
Stringantys ES valstybinių institucijų interneto puslapiai. Vagiami demokratinių valstybių piliečių asmens duomenys. „Gilieji padirbiniai“ (deepfake, angl.). Grasinantys, kai kuriais atvejais – diskredituojantys laiškai ir skambučiai politikams, kariškiams, visuomenės aktyvistams, NATO karių žmonoms, diplomatams. Sumušimai. Sistemingas paminklų Laisvės kovotojams niokojimas. Pastebėtina, kad Lazdijų r., Bielėnų kaime, Lietuvos partizanų vado paminklas buvo ne tik apipiltas baltais dažais, – bet rastas ir į skulptūrą įkirstas kirvis. Suniokoti žymaus žurnalisto ir vidaus reikalų ministro automobiliai, padeginėjami ukrainiečių restoranai Estijoje. Riaušės. Autobusų stoties padegimas Čekijoje. Pasikėsinimas padegti dažų gamyklą Lenkijoje. IKEA sandėlio padegimas Lietuvoje. Savaime užsidegančios siuntos Europos lėktuvuose. Karas, rusijos sukeltas prieš Ukrainą ir kremliaus ciniškai strigdinamos derybos net dėl laikinų paliaubų. Nuo 2023 metų spalio iki 2025 m. vasario Baltijos jūroje pažeista mažiausiai 11-a dugnu nutiestų kabelių. Baltarusijos ir rusijos tarnybų siunčiami, nusamdyti, infiltruoti šnipai beigi šnipės. Apie Baltarusijos režimo suorganizuotą nelegalių migrantų krizę jau net nekalbu. Ir visa tai, panašu – dar tik pradžia!
Kas vyksta?
Vyksta, gerbiamieji, dar iš SSRS paveldėta, rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko V.Gerasimovo „pasivogta“ dar iš V.Lefevreau ir adaptuota XXI a. kontekstui kremlinė bjaurastis: hibridinis karas. Kitaip tariant – kruopščiai sustruktūrizuota, tačiau oficialiai nepaskelbta kova be taisyklių prieš visų mūsų, demokratinių valstybių piliečių, santykinai ramų gyvenimą mūsų jaukiose demokratinėse valstybėse.
Kam nors gal kils klausimas, gal tada įmanoma to hibridinio karo kaip nors išvengti? Deja. Kaip yra pajuokavęs vienas žymus ekspertas, „Ar gali juodoji mamba nekąsti? Ne.“ Tačiau, pavyzdžiui, mes patys galime įgyti žinių, kad, keliaujant Afrikoje, geriausia nerūpestingai nebindzinėti po mambos buveines, t.y., krūmokšnines savanas. Vengti įšilusių uolų, kur ji mėgsta drybsoti, ypatingai vakarais. Ir visada turėti po ranka priešnuodžių! Panašiai ir su hibridiniu karu: būtinos žinios, tam tikri įgūdžiai, ir visada po ranka – atitinkami „priešnuodžiai“. Be to, savaime aišku, geriausia nelįsti į tokius „krūmokšnius“, kaip rusija, Baltarusija ir pan.
Pasak „Politico.eu“, „Kremlius jau seniai vykdo vadinamąjį hibridinį karą prieš Europos šalis, įskaitant dezinformacijos kampanijas, įsilaužimus, kibernetines atakas ir kišimąsi į rinkimus, siekdamas destabilizuoti Europos visuomenes ir (…) pastūmėti jas mažinti karinę paramą Ukrainai.“
Anot Lietuvos Šaulių sąjungos vado plk. ltn. Lino Idzelio, „„Ką reiškia įsmeigtas [į Lietuvos partizanų vado skulptūrą] kirvis? Tai yra karas. Tai yra mums konkrečiai paskelbtas karas šitoje plotmėje. Istorija, kultūra – tai objektai, į kuriuos jie visada taikosi, kur visada kals ir kur visada brausis. Stengsis apjuodinti, sumenkinti. Tai yra koordinuotos specialios operacijos. Ir aš kaip kariškis sakau: tai yra hibridinio karo dalis. (…) „Tas žmogus, kuris išniekino Vanago paminklą, buvo nustatytas. Tai Estijos–Rusijos pilietis, sulaikytas Latvijos teritorijoje. Žodžiu, žmogus ne iš Lietuvos. Tiesiog yra Rusijos specialiųjų tarnybų užverbuotos žmonių grupės, kurios niokoja paminklus, sukelia gaisrus. Viskas turi giluminį tikslą – kurti tam tikrą atmosferą, skleisti pažeidžiamumo, neužtikrintumo nuotaikas.“ Panašūs išpuoliai visada būna nutaikyti į jautrias istorines patirtis įkūnijančius objektus, nes, kaip pabrėžė Šaulių sąjungos vadas, tai susiję „su tautos stiprybe, valia priešintis.““ (Plačiau žr. interviu su Lietuvos šaulių sąjungos vadu plk.ltn. Linu Idzeliu, publikuotą „Kauno dienoje“ 2024 m. rugpjūčio 7 d.).
Pasak sabotažo aktus tiriančios Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio, „Rusijos tarnybos buvo sukūrusios organizuotą teroristinę grupę, turėjusią vykdyti nusikaltimus Lietuvoje ir Latvijoje. Šiuo metu vyksta daugiau nei 20 tyrimų, susijusių su priešiškos valstybės veiksmais. „Čia visa grandinė, yra organizatoriai, toliau – konkretiems tikslams pasiekti skirti organizatoriai, tarpininkai, vykdytojai. Tai daugiapakopė nurodymų davimo sistema, labai sudėtinga. Susiduriame su rimtu priešininku, kuris veikia be taisyklių, be įstatymų““ (plačiau žr. interviu su juo, publikuotą portale delfi.lt 2025 m. kovo 17 d.). Pastebėtina, kad labai panašiai pernai išsireiškė britų žvalgybos (MI6) vadovas p. Richard Moore, atkreipęs tarptautinės bendruomenės dėmesį į tai, kad „Rusijos žvalgybos tarnybos tapo „šiek tiek laukinės“.“
Taigi, sykį daug kas jau esame girdėję apie hibridinius mokymus, hibridinį švietimą, o pandemija išmokė net ir hibridinio darbo, pats laikas pasigilinti į „hibridinio karo“ sąvoką. Bus ir aiškiau, ir baimės mažiau. Nes, spėju, ne man vienai tapo nebe taip jauku užsukinėti į mėgstamą IKEA? O sužinojus, kad dar ir padegėjas buvo, daugelio šokui, nepilnametis ukrainietis – ir tai po visko, ką Lietuva padarė dėl Ukrainos! – tai norisi tik plūsti tas suktas rusijos tarnybas, ištisai, ir tiek. Paskaičiuok tu man, atsiprašant, visą tą „operaciją” šitaip, – kad dar ir atseit “Va, matot, lietuviai, kokie ukrainiečiai jums nedėkingi!” elementas jon būtų įbruktas… Nu ar ne suskiai? Suskiai. Ir dar labai gudrūs suskiai!
Todėl tapkime ir mes – daug gudresni ir budresni. Ypatingai kad Alytus yra vienas iš šauniausių miestų, esančių vadinamojoje Suvalkų koridoriaus erdvėje, garsėjantis įspūdinga laisvės kovų istorija, dėkingu tiek ginkluotam, tiek ir neginkluotam pasipriešinimui okupantams reljefu ir daugeliu kitų puikių dalykų, dėl kurių mes, šitų kraštų dzūkeliai, esam kremliui kaip ašaka gerklėj.
Euroatlantinėje erdvėje galutinis termino „hibridinis karas“ apibrėžimas nėra suformuluotas, šitaip suteikiant ES ir NATO valstybėms veiksmų, pasisakymų ir galimų lanksčių, greitų kontraveiksmų laisvę. Yra išskirta esminė jo samprata ir būdingiausios fazės. Iš esmės hibridinis karas apibrėžiamas kaip kokios nors priešiškos valstybės agresija, apimanti karinių ir nekarinių galios, ardymo ir kt. priemonių taikymą pasirinktoje šalyje arba teritorijoje tam, kad būtų išnaudoti taikinio pažeidžiamumai. Procesas pradedamas įvairialypiu pasirinkto taikinio silpninimu – ir užbaigiamas karine invazija arba valstybės teritoriją užvaldant išnaudojus vidaus politines jėgas, sukurtas ar esamas ir lojalias hibridinį karą pradėjusiai pusei.
Hibridinio karo metodai – priešiškos propagandos skleidimas, dezinformacijos kampanijos, sabotažo aktai, ardomoji veikla ir panašios taktikos – jau seniai naudojamos klaidinti, destabilizuoti, palaužti priešininkus. Tai yra vadinamos mišrios grėsmės, apimančios konvencines ir nekonvencines (t.y., karines ir nekarines), slaptas ir atviras priemones, įskaitant dezinformaciją, kibernetines atakas, ekonominį, kultūrinį, socialinį spaudimą, galiausiai – neteisėtų ginkluotų grupuočių dislokavimą taikiniu pasirinktos valstybės teritorijoje ir priešo karinių pajėgų panaudojimą.
Visos tos hibridinio karo priemonės naudojamos ištrinti ribą tarp karo ir taikos, pasėti abejones taikiniu pasirinktos valstybės gyventojų sąmonėje ir pasąmonėje, skatinti sumaištį, nusivylimą, mažinti motyvaciją ir per tai siekti pakirsti valstybės pamatus, o galop – sunaikinti jos suverenitetą.
Pažymėtina, kad pagrindinis hibridinio karo tikslas – destabilizuoti ir pakirsti jo taikiniu pasirinktos demokratinės valstybės veikimą bei maksimaliai suskaldyti visuomenę, sumažinant jos potencialą ir motyvaciją, norą gintis.
Dėl ko taikomasi į būtent šiuos aspektus? Kaip rašė dar išmintingasis Sun Dzi, „Pavergti priešo kariauną be kovos – štai kur tikra meistriškumo viršūnė“. Jis taip pat nurodė principus, kaip elgiamasi, siekiant palaužti priešininką tiek juo manipuliuojant, tiek ir kovojant su juo mūšio lauke: „Karas – tai apgavystės kelias. Todėl: jei ką nors ir sugebi, tai rodyk, kad nesugebi. Jeigu ketini šauktis kažkieno pagalbos, tai nuduok, kad nieko pagalbon kviestis neketini. Nors priešininkas ir yra arti, apsimesk, kad jis toli. O jeigu priešininkas yra toli, tai elkis taip, lyg jis būtų čia pat. Prisiviliok priešus bandydamas papirkti. Sukelk sumaištį ir sutriuškink juos. Jeigu jiems nieko netrūksta, būk pasirengęs. Jeigu jie stiprūs, pasistenk jų saugotis. Jeigu įpykę, sukelk sąmyšį. Elkis pagarbiai, kad sukeltum jų puikybę. Jeigu jie pailsėję, išvargink. Jeigu vieningi, išskirk. Pulk tuomet, kai jie nepasirengę. Žygiuok pirmyn, kai jie nesitiki.“
Kadangi mes, demokratinės valstybės, – o Baltijos valstybės ypatingai, vien dėl mūsų turimų jūros uostų! – gobšiajai rusijai ir esame tas įsivaizduojamas „priešininkas“, maždaug šitaip visokios jų tarnybos, įtakos agentai ir panašūs sutvėrimai ir elgiasi, siekdami mus silpninti.
Gi mums keliai, gerai pasvarsčius, yra du:
1.Suskliausti ausis, užsimerkti, leistis pasroviui ar pavėjui. Ir nieko nedaryti, rūpestį savim, savo namais, bendruomene beigi valstybe palikus kariuomenei, šauliams, sprendimų priėmėjams (politikams) ir savieigai, guodžiantis, kad „Ai, jei kas, evakuosiuosi!“.
2.Apžvelgti savo dzūkiškas kalveles, pušynėlius. Kopūstų daržą ir sodelį. Prabangų palocių ar, tarkime, mažutę trobelę. Susivokti, kad kitą palocių neva kas nors gal ir duos, Ispanijoj, Amerikoj ar kur. O kitų pušynų – ne. Sveikai supykti. Nes tai yra mūsų kopūstai, rupūs miltai! Mūsų obelys. Mūsų grybai, mūsų uogos ir mūsų mergos.
Ir – priešintis.
Kaip, ką, kokios yra tos hibridinio karo fazės, ko tikėtis, kam nusiteikti ar pasirengti – apie tai šio „Dzūkijos veido“ inicijuoto žiniasklaidos projekto metu ir pasikalbėsime, gerbiami skaitytojai ir skaitytojos!
Eugenija Vaitkevičiūtė
Jaunimas atsipalaidavęs. Nejaučia jokio pavojaus. Gastroliuoja po visą laisvą pasaulį. Bet gret gali būt per vėlu…
Jaunimas atsipalaidavęs. Nejaučia jokio pavojaus. Gastroliuoja po visą laisvą pasaulį. Bet greit gali būt per vėlu…