Kelionė per šiemet 50-metį minėsiančios Alytaus Putinų gimnazijos (buvusios Alytaus 6-osios vidurinės mokyklos) praeities dešimtmečius tęsiasi.
Šįkart jos gidais tapo buvę mokiniai, mokęsi skirtingais laikotarpiais ir sutikę pasidalinti mintimis bei prisiminimais apie tai, kas gražiausio ir svarbiausio iš mokyklos laikų įsirėžė jų atmintyje, su kuo mielai šiandien, po daugelio metų, susitiktų puodelio kavos ir kiek mokykla turėjo įtakos tam, kuo jie tapo.
Vyta Šiugždinienė (Miliauskaitė), Alytaus Putinų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, III laida
Puodelio kavos šiandien iš mokyklos laikų mielai susitikčiau su šviesios atminties Mokytojais, kurie tikėjo, kad mokytojas turi ir gali būti iš pašaukimo, kad meilė jaunam žmogui yra galinga jėga, kurios grąža neišmatuojama arba grįžta gėlės žiedu, maloniu prisiminimu, netikėta žinute.
Tai – auklėtoja Aldona Kirdeikienė – pirmas žmogus, pasitikęs mus, ašarotus mokinukus, dar statybinių atliekų pilnoje, dažais kvepiančioje 6-oje vidurinėje. Dar – fizinio lavinimo mokytojas Juozas Račkauskas, išmokęs mus orientacinio sporto ne tik miške, bet ir gyvenime, gamtos pajautos turistinėse stovyklose. Ir – anglų kalbos mokytoja Danutė Botyrienė – intelektuali bei kūrybinga altruistė, pravėrusi mums duris į Vakarų Europos kultūrą.
Į mokyklos laikus grįžti norėtųsi dėl mokyklinių patirčių – mokiniai su savo mokytojais šoko, vaidino, keliavo, važiavo į rudens talkas, vasaros stovyklas talkinti žemdirbiams. Buvo daug šokių, diskotekų, mokyklos salė visų netalpindavo – kur stovėjai, ten šokai. Tikrai negrįžčiau dėl ideologizuoto ugdymo turinio, suklastotos istorijos, dvigubų standartų, nepaaiškinamų draudimų. Gal taip ir neišėjau iš šios mokyklos, kad galėčiau ją keisti ir keistis joje pati…?
Kiek ji turėjo įtakos tam, kuo aš esu dabar? Kai rinkausi profesiją, mano pasirinkimas buvo ne pedagoginis darbas, bet mylimo mokytojo įskiepyta meilė lietuvių kalbos ir literatūros dalykui. Likimo ironija, kad baigus mokslus mano mokykla, 6-oji vidurinė, vėl mane pasirinko, pirmasis jos direktorius Aleksandras Žuvininkas manimi patikėjo. Taip ir esu to pasirinkimo pasmerkta bei laiminga.
Inesa Pilvelytė, Alytaus miesto teatro direktorė, XIII laida
Puodelio kavos šiandien iš mokyklos laikų mielai susitikčiau su auklėtoja Janina Rutkauskaite (dabar Liutkiene) ir kone visais klasiokais, nes mes tikrai buvome komanda – neskaičiavusi laiko, nebijojusi iššūkių, nuolat prisigalvodavusi keisčiausių veiklų, daug svajojusi ir tas svajones pildžiusi. Labai norėčiau kavos puodeliui pakviesti ir a. a. mokytoją Danutę Botyrienę – be galo šviesią ir kūrybingą asmenybę. Pasipasakočiau jai, kur mane nuvedė jos dramos būrelis ir suteikta laisvė kuriant eksperimentuoti.
Į mokyklos laikus norėčiau sugrįžti vien tik dėl mūsų klasės šimtadienio, išleistuvių ir šeštadieninių vakarų, kuriuose kiekvienas skleidėmės ir auginome savo talentus – kas dailės, kas režisūros, kas muzikinius, kas lyderystės, o kas tiesiog puikaus buvimo komandoje. Dėl ko nenorėčiau sugrįžti? Dėl kai kurių mokytojų pernelyg riboto supratimo apie mokymosi procesus.
Kiek mokykla turėjo įtakos tam, kuo aš esu dabar? Mokykla buvo puiki terpė įgyti pasitikėjimo kūrybinėje veikloje ir užsiauginti sparnus. Žinoma, gyvenimas laikas nuo laiko juos „pakerpa“, atsiunčia išbandymus, pakylėja ar vėl drėbteli ir „nuleidžia ant žemės“, bet atsiminimai apie mokyklą, apie polėkį, kurį tuo metu varžė tik mano pačios nepatyrimas, yra tarsi koks kertinis pamatas, tarsi inspiracija svajoti daug ir drąsiai.
Rosvaldas Gorbačiovas, žurnalistas, komunikacijos specialistas, XV laida
Puodeliui kavos šiandien iš mokyklos laikų mielai susitikčiau su visais klasiokais. Nors teoriškai ir turime galimybę susitikti, bet praktiškai suorganizuoti tokį susitikimą nėra lengva. Tad, jeigu, tik kažkas padėtų visus juos surinkti į krūvą, tai būtų viena maloniausių ir didžiausių staigmenų.
Į mokyklos laikus norėčiau grįžti vien tik dėl jaunystės – nerūpestingos, kupinos svajonių, įsimylėjimų ir vilčių. Mokyklinis laikas būtent toks ir buvo.
Kiek mokykla turėjo įtakos tam, kuo aš esu dabar? Labai daug ir esu tikras, kad mums visiems. Mokyklą mes baigėme 1990-aisiais. Tai buvo ypatingas laikmetis Lietuvoje – keitėsi santvarka, kūrėsi Sąjūdis, buvo keliama trispalvė, giedamas himnas. Beje, įdomus faktas, kad mes buvome pirmoji abiturientų karta, kurių mokyklos baigimo atestatuose neliko rusų kalbos, o įrašai buvo tik lietuvių kalba. Visa tai, be jokios abejonės, darė poveikį mūsų pasaulėžiūrai, formavo mus kaip asmenybes.
Prisimenu, kaip per didžiąją pertrauką mokyklos aktų salėje kartu su mokytojais skaitėme Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, atsargiai kalbėjome apie Lietuvos ateitį. Galbūt, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, tai neatrodo didelis įvykis, tačiau tuo metu, tai buvo labai drąsus mokytojų ir mokyklos vadovų žingsnis. Būtent drąsa ir ryžtas ir yra tos savybės, kurios lydi mane visą gyvenimą nuo tų laikų.
Taigi, mokyklos laikai man kelia tik pačius gražiausius prisiminimus, tikiu, kad tokius pačius šviesius prisiminimus Alytaus 6 -oji mokykla, o dabar Putinų gimnazija, kelia visiems ją lankiusiems ir baigusiems mokiniams. Didžiausi linkėjimai mokytojams! Noriu pasakyti Jums, kad tai, ką tuo metu kartu darėme, mieli Mokytojai, buvo labai prasminga! Ačiū už tai.
Klementina Gruzdienė (Maciulevičiūtė), autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ direktorė, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriais tarnybos pirmininkė, XXVI laida
Puodelio kavos šiandien iš mokyklos laikų mielai susitikčiau su trimis žmonėmis. Pirma, su mergaite, kurią įžeidžiau pradinėse klasėse dėl unikalios ir nuostabios jos plaukų spalvos. Atsiprašyčiau jos. Dar – su pačia savimi, kad tą paauglytę padrąsinčiau, pastiprinčiau, palaikyčiau. Ir – su mokyklos valgyklos technologe. Dėl patiekalų receptų, nes būdavo labai skanu. Žinot su kuo dar norėčiau susitikti? Su tėvais vaikų, kurie nelankė mokyklos, nebuvo klasėje dėl savo negalios, dėl mūsų nemokėjimo būti kartu.
Tiesą sakant, aš visai nenorėčiau grįžti į mokyklos laikus. Jaučiuosi puikiai čia, kur esu, o ir matematiką vis rečiau sapnuoju košmaruose. Kita vertus, „mokyklos laikai“ man visada šalia – daug dirbu su švietimo bendruomenėmis, tad kuo gyvena mokykla, kokie jos iššūkiai ir ką galima kartu nuveikti – visada mano darbotvarkėje.
Kiek mokykla turėjo įtakos tam, kuo aš esu dabar? Mokiausi permainų laikais – mano akyse keitėsi sistemos, herojai, susitarimai, net valiuta tris kartus! Manau, tai ir nulėmė, kad aš su smalsumu ir pasitikėjimu priimu pokyčius, jais tikiu. Tikiu, kad žmogaus valia yra galia.
Mokytojų prisiminimai ir mintys – jau sekančioje kelionės per buvusios Alytaus 6-osios vidurinės mokyklos istorijos dešimtmečius stotelėje…