Visiems, pasiryžusiems vertinti socialinius reiškinius, kurie neatskiriamai susiję su teisės kultūra ir jos veikimo arealu, yra keli pasirinkimo variantai. Galima apskritai samprotauti apie tai, kas vyko ar tebevyksta visuomeniniame gyvenime, bandyti įžvelgti kai kuriuos socialinio vyksmo dėsningumus ar atsitiktinumus. Yra ir kitas būdas, kai staigesni ar lėtesni socialiniai pokyčiai vertinami per konkrečių reiškinių faktų, individualių žmonių veiklos ir pastangų prizmę. Tai ypač aktualu, kai pasiryžtame rašyti apie žmones, jų siekius, darbus, jų vaidmenį kūryboje ar pragmatiškajame pasaulyje. Visada, kai imamės tokios atsakingos misijos, negalima negalvoti apie tai, ar neužmiršime paminėti mums ir jiems svarbių faktų, ar rašinyje išreikštos mintys atspindės tikrąsias žmogaus gyvenimo prasmes, lūkesčius, dvasinę aurą, kuri visada yra tik individuali ir todėl nepakartojama. Šiais samprotavimais pradėdami straipsnį apie prof. Stasio Vėlyvio mokslinę, pedagoginę, visuomeninę veiklą suvokiame, kad tokio pobūdžio darbe tiesiog neįmanoma pasiekti visiškos pilnatvės. Tačiau ir šiuo atveju bent jau sieksime parodyti konkretaus žmogaus darbus, propaguojamas teisinės kultūros vertybes atsižvelgdami į socialinio gyvenimo konkrečių aplinkybių visumą.
Prof. dr. S. Vėlyvis gimė 1938 m. kovo 13 d. Varėnoje. Baigęs vidurinę mokyklą 1957 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Dar būdamas studentu 1960 m. pradėjo dirbti Vilniaus miesto tuometinio Tarybų rajono liaudies teismo posėdžių sekretoriumi. Vienerius metus (1961-1962) buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros vyr. laborantu. 1962 m. baigė teisės studijas ir buvo paskirtas Civilinės teisės ir proceso katedros asistentu, o nuo 1964 m. rugsėjo 1 d. – Civilinės teisės ir proceso katedros dėstytoju, vyr. dėstytoju (nuo 1965 m. vasario 19 d.). 1965-1968 metais S. Vėlyvis studijavo Maskvos universiteto Teisės fakulteto aspirantūroje, ją baigė 1971 m. 1972 m. apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją, kurioje nagrinėjo civilinio proceso problemas. Baigęs studijas aspirantūroje vėl grįžo į Teisės fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedrą, kurį laiką formaliai buvo Baudžiamosios teisės ir proceso katedros etatų sąrašuose. 1974 metais pradėjo eiti docento pareigas, o docento pedagoginis vardas buvo suteiktas 1976 metais. 1986-1987, 1989-1991 metais ėjo Civilinės teisės ir proceso katedros vedėjo pareigas.
Akivaizdu, kad S. Vėlyvio jaunystė, mokslinės pedagoginės veiklos pradžia ir branda susijusi su Vilniaus universiteto Teisės fakultetu. Čia parengti pirmieji mokslo darbai, kaupta, tobulinta pedagoginio darbo patirtis. S. Vėlyvio teisininkų karta tartum ženklino Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pokarinio laikotarpio pabaigą ir naujo tarpsnio pradžią. Nors tuo metu buvo ribojama akademinė laisvė, galimybė laisvai ir atvirai plėtoti mokslinę diskusiją, sukurta mokslui draudžiamų zonų sistema, tačiau padėtis pamažu keitėsi. Atsirado daugiau mokslo darbui pasirengusių žmonių, plėtėsi mokslinių kadrų rengimas, vis dažniau buvo ginamos mokslo kandidatų disertacijos, o nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios galima kalbėti apie pasiektą tam tikrą mokslinio darbo brandos lygį.
Aštuntajame dešimtmetyje atsirado galimybių mokslininkams išvykti stažuotis ne tik į Rytų ir Vidurio Europos vadinamąsias socialistines šalis, bet ir į Vakarų Europą. S. Vėlyvis beveik vienerius metus (1974 09 01-1975 06 30) stažavosi Prancūzijos Sorbonos universitete, galėjo visapusiškiau pažinti romaniškosios teisės genezę, vakarietiškąją universitetinių teisės studijų ir bendrąją demokratinę kultūrą. 1982-1983 metais buvo Maskvos valstybinio pedagoginio M. Torezo užsienio kalbų instituto portugalų kalbos kursų klausytoju, o 1987-1988 metais dirbo Angolos Liaudies Respublikoje – ėjo Luandos universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės katedros profesoriaus pareigas.
Pirmoji S. Vėlyvio mokslinė publikacija buvo paskelbta 1966 metais tuometinio Leningrado universiteto mokslo leidinyje, kai jis studijavo Maskvos universiteto aspirantūroje. Straipsnyje analizuoti klausimai, susiję su mokslinėmis teismų praktikos problemomis, kai ieškinys civiliniame procese paliekamas nenagrinėtas. Straipsnyje autorius ne tik nurodė teorines šių teisinių santykių reglamentavimo problemas, bet ir išreiškė kritišką savo poziciją dėl galiojančių teisės normų veiksmingumo, teisminės praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio civilines bylas. Panašios teisinės aktualijos nagrinėtos ir kitame straipsnyje, kuriame atkreiptas dėmesys, kad teismai paprastai neįsigilina į tas sąlygas, kurioms esant įstatymas leidžia palikti bylą nenagrinėtą ieškovui arba abiem šalims neatvykus į teismo posėdį.
Civilinio proceso teisės problemas S. Vėlyvis nuosekliai nagrinėjo daugelyje kitų publikacijų. Štai atkreipdamas dėmesį į civilinio procesinio veiksnumo instituto reikšmingumą mokslininkas ypač pabrėžė, kad teismas labai atsakingai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, o priimdamas sprendimą privalo užtikrinti, jog nebūtų pažeista viena iš pagrindinių teisių, t. y. teisė į teisminę gynybą.
Beje, S. Vėlyvis buvo bendraautoris daugelio vadovėlių, kurie pagaliau buvo parengti lietuvių kalba. 1980 metais išleidžiamas Civilinio proceso kodekso komentaras, vėliau – civilinio proceso teisės vadovėlis. Drauge su kitais mokslininkais 1975 metais pateikė skaitytojams civilinės teisės vadovėlio pirmąjį, o 1988 metais – antrąjį tomus.
Negalima nepaminėti ir to, kad S. Vėlyvio parengtos ir apgintos disertacijos mokslinės nuostatos ir pasiūlymai buvo įgyvendinti Civiliniame kodekse. Reikia pasakyti, kad tai buvo vienas iš retų atvejų, kai mokslininko suformuluotos tezės pastebimos ir įgyvendinamos praktiškojoje teisėkūroje.
1990 m. liepos 18 d. Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo Prezidiumas patvirtino darbo grupes ir jų vadovus kodeksų projektams rengti. Civilinio proceso kodekso projekto rengimo darbo grupės vadovu buvo paskirtas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros vedėjas S. Vėlyvis.
Siekiant rekonstruoti 1990 m. vasario 13 d. Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuris iš esmės galiojo visą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo veiklos laikotarpį, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti naują Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą. Šio kolektyvo vadovu paskiriamas S. Vėlyvis.
Žvelgiant į to meto teisėkūros panoramą akivaizdu, kad S. Vėlyvis drauge su kitais atliko visuomeniškai labai reikšmingą darbą. Tikėtina, kad į užmarštį nenugrims to meto konkrečių žmonių konkretūs darbai, o S. Vėlyvis mokslinėmis publikacijomis ar įžvalgiais prisiminimais atskleis tą aistringą polemiką ir valingus sprendimus, kuriais buvo kuriama Lietuvos socialinės raidos perspektyva ir šią ateitį ne tik projektuojantys bet ir įtvirtinantys teisės aktai.
2002 m. rugsėjo 2 d. S. Vėlyvis pradeda eiti docento pareigas tuometinio Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedroje, o 2006 m. paskiriamas šios katedros vedėju. 2006 m. birželio 14 d. atlieka habilitacijos procedūrą, kurioje pateikia savo mokslinių darbų visumą, apibūdintą kaip „Teisės į teisminę gynybą civilinio proceso doktrinoje“. Atlikus šią procedūrą Mykolo Romerio universiteto rektoriaus įsakymu paskiriamas eiti profesoriaus pareigas. Pradėjęs dirbti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete S. Vėlyvis vėl aktyviau ėmėsi mokslinės veiklos. Viename iš straipsnių atskleidžia teisės kreiptis į teismą bendrąsias sąlygas, nagrinėja dabartinės Lietuvos šeimos teisės modelio kūrimą 1988–1992 metais, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose ir skelbia straipsnius civilinio proceso mokslo aktualijų klausimais užsienio leidiniuose.
Prof. S. Vėlyvio mokslinių interesų zonoje jau daug metų yra romėnų teisė. Jos paskaitas skaitė Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir – Mykolo Romerio universiteto teisės studijų programų klausytojams. Dar 1988 metais paskelbė pirmąją publikaciją, kurioje supažindino skaitytojus su romėnų teisės istorine reikšme, romėnų privatinės teisės samprata, sistema ir pagrindiniais institutais. Kartu su kitais autoriais išleido kelias laidas romėnų teisės vadovėlių, paskelbė reikšmingų mokslinių publikacijų. Reikšmingiausia iš jų – „XII lentelių įstatymai ir jų komentaras“. Leidinio įvade teigiama, kad pažintis su Europos teisės tradicijos ištakomis, seniausiu rašytiniu romėnų teisės paminklu – XII lentelių įstatymais yra labai svarbi ir naudinga humanitarinio ir socialinio formavimosi bei lavinimosi procese, ypač pradedantiesiems ir tęsiantiesiems teisės studijas. Beje, reikėtų paminėti ir tai, kad, prof. dr. S. Vėlyviui pradėjus dėstyti romėnų teisės kursą Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete ir kitų studijų programų studentams, iš esmės pagerėjo ir civilinės teisės studijos. Profesoriaus reiklumas klausytojams lėmė, kad pradedantys studijuoti pagrindinius civilinės teisės institutus studentai jau suvokia jų ištakas, t. y. romėnų civilinėje teisėje atskleistas privatinės teisės raiškos formas ir jų turinį.
Negalima nepasakyti, kad, prof. dr. S. Vėlyviui pradėjus vadovauti Civilinio proceso katedrai, iš esmės pasikeitė šio mokslininkų pedagogų kolektyvo veiklos turinys. Vadovo reiklumas sau ir kitiems lėmė, kad doktorantūroje studijuojantieji sėkmingiau įgyvendina užsibrėžtus mokslinio darbo planus, kruopščiau rengiasi paskaitoms ir seminarams, aktyviau dalyvauja įvairialypėje katedros veikloje.
Akivaizdu, kad prof. dr. S. Vėlyvis buvo vienas ryškiausių teisininkų pedagogų, skleidžiančių ne tik reiklumo studentams, bet ir tolerantiško bendradarbiavimo, abipusio orumo, dėmesingumo vieni kitiems kultūrą.
1991 metų sausį, t. y. kai kariniu smurtu buvo siekiama užblokuoti Lietuvos valstybės atkūrimą ir įtvirtinimą, drauge su kitais žmonėmis jis buvo prie radijo ir televizijos pastato, patyrė fizinių ir dvasinių traumų. 1992 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Mykolo Romerio universiteto informacija
Stasys buvo mano draugas nuo mokyklos laikų ir ilgėtis Vilniaus Universiteto kolega. Ramaus poilsio, mielas drauge.