„Kai jie žygiavo olimpinėse žaidynėse, mes su vyru žiūrėjome rankomis susikabinę ir aš sakiau jam: ar tu pagalvoji, kad kažkada žiūrėdavome, kaip Alekna ir visi kiti garsūs sportininkai žygiuoja, mes juos matydavome ir sakydavome – eina sau, jie olimpinėse žaidynėse. O dabar, ar tu gali patikėti, kad mūsų vaikai yra čia?“ – emocijomis stebint sūnus Paryžiaus olimpinėse žaidynėse dalijosi brolių baidarininkų Mindaugo ir Simono Maldonių mama Žiedūnė Maldonienė.
Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse pasirodę keturvietės baidarininkai Mindaugas ir Simonas Maldoniai, Artūras Seja ir Ignas Navakauskas Paryžiuje 500 metrų finale atstumą įveikė per 1 min. 21,13 sek. ir užėmė 5 vietą.
Du sūnus olimpiečius užauginusi teatro mokytoja atviravo, kad vaikų pasiekimai olimpinėse žaidynėse itin džiugino, nors jaudulio ir nerimo stebint varžybas tikrai netrūko.
„Penkta vieta – be galo didžiuojamės. Emocijos visą laiką yra labai audringos, visą laiką labai stipriai palaikome, aišku, čia olimpinės žaidynės, tai dar truputėlį daugiau to jaudulio prisideda, bet kiekvienos varžybos mums yra emocingos“, – LRT.lt teigė Ž. Maldonienė.
Ji taip pat džiaugėsi Simono antrosios pusės irkluotojos Viktorijos Senkutės pasiekimais olimpinėse žaidynėse, kai Paryžiuje ji Lietuvai iškovojo pirmąjį medalį.
„Žaidynės buvo susijusios ne tik su vaikais, bet ir su Viktorija, nes nuo jos ir prasidėjo širdies lašelių dozės su validoliu (juokiasi). Labai stipriai palaikome, labai stipriai didžiuojamės šita mergina, kuri savo kantrybe, užsispyrimu ir, ačiū Dievui, grįžimu į šitą sporto šaką padarė šventę visai Lietuvai. Begalinis palaikymas ir meilė, kaip ir savo vaikams, keliauja ir jai, nes ji yra mūsų šeimos dalis ir kartu – mūsų vaikas“, – dalijosi baidarininkų mama.
Pasak jos, Maldonių šeimoje yra labai svarbus pasitikėjimas, palaikymas ir pagarba kiekvieno asmeniniam pasirinkimui, o didžiausias pasididžiavimas sūnumis kyla dėl jų savarankiškumo, empatiškumo ir aistros savo darbui: „Labai didžiuojuosi, kad jie yra protingi, jie yra mąstantys, jie turi viziją – turi tikslą ir jo siekia. Nes jeigu neturėsi vizijos ir tikslo, tai bus tikrai labai sudėtinga. O jie yra labai aiškiai išsidėstę, ko nori.“
Apie brolių baidarininkų Mindaugo ir Simono Maldonių vaikystę ir nuostabų ryšį su šeima, jų kelią į sportą, mamos indėlį jų gyvenimuose bei pasiekimuose ir apie paslaptį, kaip užauginti sėkmingus sūnus olimpiečius, – pokalbis su sportininkų mama Ž. Maldoniene.
– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse jūsų sūnūs keturvietės baidarės finale užėmė 5 vietą. Kaip jums šis pasiekimas, kokios emocijos užplūdo po finišo?
– Penkta vieta – be galo didžiuojamės. Emocijos visą laiką yra labai audringos, visą laiką labai stipriai palaikome, aišku, čia olimpinės žaidynės, tai dar truputėlį daugiau jaudulio prisideda, bet kiekvienos varžybos mums yra emocingos. Kaip jie prie starto jaudinasi, taip ir mes, žinokite, namie arba būdami kartu (pagal galimybes važiuojame į varžybas pasižiūrėti) irgi taip pat jaudinamės.
– Mindaugui dvivietės baidarės ketvirtfinalio etape kartu su Andrejumi Olijniku Paryžiuje nepavyko patekti į pusfinalį – jie nusileido vos šimtąja sekundės dalimi. Buvo apmaudu?
– Taip… Paskui pasidalijau ir savo „Facebook“ paskyroje – ta 0,01 sek. iš tikrųjų skauda, tikrai skauda. Bet vėliau susidėliojusi mintis pagalvojau, kad pati didžiausia olimpiada – išbūti su ta 0,01 sek. Čia yra pati tikriausia olimpiada. Patekimas į olimpines žaidynes jau yra didelis karjeros pasiekimas. Ta 0,01 sek. labai skauda, aišku, bet yra, kaip yra. Čia yra sportas, čia lemia milisekundės, disko metime – centimetrai. Kitiems atletams tiesiog pritrūksta tam tikrų dalykų. Bet išbuvimas su 0,01 sek. ar su keliais centimetrais – čia yra tikroji olimpiada.
– Grįžkime į pačią pradžią. Kokie Mindaugas ir Simonas buvo vaikystėje?
– Mindaugas buvo labai užsispyręs. Būdavo, užeidavo jam tokie užsispyrimo momentai. Aš jį net palikdavau – žinodavau, kad su juo kalbėtis tuo metu neįmanoma, nes jis tiesiog nekalbės arba bus susisukęs. Tiesiog palikdavau jį kambaryje ir jis galėdavo ant sofos išsėdėti dvi tris valandas visiškai nepajudėjęs. Atidarydavau duris ir sakydavau: „Ar jau praėjo?“ O jis sako: „Ne, nepraėjo.“ (Juokiasi.) Uždarai duris, palieki, jis toliau sėdi, o tada vėl klausi atidariusi duris.
Kai jau jam praeidavo tas kažkoks, kas ten jam užeidavo, jis išeidavo ir sakydavo: „Man jau praėjo, viskas gerai.“ Na ir tvarkoje, jau kalbame. Toks užsispyręs, nemiegodavo pietų miego nuo metų…
O Simonas būdavo kitoks ir labai gerai, kad jis kitoks būdavo. Simui miegas yra viskas, jis, būdavo, jeigu nespėdavai grįžti iš pasivaikščiojimo, tai jis yra užmigęs ir sriubos lėkštėje (juokiasi). Nes kai ateidavo miegas, tai jis iškart krisdavo miegoti bet kada.
Jie kaip broliai niekada – kas yra labai keista, nes visi klausdavo, kaip jie sutaria kaip broliai, juk dažnai būna, kad sūnūs mušasi ar nepasidalija kažkuo, – tai jie buvo toks unikumas, nesimušdavo. Niekada nesimušdavo, visada žaisdavo kartu. Gal ir susistumdydavo, bet ir tai būdavo labai retai.
– Tikriausiai tarp brolių yra ir panašumų?
– Be abejo. Labai džiugu, kad jie yra kalbantys, jie bendraujantys, jie labai empatiški. Jie turi bendrą pomėgį su mašinomis – šonaslydis, slalomas. Žodžiu, mašinos yra jungiamoji dalis, bet jie, net ir nebūdami kartu, labai gerai vienas kitą jaučia. Amžiaus skirtumas tarp jų nėra didelis – metai ir devyni mėnesiai, – tai jie augo kaip dvynukai, jie viską dalydavosi perpus po lygiai – jeigu vienam du obuoliai, tai ir kitam du obuoliai, vienam saldainis vienas, tai ir kitam. Žodžiu, jie visą laiką būdavo lygūs ir vienas iš kito imdavo tam tikrus dalykus, kurių patys neturėdavo. Čia jų tokia stiprybė.
– Ar jūsų šeimoje visada buvo vietos sportui, ar broliai jį atrado atsitiktinai?
– Sportas pas mus šeimoje yra ir iš vyro, ir iš mano pusės. Aš jauna truputį lengvąją atletiką sportavau, nors labai nedaug, bet rankinį mane kalbino žaisti, todėl kurį laiką jį sportavau. O vyras buvo nacionalinės kategorijos krepšinio teisėjas. Jis ir lengvaatletis jaunystėje buvo, bėgiodavo, o paskui nuėjo į krepšinį ir tapo teisėju.
O giminėje pas mus iš vyro pusės – jo sesės yra Angelė Bučmienė, žolės riedulio žaidėja ir trenerė, ir Aldona Tamulevičienė, akademinio irklavimo nusipelniusi trenerė. Tai tikrai turime sportininkų šeimoje.
– Ar patys paskatinote sūnus prisijungti į sporto būrelius?
– Jie patys rinkosi. Kadangi esu teatro mokytoja, tai visą laiką juos į būrelius pas save pasikviesdavau – yra Mindaugas vaidinęs paršiuką Ikarą, o Simonas žiogą, kuris vasarą pramiegojo (juokiasi).
Bet jie patys pasirinko – niekada nestabdėme. Mes labai daug kalbėdavomės šeimoje, ko jiems reikia, visą laiką visas problemas spręsdavome atvirais pokalbiais. Jie patys pasakydavo, kur nori eiti.
Aš, pavyzdžiui, į irklavimą netgi bijojau leisti juos, nes jie nemokėjo plaukti. Bet kadangi turėjome draugą Joną Juonį, kuris tuo metu buvo baidarių treneris, pažinodama šį trenerį juo labai pasitikėjau. Ir kai vaikai [panoro eiti į tas treniruotes], Mindaugas pirmasis pasakė „noriu irkluoti, nes klasiokai irkluoja“, aš su didele baime paleidau jį ant to ežero irkluoti. Bet kartu pažinodama trenerį buvau visiškai rami.
O kai nuėjo Mindaugas, aišku, visada jaunesnis į vyresnį lygiuojasi, tai Simonas sako – ir aš noriu. Paskui sakiau, kad gal jau ne – vis tiek ruduo, vėjas, šalta ant ežero, anginos, visokios ligos, temperatūros. Bet jų buvo labai didelis noras, todėl tikrai nestabdėme ir leidome daryti tai, ką jie patys nori daryti.
– Ar nebuvo keista, kad jie pasirinko būtent šį, galbūt ne tokį populiarų, sportą – baidarių irklavimą?
– Niekada nelyginome, ar tai yra populiaru, ar ne, niekada nelyginome būrelių ir pasirinkimų. Tiesiog manau, kad reikia leisti žmogui pasirinkti tai, prie ko jo širdis linksta. Nors buvo tų momentų, kai jie ir paskutiniai, ir išvirsdavo iš valties…
Jie, ko gero, kai dar buvo neišvystę savo irklavimo gebėjimų, per tą laiką išmoko pralaimėti. Jie išmoko pabūti su tuo, kad pralaimėjimas yra ne didžiulė nesėkmė, bet galimybė – galimybė tobulėti, kažką pakeisti, daryti tai, kad pasisektų kitą kartą. Jie tą išmoko.
Kaip ir minėjau, pas mus yra palaikymas bet kur ir bet kada, bet kokio lygio ir bet kokiame veiksme. Nesvarbu tavo pasirinkimas, mes tave palaikome. Jeigu tau kažkas nepavyksta, turi pats susivokti ir pasižiūrėti, kur tau toliau eiti. Palaikymas bet kokiame sprendime, bet kokioje situacijoje. Tikrai nebuvo taip, kad tu neik, nedaryk. Aš sakiau, kad man baisu paleisti jus į vandenį, kad man baisu, jog nemokate plaukti, išvirsite… O jie sako – išplauksim (juokiasi). Visą laiką buvo palaikymas ir niekada nebuvo jokio tokio, kad tu gal neik, nesportuok, galbūt su sveikata bus kažkas, sušalsi ar panašiai.
– Iš mamos pozicijos – kas yra sunkiausia stebint sūnų sportines karjeras?
– Sunkiausia, ko gero, yra akimirka prieš startą ir akimirka po finišo, kai matai sunkiai kvėpuojantį vaiką, kai matai pasliką gulintį ant tiltelio ir gaudantį orą, o tu niekuo negali padėti, tiesiog stovi nuošaly ir turi išlaukti, kol jie atsigaus. Tas toks pasižiūrėjimas iš šono, kai tu niekuo negali padėti. Nes vis tiek mamos instinktas yra padėti vaikui, o tuo metu tu žiūri ir žinai, kad jis pats turi susitvarkyti. Bet čia, žinokite, labai gera pamoka ir man, kad turiu irgi išlaukti ir nelįsti į jų erdvę, kol jie patys kažkaip susitvarko. Todėl ir mane tai moko pabūti su savimi, išlaukti ir pasižiūrėti, kaip viskas vyks toliau.
Neneigsiu, iš pradžių buvo baisu išleisti vaikus vienus į varžybas, treniruotes, man reikėjo dirbti su savimi, perlipti per tam tikrus barjerus. Tiesiog juos apkabindavau ir galvodavau – taip turi būti, jie pasirinko tai. Pasitikėjimas ir pagarba jų pasirinkimui, ko gero, viską ir kompensuoja. Aišku, jaudulys niekur nedingo, ir šiandien vis dar labai stipriai jaudinuosi – širdies lašeliai, validolis (juokiasi). Bet pagarba jų pasirinkimui ir pasitikėjimas yra labai stipri jėga, kuri leidžia paleisti. Tiesiog reikia paleisti vaikus.
– Didžiuosiuose turnyruose jūsų sūnūs kartu su kitais keturvietės komandos nariais (A. Seja ir I. Navakausku) užima aukštas vietas. Jūsų akimis, kas jiems leidžia pasiekti tokių rezultatų?
– Tai vienareikšmiškai yra darbas. Kažkada kalbėjome ir jie man sako – čia, žinok, yra 99 procentai darbo ir vienas procentas sėkmės. Tas begalinis atsidavimas tai sporto šakai, begalinis tikėjimas ir noras, begalinė kantrybė ir užsispyrimas, ir darbas. Didelis darbas ir atsidavimas. Darbas yra pati didžiausia dalis. O sėkmė – priklauso nuo dienos. Kaip tu atsikelsi, kaip atsistosi į starto poziciją ir pradėsi irkluoti. Čia yra ir dalis sėkmės iš tikrųjų.
– Tikriausiai kaip mama džiaugiatės visais savo sūnų pasiekimais. Vis dėlto kas jus verčia labiausiai jais didžiuotis?
– Aš labai didžiuojuosi jų savarankiškumu, kurio, ko gero, išmoksti kartu su sportu. Būdavo, išvažiuodavo į stovyklas ar varžybas, tad vis tiek sutepi krūvas sumuštinių, padarai atsigerti, sakai, žiūrėkit, čia taip ir taip, tada dar peržiūri kuprines. Paskui jie man sakydavo – mama, tu nesikelk, viskas gerai, mes patys susitvarkysime. Jie gal buvo tada penktoje ar šeštoje klasėje ir aš galvojau, eina sau, kaip gerai, kad jie viską patys nori daryti. Bet turėdavau tokią tradiciją – jiems išvykstant į varžybas visada išėjusi į balkoną jiems pamojuodavau. Bet jų savarankiškumas yra labai geras dalykas.
Labai didžiuojuosi, kad jie yra protingi, jie yra mąstantys, jie turi viziją – turi tikslą ir jo siekia. Nes jeigu neturėsi kažkokios vizijos ir tikslo, tai bus tikrai labai sudėtinga. O jie labai aiškiai išsidėstę, ko nori. Gyvenime dažnai pasimetame tarp daug norų ir daug tikslų, o jų gebėjimas išsigryninti tikslą, turėti svajonę ir labai sistemingai jos siekti yra… Nežinau, labai jais didžiuojuosi.
Labai didžiuojuosi jų žmogiškumu, jų paprastumu, jų kuklumu. Kai jie žygiavo olimpinėse žaidynėse, mes su vyru žiūrėjome rankomis susikabinę ir aš sakiau jam: ar tu pagalvoji, kad kažkada žiūrėdavome, kaip Alekna ir visi kiti garsūs sportininkai žygiuoja, mes juos matydavome ir galvodavome – eina sau, jie olimpinėse žaidynėse. O dabar, ar tu gali patikėti, kad mūsų vaikai čia yra? Ir toks jausmas – net nežinau, toks kosminis jausmas, kai tu nelabai realiai gali suvokti, ar tikrai taip yra. Mes su vyru tuokėmės per olimpines žaidynes, man atrodo, tada Maskvos buvo, ir dabar žiūrime tokį dalyką – oho… Tiesiog labai nerealus jausmas.
– Koks yra mamos indėlis sūnų gyvenimuose ir sportiniuose pasiekimuose?
– Na, kaip čia nesusireikšminus pasakyti (juokiasi). Mama visą laiką yra svarbi, kaip ir tėtis svarbus jų gyvenime. Bet aš manau, kad tas indėlis yra tai, kad aš jų nestabdžiau, aš jiems nedraudžiau, gerbiau jų pasirinkimus. Tas begalinis pasitikėjimas ir nebijojimas paleisti, begalinė meilė, palaikymas – bet kada, bet kur, ar tau trūksta 0,01 sek., ar tu stovi užsikabinęs medalį, visada yra begalinis palaikymas. Ir jie tą jaučia, jie tai žino.
Mintimis esu visą laiką su jais. Visą savo darbotvarkę dėliojuosi pagal jų varžybų laiką, kada jie startuoja, leki per pertrauką pasižiūrėti. Kartais žiūrime ir su visais vaikais, kurie būna klasėje. Ir jie, ko gero, tą jaučia, tas indėlis ir yra, kad kai žmogus jaučia pasitikėjimą, jis yra laisvas.
– Jūsų vieno iš sūnų Simono antroji pusė taip pat yra sportininkė – irkluotoja Viktorija Senkutė, kuri Paryžiuje Lietuvai iškovojo pirmąjį medalį. Nors jūsų sūnums nepavyko pasiekti prizinių vietų, ar galima sakyti, kad vis dėlto šeimoje turite olimpinį medalį iš Prancūzijos sostinės?
– Tikrai taip. O Dieve, aš sakau, žaidynės buvo susijusios ne tik su vaikais, bet ir su Viktorija, nes nuo jos ir prasidėjo širdies lašelių dozės su validoliu (juokiasi). Labai stipriai palaikome, labai stipriai didžiuojamės šita mergina, kuri savo kantrybe, užsispyrimu ir, ačiū Dievui, grįžimu į šitą sporto šaką, padarė šventę visai Lietuvai. Begalinis palaikymas ir meilė, kaip ir savo vaikams, keliauja ir jai, nes ji yra mūsų šeimos dalis ir kartu – mūsų vaikas.
– Ir pabaigai – atskleiskite savo paslaptį: kaip užauginti du sėkmingus sūnus olimpiečius?
– Oho… Kaip užauginti… (Akimirką nutyla) Leisti augti. Netrukdyti augti. Manau, kad taip yra. Palaikyti, sudaryti sąlygas, kad jie jaustų meilę, ir leisti augti.
