Iš garažo – į nuosavą kepyklą: kad įtiktų klientams, pyragaičius kepa naktimis

Alytaus rajone, Miroslavo kaime, Rima Petrašiūnienė turi atidariusi nuosavą kepyklėlę „Pupa“. Buvusiame vyro garaže dabar šeimininkaujanti verslininkė kepa plikytus pyragaičius bei šakočius. Ji tikina daugiausia dirbanti naktimis, tačiau prie tokio gyvenimo ir darbo sako jau pripratusi.

Mums atvykus ant prekystalio jau stovi sudėlioti eklerai. Rima sakosi juos ruošusi naktį, tačiau ramina, kad stebėtis nereikia, ji visada dirbanti naktimis, kad ryte jos užsakovai gautų kuo šviežesnius užsakymus.

„Jei jie pastovėję – neskanūs ir jei dar laikytumėte ir skanautumėte tik ryt, jie jau būtų ne tokie.

Aš to neleidžiu ir net nepriimu tokio užsakymo, kad būtų valgoma kitą dieną, todėl dirbu kiekvieną naktį. Šiąnakt dirbau nuo 16 val. dienos iki 4 val. ryto“, – teigia ji ir priduria, kad ilsisi dienomis.

„Esu pripratusi. Turiu dukrą su negalia ir kai jai pradėjo gerėti supratau, kad galiu daugiau, man lieka laiko“, – aiškina Rima.

Įsikūrė prieš 6 metus

Plikyti pyragaičiai – Rimos pasididžiavimas. Ji juos pradėjusi kepti dar prieš įkuriant šią kepyklėlę.

„Kažkada per televiziją pamačiau orkaitės reklamą. Nusipirkau, pabandėme ir pavyko. Yra šiokia tokia specifika, eklerai kepa ne visose orkaitėse.

Tada juos gaminau savo virtuvėje, vaišinau artimuosius, bet supratau, kad juos pradėjau kepti jau ne tik draugėms. Tada atsidarėme čia“, – apie prieš 6 metus atidarytą verslą sako ji.

Rimos kepyklėlė yra įkurta jos namuose, turi įėjimą iš šono. Pati juokiasi, kad čia kažkada buvo vyro garažas.

„Vyras pyko, pyko vaikai. Čia buvo daug daiktų, juos reikėjo kažkur padėti. Taip kieme atsirado pastatytas butaforinis malūnas. Jis dabar yra garažas“, – šypsosi ji.

Pati verslininkė sako savo naujais užmojais kadaise abejojusi, tačiau didžiausią palaikymą ji sako gavusi iš sesers.

„Man visada sakydavo, kad nebijočiau. O dabar, kai ką pagaminu, jai pirmai skambinu, kad atvyktų paragauti“, – džiaugiasi ji.

Konkurencija – didelė

Kepyklėlė – nedidelė, tačiau čia telpa viskas – ko labiausiai reikia.

„Žinoma, technika kainuoja brangiai, reikėjo viską įsigyti. Paramų negavome, tad pirkome iš savo kišenės. Nenorėjome įsipareigoti kažkurį laiką išlaikyti vieną žmogų.

Kiek kainavo įsirengti, neskaičiavome, tačiau vyrui būtų išėjęs automobilis“, – sako ji ir priduria, kad pati ji baigusi Vilniaus inžinerinį statybos institutą, tad su konditerija anksčiau neturėjusi nieko bendro.

„O mane studijų laikais vyras ir grupiokai vadindavo „pupa“, nuo to ir liko šis kepyklos pavadinimas“, – sako ji.

Verslininkė rodo ir pirmą savo puodą, kuris šiai dienai naudojamas nebe kepimui, tačiau dekoracijai.

„Jis raudonas. Prie jo derinau ir šaldytuvą bei kitus daiktus“, – rodo ji.

Kepyklos kampe stovi ir šakočių kepimo aparatas. Moteris, klientams užsisakius, gali iškepti tiek šį, tiek Napoleono pyragą.

„Bet dažniausiai visi užsisako eklerus. Nors, bendrai, Alytuje, labai daug kas kepa tortus. Alytus yra kepėjų, kirpėjų ir manikiūrininkių miestas. Bet kažkaip konkurenciją atlaikau“, – sako Rima.

Ji tikina, kad pirkėjų netrūksta, o jie atvažiuoja užsisakę atsiimti ir iš Vilniaus ar Kauno. Kaip šypsosi, kaina jos kepyklėlėje – geresnė.

„Kilogramas Napoleono pas mane kainuoja 17 Eur, o vienas ekleras kainuoja 2 Eur“, – kainas vardija ji.

Plėstis nenori

Rima svarsto, kad šiame versle ji sezoniškumo nejaučianti.

„Nors atrodo, kad vasarą yra daugiau švenčių, žiemą švenčia įmonės, žmonės skanėstus nešasi į darbus. Aš kepu nepriklausomai, kiek žmonės užsisako. Net jei tai būtų kilogramas“, – sako ji.

Kad klientai taupytų, verslininkė tikrino nejaučianti, tad užsakymų netrūksta. Visgi įdarbinti darbuotoją, kuris jai galėtų pagelbėti, ji nenori.

„Esu labai reikli. Iš savęs spaudžiu labai daug“, – sako ji ir tikina, kad verslo ir pajamų užtenka tiek, kiek yra.

„Pragyventi tikrai galima ir įmanoma, tik reikia labai daug dirbti. Yra buvę, kad dėl pervargimo teko važiuoti į ligoninės priėmimo skyrių“, – priduria.