Festivalis „Čiulba ulba“ paskutinį kartą burs žmones ragauti dzūkų kultūros

Kristinos Gedžiūnaitės ir Nikolaj Platov nuotraukų koliažas

Penktus metus iš eilės rengiamo dzūkų kultūros festivalio „Čiulba ulba“ organizatoriai vėl kviečia švęsti dzūkų kultūrą, o tiksliau – ją iš naujo atrasti, įvertinti ir prisijaukinti. Festivalis padeda susisiekti su dar esama ir jau nutrūkusia tradicija, kuria erdvę skirtingiems regiono apjungtiems žmonėms susiburti. Kiekvienais metais, sekant pasirinkto dzūkų  šviesuolio gyvenimo keliais, festivalis atkeliauja į vis kitą Dzūkijos vietovę. Šį kartą „Čiulba ulba“ skirtas dzūkų dainų karalienei – Marei Kuodžiūtei-Navickienei (1883–1962), gyvenusiai Mitraukos kaime (Varėnos r.).

Marės Kuodžiūtės-Navickienės dainos žodžiais „Vėjałėm pasiklosim, miglałėm užsiklosim“ festivalio organizatoriai apvainikuos nuo 2020 m. lankytojus džiuginančio festivalio istoriją. Tad tiems, kurie dar nespėjo patirti Pescivalio (liet. festivalio), šie metai yra paskutinis šansas praleisti keturias vasaros dienas, prisodrintas senąja ir modernia dzūkų kultūra.

Šį kartą festivalis budins oficialiai jau nebeegzistuojančio kaimo dvasią. Nuo 1864 m. gyvavusi Mitrauka 1970 m. pervadinta Mitriškėmis, o 1980 m. šis kaimas prarado kaimo statusą ir buvo prijungtas prie Senosios Varėnos. Buvusio Mitraukos kaimo apylinkėse, prie jaukaus Merkio upės vingių paskutinįkart bursis per penkerius metus išaugusi „Čiulba ulba“ bendruomenė. Kempinge „Juostandis“ žmonės galės meistrauti, skanauti, šokti, dainuoti, klausytis paskaitų, diskusijų, tarminės poezijos ir prozos skaicymų, leistis į žygius – ir dar visaip kitaip nerti gilyn į dzūkų kultūrą.

Marė Kuodžiūtė-Navickienė dainuoja, 1956 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyvo nuotr.

M. Kuodžiūtė-Navickienė, jos artimųjų ir klausytojų prisimenama kaip Mariułė, yra pirmoji moteris, kurios garbei skiriamas „Čiulba ulba“ festivalis. Tai buvo neeilinio talento ir nepaprastai stipraus charakterio kaimo dainininkė, labiausiai išgarsėjusi jau po savo mirties – 1976 m., kai pasirodė pirmasis jos solinės vinilinės plokštelės tiražas. Plokštelė vadinosi „Dzūkų dainininkė Marė Kuodžiūtė-Navickienė“, o jos viršelį puošė dailininko V. Ciplijausko tapytas moters meninis portretas. Ja ir šiandien žavisi visų kartų folkloro muzikos atlikėjai, tačiau regione jos atminimas stipriai išblukęs, todėl festivalio organizatoriai nutarė tokio brangakmenio savo ratuose nebeslėpti, o priminti apie jį dzūkų krašto žmonėms bei visos Lietuvos visuomenei.

Kalbėdami apie liaudies dainininkus dažnai minime, jog jų atliekama daina keičiasi priklausomai nuo dainininko nuotaikos, vystosi siužetai, atspindintys asmenines jų patirtis. Marė – ne išimtis. Mariułės gyvenimo svorį ir iš to gimusį grožį pajusti padės ne tik gyvas susitikimas su dainininkės anūke ir proanūke, bet ir festivalio organizatorės, etnomuzikologės Eglės Kašėtienės sukurtas dokumentinis pilno metro filmas „Marė. Giesmių ir gyvenimo vingiais“, kurio premjera laukia kaip tik šiame festivalyje. E. Kašėtienės režisuoto filmo žiūrovai turės unikalią galimybę įsitaisyti šalia Merkio, tebemenančio Marės dainuotų dainų melodijas, ir leistis į gilesnį šios ypatingos meistrystės dainininkės gyvenimo, asmenybės pažinimą. Marės proanūkės Aldonos Šlepetienės ir anūkės Marytės Arasimavičienės prisiminimai atskleidžia iki šiol dar taip detaliai nepieštą dainininkės dvasinį pasaulį, jos būdą, istorinius ir kultūrinius to laiko ir vietos, kurioje ji gyveno, kontekstus. Išgirdus sunkios dalios, bet nepaprastai stiprios moters istoriją, 1956 m. garso įrašuose gražiai skambančios jos dainos virsta tikru jos sudėtingo ir gilaus gyvenimo liudijimu.

Augusto Černiausko nuotr.
Gretos Vaisėtaitės nuotr.

Ne kiekvienas net ir patyręs folkloro atlikėjas drįsta Mariułės dainų vingrumo mokytis.  „Jei norit dainuoc tep, kap bobułė, raikia padirbėc!“ – filme pareiškia dainų karalienės anūkė Marytė. Tad klausytojų džiaugsmui archyvinių Marės dainų įrašų klausymąsi šeštadienio vakarą pakeis koncertas „Vai už upės Dunojo“. Tai bene rimčiausiai dzūkų dainavimo tradiciją studijavusių muzikų projektas, siekiantis perimti ir perteikti Marės bei Mitraukos kaimo dainavimo būdą, vokalinę techniką, manierą, tartį ir daugybę kitų elementų, iš kurių susideda liaudies daina. Scenoje tradiciškai atliekamas dainas palydės ir muzikantai, kurie padės išryškinti Marės dainų savitumą, tačiau po marga garsų palete nepaslėps subtilesnių muzikinių detalių. Mariułės giesmes atliks Eglė Kašėtienė, Vera Venckūnaitė, Jogailė Jurkutė, Dovilė Gražulytė, Leonora Smulskytė, Rokas Kašėta, Martynas Mockevičius. Instrumentais šioms giesmėms pritars Gediminas Plėšnys (smuikas), Gediminas Stepanavičius (kontrabosas, sintezatorius), Martynas Stoškus (būgnai), Rokas Kašėta (gitara, sintezatorius). Testa skrenda šitoj muzika in Dausas ir in jūsų širdzis!

Vienas Pescivalio pagrindinių užmojų yra burti žmones per bendruomeniškumą ir gerąją patirtį – sceninių veiklų programoje sąmoningai vengiama. Todėl be vakarinių dzūkiškomis dainomis praturtintų laužų, atvykusieji bus kviečiami pasimokyti dzūkų tradicinio giedojimo bei šokio esmės. Giliau pažinti ir pamilti tradicinio dzūkų dainavimo subtilumus, kurie būdingi būtent Mitraukos kaimui, padės etnomuzikologė, asociacijos „Etnoerdvės“ prezidentė Vera Venckūnaitė. Paskutinę festivalio dieną seminarų dalyviai dalinsis savo darbo vaisiais ir surengs pasirodymą, kuriame visi nedalyvavusieji semianaruose galės išgirsti, kaip dainuojamojo folkloro entuziastams sekėsi per porą dienų priartėti prie išskirtinio Mitraukos kaimo dainavimo stiliaus. Kaip trepsėti ir suktis būtent dzūkams būdingomis technikomis dalinsis antropologė, tradicinių šokių mokytoja Eivilė Šimiček, į festivalį atkeliaujanti iš Čekijos. Seminaruose išmoktì žingsneliai kiekvieną festivalio naktį pravers trankiose vakaruškose, kuriose muzikantai griežia tradicinę krašto muziką, o visi likusieji kviečiami šokti.

Tradicinė muzika yra tik vienas iš priėjimų prie daugiasluoksnės dzūkų kultūros. Festivalis atidaro daug skirtingų durų, skatinančių kurti ryšį tarp jau esamų ar būsimų dzūkų bendruomenės narių, auginti jų santykį su savo krašto kultūra, gamta, istorija.

Ta proga, kad festivalis 2024 m. atkeliavo į vietovę, kurios pavadinimas per 150 metų buvo pakeistas bent 3 kartus, o vietinių žmonių iki šiol vadinama Mitrauka, šių metų diskusijos tema aštroka – „Seni kaimų ir miestelių vardai: pakeisc negalima palikc – kur dėc kablelį?“. Jos metu per vietovardžių klausimo pjūvį bus svarstomas santykis tarp šiuolaikinio praktiškumo ir ryšio su praeitimi svarbos, keliamas klausimas – ar tikrai aname amžiuje kalbininkams reikėjo „imtis tvarkos“ ir iš kaimų, miestelių pavadinimų „išgyvendinti“ viską, kas nors truputį atspindėjo krašto dialektą, kultūrinius ryšius? Į diskusiją kviečiami visi, kuriems rūpi šie klausimai. Diskusiją moderuos festivalio bičiulis, dzūkas iš Bartelių kaimo Marius Eidukonis (LRT Klasika).

Asmeninį ryšį su tradicija „Čiulba ulba“ šįmet skatina atrasti ir per rankų darbą bei daiktus. Šiais metais visi lankytojai yra kviečiami iš savo komodų bei rūsių ištraukti senovines skepatas (skareles) ir kašikus, kašalas, karzinkutes (įvairias pintines), kurių istorijomis, susėdę į bendrą ratą, galės dalintis kiekvienas norintysis – taip gims gyvais pasakojimais apipintos gyvos parodos. Kaip ir kasmet, amatų kiemas dovanos galimybę išbandyti save dzūkų tradiciniuose užsiėmimuose: vyks audimo, žvakių liejimo, kryždirbystės, šiaudinių sodų rišimo ir kt. mokymai. Programoje ir žygiai, skirti pažinčiai su Varėnos apylinkėmis (šįmet vyks ir naktinis žygis!), grybų pasauliu, augalais, paukščiais ir senosiomis šventvietėmis.

Vaikų (nuo 5 metų) lauks atskira programa Vaikų kiemuke, kuriame „Čiulba ulba“ savanoriai ir kviestiniai svečiai ves tradicinius žaidimus ir ratelius, mokys rankdarbių, supažindins su gamtos pasauliu, netgi dainuos medžiams.

Norintiems pailsėti nuo kassavaitinio trimerių ūžesio, festivalis siūlys atsigręžti į tai, ką turi pasiūlyti praeitis ir pasimokyti šienavimo dalgiu meno. Po „Dalgės mokyklos“ baigimo pievose palei Merkį dalyvių lauks ir varžytuvės, kuriose bus renkamas geriausiai dirbantis šienpjovėlis.

Dzūkų šnekta pasiskanėti leis prozos ir poezijos skaitymai, kuriuose skambės cik dzūkiškas rašycinis žodzis. Juos girdėsime iš pačių autorių bei aktorių, atvažiuosiančių į festivalį iš Varėnos, Alytaus, Druskininkų, Lazdijų rajonų ir Punsko (Lenkija). Žiūrovams žydiškąjį Senosios Varėnos veidą primins ir kartu palinksmins Alytaus miesto teatras su spektakliu „Žydiška gatvelė“.

Festivalį uždarys jautrus aktorės Onos Gudaitytės ir kompozitorės Tomos Čepaitės performansas „Kojom in žamį, dūšiu in dangų“, įkūnysiantis jau pažintą ir pamiltą Mariułės asmenį. Prieš atsisveikinant, visa „Čiulba ulba“ bendruomenė bus kviečiama sudalyvauti nucikiman (angl. happening) – per dvi dienas užgimusio grybų kelmo pakaštavojime, o prieš išvykdamas savo keliais kožnas stabtels buvusio Mitraukos kaimo vietoje – dabartinėje Senosios Varėnos Mitriškių g., kur bus palaimintas per festivalį kryždirbio Artūro Janicko su visais norinčiais drauge sukurtas kryžius, skirtas Mitraukos kaimo dainininkams atminti.

Penktasis ir paskutinis Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ vyks liepos 11–14 d. kempinge „Juostandis“, (Ąžuolų g. 5, Senoji Varėna).

Visa programa, bilietai ir kita informacija: https://www.dzukuku.lt/

Pamatykite filmo apie Marę Kuodžiūtę-Navickienę anonsą ir susipažinkite su šia išskirtine dzūkų dainininke: https://bit.ly/pylmoMAREanonsas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *