Mokytoja Loreta Blaževičienė: „Dirbdama patiriu džiaugsmą, kuriuo noriu dalintis“

L. Blaževičienė

Neseniai Alytaus miesto savivaldybėje buvo padėkota 12 Alytaus miesto gimnazijų ir progimnazijų mokytojų: už puikius mokinių pasiekimus, pažangos gerinimą, meilę ir atsidavimą pedagogo profesijai.

Tarp jų buvo ir Loreta Blaževičienė – Alytaus Piliakalnio progimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė ir Jotvingių gimnazijos projektų specialistė.

Mokytoja ir jos ugdoma klasė – Piliakalnio progimnazijos 7 a – aktyvūs Alytaus miesto renginių dalyviai, drauge keliauja po Lietuvą ir svečias šalis.

Jie tapo ir Alytaus miesto savivaldybės skelbto kalėdinio klasių fotokonkurso nugalėtojais.

Akademiniai mokinių pasiekimai ir veikla po pamokų pažįstami ir Alytaus visuomenei – informacija apie tai pedagogė dalijasi savo socialinių medijų paskyrose.

„Dirbdama ir gyvendama patiriu džiaugsmą, kuriuo noriu dalintis. Ką išspinduliuoju, tą ir pritraukiu. Negaliu nesidalinti tuo, kuo didžiuojuosi – mokiniais, jų pasiekimais ir laimėjimais, noriu, kad geru pavyzdžiu užsikrėstų ir kiti“, – sako mokytoja L. Blaževičienė.

Kiekvienas mokytojas kažkada pats ėjo į mokyklą. Kurią mokyklą lankėte Jūs? 

Mano pirmoji ir vienintelė mokykla – Alytaus 10-oji vidurinė, dabar žinoma kaip „Volungės“ progimnazija. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pradėti ir pabaigti mokslus vienoje mokykloje tame pačiame klasiokų rate. Dauguma prisimena pirmąją mokytoją, o aš daugiau prisimenu klasės draugus.

Tačiau vienas nutikimas įsiminė iki šių dienų. Pamenu, kai pamokos vykdavo po pietų, būdavo kažkas panašaus į žmogaus saugą ir reikėjo užsidėti dujokaukę. Berniukai išdykavo, mokytoja susinervino ir visiems surašė dvejetus. Kiek buvo ašarų, eidama namo visą kelią verkiau, bijojau, kad gausiu barti. Aišku, niekas nebarė, o ir dvejetą mokytoja vėliau ištrynė. Juk tais laikais gauti dvejetą buvo gėda ir neįsivaizduojamas dalykas.

Dar vienas iš momentinių prisiminimų – labai patiko namų skaitymas. Teta mokėjo gražiai piešti, tad ji visada iliustruodavo, o aš kitoje lapo pusėje dailyraščiu aprašydavau perskaitytą knygą.

Net pačiai keista, kad išlikę tik tokie prisiminimai, nes, vartant nuotraukų albumą, panašu, kad mylėjau savo pirmąją mokytoją, turiu nemažai nuotraukų kartu.

Vienos pamokos mokiniams patinka labiau, kitos ne taip. Kaip buvo Jums?

Nors pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, jos nemėgau. Vėliau, pradėjusi mokytis anglų (mokykloje buvo tik būrelis), pamilau šią kalbą iki begalybės. Tačiau tikroji meilė anglų kalbai gimė „American English School“ pamokose, kurios vyko vakarais Dailės mokykloje. Diedulis vežiojo į pamokas, nė vienos nepraleidau. Pamenu, kursus vedė mokytoja iš Daugų, Roma Martišienė, jos dėka ir pamilau anglų kalbą.

Mokykloje mūsų klasė mylėjo rusų kalbos mokytoją Loretą Šernienę (dabar Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja). Vienu metu net prašėme pakeisti klasės auklėtoją ir skirti ją. Patiko ne rusų kalba, o bendravimas su mokytoja. Tada pradėjau teatro aktorės „karjerą“, kartu pastatėme ir suvaidinau dviejuose spektakliuose, rinkdavomės vakarais į repeticijas. Iki šių dienų išlikę patys gražiausi prisiminimai.

Pirmą kartą į užsienį taip pat išvykau su mokytoja Loreta. Buvau 10 klasėje, kai mokytoja pasiūlė vykti į Prancūziją. Ši šalis sužavėjo, tačiau vis tiek linkau link anglų kalbos. Turėjome tvirtą ryšį su mokytoja, kurios dėka patirta daug nuostabių dalykų.

Kaip Jūs pati tapote mokytoja? Kas nuvedė į šį kelią?

Pasirinkimas tapti mokytoja buvo aiškus jau aukštesnėse klasėse. Tikslieji mokslai nesisekė, nors mano svajonė buvo tapti odontologe, tačiau tam reikia mokėti chemiją, biologiją, o aš esu visapusiška humanitarė, tad beliko tik vienas pasirinkimas – užsienio kalbos mokytoja. Norėjau studijuoti anglų kalbą, bet tada būtų reikėję laikyti egzaminą ne savoje mokykloje, o Jotvingių gimnazijoje, neišdrįsau to padaryti, tad beliko prancūzų kalba.

Taip ir įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti prancūzų filologijos. O vėliau pakeitus pavadinimą, Vilniaus edukulogijos universitete baigiau anglų filologijos studijas.

Gyvenime atsitiktinumų nebūna, jis vis tiek mane atvedė į Jotvingių gimnaziją, šiuo metu čia dirbu projektų specialiste. Esu be galo dėkinga tėtei už pagalbą ir palaikymą studijų laikotarpiu. Bet vos tik įteikė diplomą, po savaitės išvykau dirbti pagal „Au pair“ programą į Prancūziją. Gyvenau Nanto mieste, čia praleidau dvejus su puse metų. Žinoma, sakiau, kad niekada nebegrįšiu, tačiau grįžau ir pasakiau – niekada daugiau neišvyksiu iš Lietuvos.

Grįžusi iškart įsidarbinau anglų kalbos mokytoja dabartinėje Alytaus rajono Butrimonių gimnazijoje. Kaip dabar pamenu, buvo rugpjūčio 13 diena, penktadienis. Tačiau ji man buvo sėkminga ir tapo mano kelio pradžia. Butrimonyse dirbau 13 metų. Pamilau mokytojos kelią, nes jame nėra rutinos, kiekviena diena kitokia. Būna dienų, kai sunku, tačiau pravėrus klasės duris viskas išnyksta, esu tik aš ir vaikai, jų pasaulis – mano pasaulis. Be to, dirbant su vaikais neįmanoma pasenti, esi nuolat įsukta į naujovių verpetą.

Ar prisimenate pirmą savo vestą pamoką? Koks jausmas pirmą kartą atsistoti prieš mokinius?

Pamenu, kai atlikau praktiką Vilniuje. Atsistojau prieš pradinukus ir nežinau, ką daryti, o jie laukia. Mokytoja pasakė, kad reikia visada pradėti nuo klausimų apie orą, ko nėra klasėje, kelinta šiandien diena. Ir taip kiekvieną pamoką. Dabar pačiai juokinga tai prisiminus. O kai pradėjau dirbti Butrimonių gimnazijoje, teko ir paverkti nuo paauglių. Pradžia nebuvo lengva, daug baimės ir įtampos, kol supranti, kad vaikai tave išbando.

Jūsų auklėtinių klasė išskirtinė. Septintokai, 16 berniukų ir 5 mergaitės. Kaip Jums visiems sekasi sutarti?

Pradžioje buvo 14 berniukų ir 3 mergaitės, bet tai negąsdino. Priėmiau kaip iššūkį. Nuo pirmų dienų susidraugavome, ir tikiu, kad mūsų draugystė tęsis ilgus metus. Mes jau kurpiame planus, kaip čia padarius, kad būčiau jų auklėtoja ir pabaigus progimnaziją (juokiasi).

Kiekviena auklėtoja pasakys tą patį, tačiau tai tikrai neeiliniai vaikai, be galo atviri ir šilti. Daug išmokau būdama šalia jų, jie suminkštino mano širdį, nebemoku būti pikta ir griežta.

Esu nuolat kviečiama į gimtadienius. Džiaugiuosi, kad auklėtinių netrikdo mano dalyvavimas, išmokome prisiderinti, esame draugai, bet mokykloje – mokytojas ir mokinys.

Su šiais vaikais keliaučiau į pasaulio kraštą!

Su mokiniais Jūs iš tiesų daug keliaujate, lankotės miesto renginiuose. Kodėl, Jūsų nuomone, tai svarbu daryti?

Vieša paslaptis, kad mes nuolat keliaujame. Vien praeitais metais buvo 19 išvykų. Šiemet kol kas nespėjau suskaičiuoti. Bet tikrai aplankėme ir pamatėme dar daugiau vietų ir renginių.

Būdama auklėtoja supratau, kad gyvenimo mokykla yra daug svarbiau nei sėdėjimas mokyklos suole. Nesvarbu, kur beeitume, tai teikia visokeriopą naudą ir tobulėjimą. Gal ne viskas jiems patinka ir įdomu, tačiau vis tiek kažką pamatė, išgirdo ir prisimins. Labai svarbu skatinti vaikus pažinti savo kraštą ir gimtąjį miestą, kartu su jais augu ir aš.

Taip pat tai būdas bent valandai palikti kompiuterio ekraną ir sužinoti, kas vyksta realiame gyvenime. Gyventi ir nežinoti savo miesto aktorių, dailininkų, kitų svarbių žmonių yra apsileidimas. Gal šiuo metu tai atrodo nesvarbu ir nereikalinga, bet tikiu, kad ateityje ne vienas įvertins šias išvykas ir buvimą kartu.

Daugiausia vykstu kartu su auklėtiniais. Kaip projektų dalyviai jau esame lankęsi Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, o savarankiškai apkeliavę daugybę Lenkijos vietų. Kiek patirta nuotykių! Pamenu, kai nuvykome į Suomiją, reikėjo persėsti į traukinį, bėgame ir matome, kaip užsidaro jo durys. Vienas iš berniukų rėkia: „Mokytoja, spauskit žalią!“ Jei ne jis, traukinys būtų nuvažiavęs be mūsų, juokėmės visi sugriuvę į traukinį. Per trejus metus su šiais vaikais tiek visko patyrėme, kad visi nuotykiai, situacijos verti geros knygos.

O ką mokiniams ir Jums duoda dalyvavimas projektinėje veikloje?

Pirmiausia, tai įdomus kūrybinis procesas. Sunkus, tačiau vertas visų pastangų ir laiko. Mokiniai ne tik pamato kitas šalis, tačiau iš arti prisiliečia ir prie kultūros, šeimų, kuriose gyvena, tradicijų, susiranda draugų ir atsiranda laisvė begalei pasirinkimų ateityje.

Pastebėjau, kad jie tapo savarankiški. Kaip bebūtų, pradėjo keliauti be tėvų nuo penktos klasės, dar būdami maži. Be to, išvyksta vaikai, kurie galbūt ateityje daugiau neišvažiuos ar, atvirkščiai, pasirinks gyvenimą užsienyje.

Man, kaip mokytojai, projektinė veikla – tai neišsemiama patirtis, žinių bagažas, savotiškas pabėgimas nuo rutinos, o svarbiausia – galimybė panaudoti savo pamokose, darbe parsivežtus įdomius dalykus.

Ar skiriasi mokiniai prieš dešimt, penkerius metus ir dabar? Kuo?

Didelio skirtumo nepastebėjau, tik tiek, kad mokiniai tapo drąsesni. Deja, kartais įžūlūs ir nejaučiantys ribos tarp suaugusiojo ir savęs. Mano manymu, tai ateina iš šeimos. Juk ir šeimos samprata, gyvenimas šeimoje labai pasikeitė. Taip pat vaikai nebemoka mokytis, sunkiai susikaupia.

Kaip jums, kaip mokytojai, tenka prie tų pokyčių prisitaikyti? Ką dabar darote kitaip nei anksčiau?

Bandau pati įsijausti į jų būseną, prisiminti, kokia buvau mokykloje. Žinoma, ne visada tai pavyksta, tenka supykti, pakelti balsą. Bet pagaunu save ir galvoju, juk jis vaikas, visi mes esame prikrėtę išdaigų, galbūt jo tėvai dirba ilgas valandas ir neturėjo laiko patikrinti, ar atlikti namų darbai, gal jis atėjo nevalgęs, gal išgyvena tėvų skyrybas, gal ilgisi tėvų, kurie dirba užsienyje, ir maištaudamas reikalauja dėmesio.

Labai retai užduodu namų darbų, šioje situacijoje padėjo apsispręsti dalyvavimas ir patirtis projektinėje veikloje. Man taip įstrigo vienos mokinės vizito į Suomiją metu pasakyti žodžiai: „Mokytoja, jie čia laimingi.“ Ji kalbėjo apie mokinius Suomijoje. O jie laimingi, nes po pamokų leidžia laiką gamtoje, su šeima, draugais.

Buvo ir man, ateina mokinys ir sako: „Mokytoja, neatlikau namų darbų, nes švenčiau tėtės gimtadienį. Aš mamai sakiau, kad bloga mintis, reikia švęsti savaitgalį, bet ji neklausė manęs.“ Nepykau, šeima yra prioritetas.

Tiesiog reikia suprasti, kad mokiniai pasikeitė ir nebebus kaip anksčiau, ir to net nebereikia. Jei jam nesiseka mokslai, gal jis save išreikš kitur. O tokių pavyzdžių žinau ne vieną ir nuolat pasidalinu su mokiniais.

Teko nueiti ilgą kelią, kad suprasčiau, jog svarbiausia yra sveikata ir šeima. Gyvenimas nesibaigia su dvejetu ar neišlaikytu egzaminu. Kartais nutinka ir taip, kad tenka rinktis – sveikata ar mokslai. Ir supranti, kad be sveikatos tau mokslai tikrai bus nereikalingi.

Kaip jums atrodo, kuo gyvena dabartiniai paaugliai? Kas juos džiugina?

Šiuolaikiniai paaugliai gyvena technologijomis. Bet tai nėra blogai. Tokia karta, viskas keičiasi, ir mes bejėgiai prieš vykstančią kaitą. Galbūt reikia įžvelgti pliusų, kad juos suprastume. O kad pliusus įžvelgtum, reikia pavirsti paaugliu. Smurtu ir pykčiu nieko nepasieksime, reikia kalbėtis, bendrauti ir suprasti. Be to, daug įtakos turi šeima. Sakyčiau, paauglio gyvenime ji vaidina lemiamą vaidmenį. Ryškiausiai tai matoma iš bendravimo ne tik su draugais, bet ir su suaugusiaisiais.

Žinoma, be kompiuterių ir telefonų, yra daug aktyvių ir žinių trokštančių jaunuolių. Reikia išeiti iš komforto zonos, kad tokius pamatytum ir atrastum. Jie sportuoja, kuria poeziją, domisi muzika ir menu, piešia, yra atviri pažintims ir bendravimui.

Ar turite prisiminimą apie mokinį, už kurį labai skauda širdį?

Tokių yra ne vienas. Tačiau atmintyje iškyla buvusi auklėtinė Erikutė. Mergaitė ir jos šeima kaip įrodymas, kad gerumas ir nuoširdumas priklauso ne nuo materialinių sąlygų, o kiek meilės talpina širdis.

Kai buvo Erikos gimtadienis, nuvažiavau su auklėtiniais ir kitais vaikais jos pasveikinti. Paprastai, su vienu gėlės žiedu, kad žinotų, jog apie ją galvojame. Buvo birželis, karšta, ji gyveno keli kilometrai už Butrimonių miestelio (tuomet ir dirbau Butrimonių gimnazijoje). Pasveikinome ir išvažiavau namo į Alytų. Po kiek laiko skambina kolegė ir sako: „Loreta, pas tave atėjo Erika su tėčiu, su gėlėmis ir tortu.“ Grįžau, negalėjau patikėti, juk jos gimtadienis, o ji su tėčiu atėjo iki miestelio ir atsidėkodami nupirko tortą ir gėlių. Tie, kurie tikrai stigo pinigų, gyveno be elektros, dujų, vandens, jau nekalbant apie visa kita. Kokia didelė širdis tų, kurie nieko neturi.

Kas, Jūsų nuomone, yra geras mokytojas?

Tas, kuris dega ir uždega kitus. Mokytojas, kuris nebijo iššūkių ir išeiti iš komforto zonos, kurio darbas nesibaigia ties vadovėliu ir uždarius mokyklos duris, kuris priima naujoves kaip savaime suprantamą dalyką, nes pasaulis nestovi vietoje.

Kai mieste sutinki buvusius mokinius, o jie iš toli jau šaukia: „Laba diena, mokytoja“, suprantu, kad esu gera mokytoja. Jei bent vienas iš daugelio tave prisimena, užkalbina ir apkabina, vadinasi, buvai gera mokytoja.

O būna momentų, kai gailitės pasirinkusi mokytojo kelią?

Neslėpsiu: pradėjus dirbti buvo visokių minčių. Bet laikui bėgant susigyveni ir jau neįsivaizduoji savo gyvenimo be vaikų, nuolatinės kaitos, bėgimo, nežinojimo, kas tavęs laukia šiandien ir rytoj. Gyveni tuo, ką myli – savo mokytojos darbu.

Kokių svajonių turite kaip mokytoja?

Atrasti saviraiškos sritis, kurių galbūt dar neatradau. Tikiu, kad visa, ką darau – tapyba, knygos, fotografija, fotosesijos (naujai atrasta aistra), kelionės, sportas… pavers mano svajones tikrove. O kažko ypatingo nenoriu, nes viską jau turiu, viskas ateina dirbant, bendraujant su vaikais.

Yra mažų dalykų, kurių noriu – tai pastatyti rimtą spektaklį ir vaidinti teatre bei parašyti knygą. Tikiu, kad vieną dieną šiuos planus įgyvendinsiu.

Esate aktyvi ir socialiniuose tinkluose. Ir kaip mokytoja, ir kaip asmenybė. Esate atvira, norite dalintis. Kodėl Jums tai yra svarbu?

Dirbdama ir gyvendama patiriu džiaugsmą, kuriuo noriu dalintis. Ką išspinduliuoju, tą ir pritraukiu. Negaliu nesidalinti tuo, kuo didžiuojuosi – mokiniais, jų pasiekimais ir laimėjimais, kad užsikrėstų kiti geru pavyzdžiu.

Kokie Jūsų vasaros planai?

Kiekvieną vasarą su sūnumi Ignu išsirenkame kelionę. Šiemet daug galvojome ir rinkomės, kol apsistojome ties Šiaurės Kroatija, aplankant Slovėniją ir Italiją. Tuomet daug poilsio ir laiko sūnui bei sau. Vis dar bandysiu atrasti ir patirti pirmus kartus gyvenime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *