sakartvelo ir Ukrainos atvejais, antrajame nulinės  hibridinio karo fazės etape šalis agresorė parengia savo pačios visuomenę karinės intervencijos į pasirinktą taikinį faktui. Įprastai iki tokio laipsnio, kad galop tai visuomenei užtektų tik nurodyti kryptį – ir, kupinos fanatiško entuziazmo bei išankstinės dirbtinai sukurtos neapykantos numatytam taikiniui ir jo gyventojams, kraujo, žudymų ir plėšimų ištroškę marodierių ordos pačios veršis tapti „patrankų mėsa”.

O taikinio visuomenėje šalis agresorė tuo pačiu metu formuoja bei rengia konkrečias įtakos grupes, pateisinančias ir / ar remiančias agresorių politiką, su tikslu vėliau jas panaudoti tiesiogiai, vėlesnėse hibridinio karto prieš taikinį fazėse (pvz., įsiveržimo). Akcentuotina, kad vienas iš pagrindinių valstybių agresorių tikslų šioje hibridinio karo fazėje – „perbraižyti“ pasirinkto taikinio politinį žemėlapį sau parankia linkme. Kitaip tariant, pasirūpinti, kad visuose Lietuvos sprendimų priėmėjų sluoksniuose ir visose valstybės gyvenimo srityse būtų kuo mažiau „sąmoningumo nešėjų“.

Tokie dalykai, kaip absoliučiai propagandinis produktas, neseniai išleistas rusijoje, t.y., 100 proc. išgalvota, bet propagandiniu požiūriu itin kruopščiai sustyguota feikinė knyga „Lietuvos istorija” („History of Lithuania”), visokių neaiškių grupuočių aktyvėjimas bei radikalėjimas, manyčiau, laikytina tam tikru ženklu, kad rusija intensyvina savo visuomenės parengimą intervencijai į mūsų kraštą.

Bet ką darysi, kad, kaip tas pasakos drakonas ant aukso krūvos, toji didžiulė šalis, tupėdama ant savo milžiniškų gamtinių resursų ir plačių, derlingų žemių, per ilgą istoriją teišmoko tik vogti ir grobti! Pajuokaujant: reiškia, su ja geriausia elgtis, kaip su kišenvagiais troleibuse. Nė vienas juk turbūt nesitikime, kad, gražiai ir mandagiai paprašius kišenvagius nevogti iš mūsų kišenių ar rankinių, jie nustos vogti?  Ar kad, savo valia pasiūlius atiduoti jiems dešimt eurų, jie nenuknis likusio šimto? Mes tiesiog saugome savo pinigines, rankines ir kišenes. Taip ir su rf, gerbiamieji!

[1] Iš Alytaus mero N.Cesiulio interviu „TV3“ (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/paaiskejo-kaip-miestai-ruosiasi-karui-ir-evakuacijai-1-regionas-turi-isskirtine-uzduoti-n1415237?priority=6)