Nuo grupelės savanorių – iki „Maisto banko“ skyriaus. Alytiškiai džiaugiasi, kad čia organizacijos darbuotojai ir savanoriauja, o neretai tenka priminti baigti darbus, eiti namo ir pailsėti. Stipriai motyvuoja ne tik pagalbą gaunančių žmonių dėkingumas, bet ir jautrios akimirkos, kai vaikas negali patikėti sulaukęs sausų pusryčių dėžutės.
Alytaus centre įsikūrusioje „Maisto banko“ atiduotuvėje kasdien pagalbą maistu gauna apie 80 žmonių. Mums lankantis, čia jau ramu – iš atiduotuvės išeina paskutiniai žmonės, o darbuotojai ir savanoriai gali atsikvėpti ir pasikalbėti.
Anksčiau Alytuje nebuvo „Maisto banko“ skyriaus, o pagalba maistu buvo teikiama per kitas organizacijas. Viskas pasikeitė prieš kiek daugiau nei dvejus metus, Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, kai Alytuje įsisteigė pirmasis ukrainiečių pabėgėlių registracijos centras. Vėliau savanoriška iniciatyva dalinti maisto paketus virto naujuoju organizacijos skyriumi.
Nuo pagalbos pabėgėliams iki organizacijos skyriaus
Jau pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis alytiškė Laura Misiukevičiūtė gavo žinutę iš draugės, kuri prašė Alytuje surinkti kelis savanorius, galinčius padalinti maisto produktus. Jau netrukus paaiškėjo, kad prireiks gerokai daugiau nei kelių savanorių, o greitai susirinko ir iniciatorių grupelė.
„Tuo momentu dauguma norėjo padėti ne tik kitiems, bet ir sau. Atrodė, kad viskas sustojo, apėmė baimė, todėl kilo noras važiuoti ir padėti, kad nusiraminčiau. (…) Visi ėjo daryti kažką – bet ką, – kad tiesiog pagelbėtų“, – LRT.lt pasakoja dabar jau „Maisto banko“ Alytaus skyriaus koordinatorė L. Misiukevičiūtė.
Kai kurie iniciatoriai savanoriavo dar vaikystėje ar paauglystėje, kitiems tai buvo nauja veikla. Tarp jų – ir pati L. Misiukevičiūtė, pripažįstanti negalvojusi ir apie darbą „Maisto banke“ ar panašioje organizacijoje.
„Visada dirbau kultūros srityje, teatre. Man įsidarbinimas „Maisto banke“ pačiai buvo staigmena“, – juokiasi Alytaus skyriaus koordinatorė.
Tačiau savanorystė ir pagalba ukrainiečių pabėgėliams pavirto į šį tą daugiau. Bemiegės naktys ir nesibaigiantys darbai suteikė galimybių įsikurti „Maisto banko“ Alytaus skyriui. Tiesa, iniciatyvumas ir noras padėti tik sustiprėjo.
„Turime tokią tendenciją, kad turime prašyti ne ateiti į darbą, o išeiti iš darbo. Savanoriai ir tvarko viską, būna ir perteklinio tvarkymo, kai ir grindis išvalo dar kartą, iššveičia papildomai. Jei matai, kad žmogus pavargęs, sakai jau eiti namo. Reikia priminti, kad reikia pailsėti“, – šypsosi L. Misiukevičiūtė.
Savanorystė pakeitė ir įpročius
Paulius Kizelis karo pradžioje tiesiog paniro į savanorystę, o savanoriaudamas praleisdavo ir po 18 valandų, padėdavo naktimis. Nutikdavo ir taip, kad mokyklos suolą iškeisdavo į pagalbą organizacijoje. Dabar P. Kizelis yra paramos maistu koordinatorius, čia dirba puse etato, tačiau juokiasi, kad iš „Maisto banko“ vis vien išeina tik aštuntą valandą vakaro.
„Savanoriaudamas pamatai iššvaistomo maisto kiekius. „Maisto bankas“ – kaip tiltas, kuris sujungia dvi puses. Vienoje pusėje yra žmonės, kuriems trūksta maisto, kurie patiria nepriteklių.
Kitoje pusėje – ūkininkų iššvaistoma produkcija, nepanaudojami produktai. Pamačius milžinišką kiekį iššvaistomo maisto, tai privertė susimąstyti. Atrodo, vežimas pieno tiesiog iškeliauja į niekur, nors jį galima išsaugoti“, – dalijasi P. Kizelis.
Kita „Maisto banko“ Alytaus skyriaus koordinatorė Laura Biliuvienė pastebi, kad savanorystė ir darbas siekiant išsaugoti švaistomą maistą pakeičia ir kasdienos įpročius, skatina nešvaistyti maisto.
„Baisu, kiek tonų maisto iššvaistoma visame pasaulyje. Tai priverčia susimąstyti ir imtis kokių nors veiksmų. Atrodo, ir permąstai įpročius, stengiesi viską panaudoti ir suvartoti, mažiau pirkti. Kai pradėjau čia savanoriauti, pamačiau, kad pirkimo mastai namuose sumažėjo. Nėra taip, kad išmestume maistą dėl to, kad jo nesuvalgėme“, – LRT.lt pasakoja L. Biliuvienė.
Organizacijos darbuotojai pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti. Pavyzdžiui, pasakoja L. Misiukevičiūtė, būna, kad žmonės peržiūri savo sandėlyje esančius maisto produktus, juos atrenka ir dalį atveža į „Maisto banką“.
„Tada pagalvoji – gal ir man reikėtų peržiūrėti turimus produktus. Dabar save gaudau, kad nešvaistyčiau maisto, ir kitus draugus paauklėju“, – šypsosi L. Misiukevičiūtė.
Žmonių emocijos džiugina ir motyvuoja
Pasak L. Misiukevičiūtės, praėjusiais metais organizacija nuo išmetimo išsaugojo 6 tūkst. 678 tonas maisto. O situacijų, dėl kurių alytiškiai kreipiasi pagalbos maistu, būna įvairių. Pavyzdžiui, „Maisto bankas“ padeda daugiavaikėms šeimoms, nepasiturintiems žmonėms, ukrainiečiams pabėgėliams, žmonėms su negalia, mažas pajamas uždirbantiems žmonėms.
Būna, sako L. Misiukevičiūtė, žmonės praranda darbą ar patiria nelaimę, dėl to kuriam laikui kreipiasi pagalbos. Darbuotojams ir savanoriams visada smagu sulaukti skambučio su žinia, kad žmogui pavyko atsistoti ant kojų ir pagalbos nebereikia.
„Deja, negalime padaryti stebuklų, kad žmogus išgyventų tik iš „Maisto banko“ paramos, bet jam bent jau tą dieną nereikės pirkti duonos ar mėsos. Būna, žmonės nori bandelių – gal paprastai to saldumyno sau neleidžia nusipirkti, bet čia jau paprašo vietoj grikių įdėti bandelių“, – sako L. Misiukevičiūtė.
O neretai pagalbą maistu gaunantys žmonės savo dėkingumą parodo patys prisijungdami prie savanorystės. Pavyzdžiui, pusė Alytaus skyriaus savanorių gauna organizacijos pagalbą maistu.
„Labai smagu, kad jie ateina savanoriauti, prisideda. Džiugu. Kiti sako, kad tai yra jų darbas, kad savanoriauti eina kaip į darbą. Jie savanoriauti ateina du–tris kartus per savaitę, čia praleidžia po penkias valandas – labai gražu“, – atkreipia dėmesį L. Misiukevičiūtė.
Komanda taip pat džiaugiasi, kad žmonių emocijos atperka viską. Vaikai, savanorius ar darbuotojus pamatę už organizacijos ribų, tuoj puola jiems mojuoti, o kai kurie momentai net sugraudina.
„Į krizių centrą nuvežėme maišą maisto, o jame buvo pakelis sausų pusryčių. Ten buvęs vaikas iš laimės pradėjo džiaugtis, apkabino savanorius: „Ačiū, ačiū!“ O man jau akyse ašaros kaupiasi, galvoju, viskas dėl sausų pusryčių… Tokios emocijos viską atperka“, – pažymi L. Misiukevičiūtė.
Bagažinė arbūzų ir ūkininkų pagalba
Svarbi pagalba „Maisto bankui“ gali būti ūkininkų atiduoti prekinės išvaizdos neatitinkantys, tačiau švieži produktai. Visgi Alytaus „Maisto banko“ komanda apgailestauja, kad čia nėra daug ūkininkų, norinčių bendradarbiauti.
„Kelis kartus patys važiavome krėsti obuolių, esame gavę bagažinę arbūzų, bulvių. (…) Kai ateina moliūgų sezonas, būna paprasčiau, pavyko gauti cukinijų“, – vardija L. Misiukevičiūtė.
Jos teigimu, gali būti, kad žmonės tiesiog nepagalvoja, jog jų išmetamas produktas kam nors gali būti reikalingas. L. Biliuvienė taip pat antrina – nors parduotuvėms reikia gražiai atrodančių produktų, tai nereiškia, kad kitokie produktai nevalgomi.
„Jei ant obuolio yra natūrali tamsi dėmelė, mes vis tiek jį valgome, žinome, kad jis nesupuvęs. Ūkininkai galėtų neišmesti tokių produktų – patys juk tikrai tiek nesuvartos. Galbūt yra per mažai informacijos, gal kažkas neturi kaip atvežti. Bet visada rasime būdų“, – teigia L. Biliuvienė.
