Anot jo, imtis priemonių paskatino pačių tėvų siūlymai, o ir viešojoje erdvė kilo diskusijos, kad mobilieji telefonai ugdymo įstaigose neturėtų būti naudojami nuolat. Esą vaikai gali turėti telefonus ateidami į mokyklą ar išeidami iš jos, bet jų nereikia pamokose, jie nebūtini ir pertraukų metu.
N. Cesiulis pasidalijo ir savo asmenine patirtimi, kuomet jo paties sūnus buvo susilaužęs koją ir jį tekdavo nešti į mokyklą.
„Labai stebindavo ten tvyranti tyla, jokio bėgiojimo koridoriais ar klegenimo mokiniams kalbantis. Matydavau ant suolų ir palangių susėdusius vaikus, kurie būdavo sukišę galvas į telefonus. Jiems neįdomu pabendrauti su klasiokais, nesinori net iškrėsti išdaigos ir kol nesuskambėjo skambutis į pamoką, jie laiką leidžia skaitmeninėje realybėje. Ar tai normalu?“, – klausė Alytaus miesto savivaldybės vadovas ir dalijosi statistika.
Esą tyrimai rodo, kad 6–17 m. amžiaus vaikų ir paauglių vidutinė buvimo prie ekranų trukmė gerokai viršija rekomenduojamas laiko normas. Kas ketverius atliekamas Europos moksleivių tyrimas nustatė, kad 1 iš 8 Lietuvos moksleivių pasižymi didele probleminio interneto naudojimo (PIN) rizika. PIN terminas apibūdina besaikius žaidimus, video turinio žiūrėjimą, soc. tinklų naudojimą, pornografijos žiūrėjimą ir kitas veiklas.
Nuolatinis telefonų naudojimas siejamas su vaikų prasta savikontrole ir darbine atmintis, sprendimų priėmimo sunkumais. Tai ypač svarbu jauname amžiuje, kada smegenys dar vystosi, nes atsiradę neurobiologiniai pokyčiai gali nulemti tolimesnius sunkumus jau vyresniame amžiuje. Taip pat pastebimas reikšmingos paauglių padidėjusio ekrano naudojimo laiko ir depresijos bei nerimo simptomų paplitimo sąsajos. 2–5 metų vaikams, kuriems tėvai leido naudotis ekranais pramoginėms veikloms, tai lemia raidos pasikeitimus – mažesnius savarankiškumo ir kalbinius gebėjimus (Skaitmeninės etikos centro iniciatyvos duomenys).