Grūto parko įkūrėjas neleidžia istorijai nugrimzti į užmarštį: pasidalino širdies skausmu

G. Prapuolenytės ir asmeninio archyvo nuotraukos.

Šį sekmadienį, lapkričio 13-ąją, 80 metų jubiliejų šventęs Viliumas Malinauskas, geriausiai žinomas kaip sovietinių skulptūrų parko įkūrėjas, pasitiko savo namuose Grūto kaime netoli Druskininkų. Šiuo metu į parką iš visos Lietuvos atkeliauja sovietinių karių skulptūros, kurios dabar tapo itin nepageidaujamos dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

Nors dabar Grūto parkui oficialiai jau vadovauja jauniausia V.Malinausko dukra Birutė, o verslininkas po jį dėl sveikatos važinėja keturračiu, vis tiek visur juntama jo ranka ir širdis. Į pensiją eiti neskubantis Viliumas dalydamasis prisiminimais apie savo gyvenimo kelią atviravo apie iššūkius susidūrus su mafija ir didžiausią širdagraužį – naikinamą mini zoologijos sodą.

Viliumas ir jo brolis Algirdas gimė Skaisčiūnų kaime Marijampolės rajone. Tėvas, nepriklausomos Lietuvos savanoris, už tarnybą buvo gavęs 7 hektarus žemės, bet ja pasidžiaugė neilgai – jis buvo ištremtas į Sibirą dešimčiai metų.


Brolis išvažiavo mokytojauti į Kazlų Rūdą, vėliau pirmininkauti Radviliškio rajono Alksnupių kaimo „Draugo“ kolūkiui, tad Viliumas liko su mama dviese.

„Taip ir skurdome. Septynerių metų jau melžiau „kolchoze“ (kolūkyje) karves – melžėja buvo mama, bet aš eidavau dirbti už ją, kad tik namie nereikėtų dirbti įvairiausių darbų. Nuo mažumės mylėjau gyvūnus“, – prisimena V.Malinauskas.

Gyvūnus vyras mini neatsitiktinai – jie lydės jį visą gyvenimą ir net sulaukus šio jubiliejaus bus didžiausias jo rūpestis. Vėliau Viliumas įstojo į Marijampolės žemės ūkio technikumą, kur ketvirtaisiais mokymosi metais reikėjo atlikti praktiką. „Atvažiavo direktorius ir paklausė, su kuriuo mokytojai turi daugiausia problemų. „Ko gero, su Malinausku“, – pasigirdo atsakymas, nes vis ieškodavau teisybės. Tai visi išvažiavo dirbti šėrikais, melžėjomis, o Malinauską, nes probleminis, paskyrė skyriaus vadu.

Ir žinote, per tuos metus kaip timptelėjome – beveik tūkstančiu litrų pieno daugiau primelžėme, kiaulių prieaugis padidėjo ir baigiant praktiką mane jau kvietė likti dirbti visam laikui. Bet buvo toloka – nesutikau“, – prisiminimais dalijosi verslininkas. Tada jis sulaukė pasiūlymo tuomečiame Šunskų valstybiniame medžioklės ūkyje, kur atvažiuodavo visa Lietuvos valdžios grietinėlė medžioti, kurti fazanyną ir jam vadovauti.

„Pradėjau jį statyti, viskas pavyko – baigiant mane išsikvietė pirmasis sekretorius Marijampolėje ir pasakė: „Nors buvo žadėta, kad čia galėsi direktoriauti, tu direktoriumi niekada nebūsi, nes atvažiuoja aukšti pareigūnai, o direktorius turi būti komunistas. Tu juo nesi ir niekada negalėsi būti, nes tėvas buvo Sibire, tad gali būti tik darbininku.“

Žinote, perpykau, o buvau su charakteriu, ir išeidamas, kai uždariau duris, tai aplink jas tinkas nukrito. Išėjau į lauką, o pirmasis sekretorius, išbėgęs į balkoną antrame aukšte, pradėjo rėkti, kad apsauga sulaikytų. Pakėliau akis ir pasakiau: „Sekretoriau, gal nerizikuokite tais vyrais.“ Mat aš stipriai sportavau. Taip niekas manęs ir nesulaikė. Bet važiuodamas namo pamąsčiau, kad už chuliganizmą jis man 15 parų gali įtaisyti. Parvažiavęs susidėjau daiktus ir tą pačią dieną išvažiavau į Radviliškį pas brolį“, – neslėpė V.Malinauskas.


Pradėjęs dirbti „Draugo“ kolūkyje jis sulaukė skambučio iš tėvo – grįžus iš Sibiro jam buvo nustatyta onkologinė liga ir vyras prašė sūnaus grįžti juo rūpintis. Taip Viliumas vėl atsidūrė Marijampolės rajone.

Ten vedė nuo vaikystės pažįstamą Birutę, o sulaukęs 25-erių buvo pakviestas tarnauti į sovietų armiją.

„Tai buvo patys geriausi mano gyvenimo metai. Tarnavau Ukrainoje, Čuhujive prie Charkovo. Atbuvau mėnesį karantine, persikrausčiau į butą, eidavau į treniruotes, išvažiuodavau į laisvųjų imtynių ir bokso varžybas, mane lankydavo tėvai, žmona. Vasaromis dirbdavau prie vandens stoties, turėjau palapinę, išsinuomojau namuką ant upės kranto ir gerai gyvenau“, – tarsi idilę tarnybą prisimena Grūto parko įkūrėjas.

Viliumas po trejų metų tarnybos grįžo į Lietuvą, tiesiai į Radviliškį vėl pas brolį, kur padirbęs netrukus sulaukė paskyrimo vadovauti „Komunaro“ kolūkiui Palonuose (Radviliškio r.).

„Sekėsi net labai gerai – kai nusprendžiau iš ten išvažiuoti, niekas nenorėjo išleisti ir dar dvejus metus atvažiuodavo kalbinti, kad grįžčiau. Aš su žmonėmis nesielgiau kaip su tarnais“, – sėkmės paslaptimi dalijosi jis.

Iš tiesų pakeisti darbą paskatino ir šlubuojanti sveikata – jau prieš tai keletą kartų jis važiavo gydytis į Druskininkų sanatorijas, kur sutiko būsimą kaimyną, užrodžiusį Grūto pelkes.

„Pasistatėme namuką ir pradėjome gyventi – auginome tulpes, svogūnus, česnakus. Pinigų man užtekdavo – su tulpėmis išvažiuodavome per Moters dieną į Rusiją netoli Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir parsiveždavome 14–15 tūkstančių rublių. Tais laikais tai buvo kelios volgos”, – neslėpė verslininkas.

Atėjus nepriklausomybei, pasitaręs su sūnumi, V.Malinauskas pradėjo užsiimti grybų ir uogų supirkimo bei realizavimo verslu – iš Radviliškio pirkdavo grūdus ir grybautojams už kilogramą gėrybių ne tik sumokėdavo sutartą kainą, bet ir kilogramą grūdų pridėdavo.

„Pradėjo nešti, verslas įsisuko taip, kad, būdavo, parduodavome po 400–500 tonų grybų, tiek pat ir uogų, kurias šaldėme. Įmonėje dirbo keli šimtai žmonių. Įkūrėme konservų cechą, kuriame gaminome net 47 pavadinimų konservus, bet vis būdavo problemų…“ – pritilo Viliumas.

Žinantys laukinį dešimtąjį dešimtmetį supranta, kad problemos tuo metu buvo ne nedygstantys baravykai, bet viena po kitos dygstančios nusikalstamos gaujos.

„Išspręsdavome tuos reikalus su vietiniais, bet atsirado visokios „Vilniaus brigados“ ir visi kiti. Prisimenu, paskambina ir pasako, kad turiu atvažiuoti į Vilniuje prie geležinkelio stoties esančią kavinę. Nuvažiavau su nepilnamete savo jaunėle ir ten pamačiau, ko gyvenime nelabai įsivaizdavau. Sėdi vienas toks pusgirtis su auksiniais dantimis, pistoletą užtaisęs man po nosimi kiša ir aiškina, kad turiu pradėti dirbti gerokai didesniais „maštabais“ ir dalytis viskuo su jais. Sakau, kad nepavyks, juk yra dar bent dešimt konkurentų. „Tai jie visi bus pašalinti“, – nuramino mane.

„Gal tau pinigų trūksta?“ – klausė. Juk neprisipažinsi, kad netrūksta, – tai atnešė 100 tūkstančių tuomečių Vokietijos markių tūkstantinėmis kupiūromis. Parvažiavau, padai niežti. Ką daryti? Po savaitės jau sugalvojau, kad galiu jiems tą skolą nuvežti. Nuvažiuoju, bet aš, kaip asilas, atgal nuvežiau tuos pačius pinigus. Jis paėmęs jų krūvą už kampuko tik brūkšt – neblogai gyveni, kad tuos pačius atvežei. Numykiau kažką ir išvažiavau, bet buvome sutarę, kad vėl atvažiuosiu. Gerai, kad per tas dešimt dienų, kai turėjau pasirodyti, prasidėjo jų bėdos ir brigados griūtis“, – netikėtai išsisprendusiomis bėdomis iki šiol džiaugiasi V.Malinauskas.

Vėliau, jau įkūrus Grūto parką, nustebino į jį užsukęs Henrikas Daktaras (64 m.), dabar nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Tada pasisveikinome ir paklausiau jo, kokiais tikslais atvažiavo į Grūtą. Jis ramino, kad šiaip apžiūrėti: „Žinok, Malinauskai, mes iš tokių kaip tu duoklių neimam.“

Klausiau, kuo aš toks išskirtinis, o H.Daktaras paaiškino: „Mes žinome, kaip kuris dirba. Imame iš tų, kurie ima ir turi daugiau, nei reikia. Mes žinome, kaip tu gyveni, kokius mokesčius moki, ir tokių nejudiname.“ Pakalbėjome, ir viskas, išvažiavo ir manęs nejudino nė karto“, – prisiminė verslininkas.

Įsiminė ir susitikimas su Kauno Kryžkelės grupuotės atstovais, kurie atėję į kavinę pradėjo reikalauti mokėti 30 procentų nuo pajamų. „Toks įsiūtis mane suėmė. „Žinai ką, bernužėli, šįkart gali važiuoti. Pasirodysi kitą kartą… – ir iš stalčiaus ištraukęs pistoletą padėjau ant stalo. – Aš padarysiu garbę ir nušausiu tave pats.“ Daugiau neatvažiavo. Taip ir gyvenau“, – šyptelėjo Viliumas.

Apie 1997-uosius grybų karaliumi jau tituluojamas verslininkas nuvažiavo į Vilnių, kur ieškojo paminklo tėvo kapui, ir akmens dirbtuvėse pamatė suverstas sovietinį gyvenimą šlovinančias skulptūras. „Apžiūrėjau jas, gulinčias purvyne, sulindusias per kokį sprindį į žemę. Jau prieš tai galvojau steigti Lietuvos istorijos parką, buvau pradėjęs supirkinėti aplinkines žemes, bet važiuodamas namo supratau, kad jau viskas yra, tik reikia surinkti“, – prisimena V.Malinauskas.

Po kelerių metų gyvenimas suvedė su politiku Gediminu Vagnoriumi (65 m.), kuriam papasakojo apie savo idėją kurti sovietinių skulptūrų parką, ir sulaukė jo pritarimo.

1999 metų gruodžio 31 dieną buvo pasirašytas įsakymas, kad visas Lietuvoje nuimtas skulptūras reikia perduoti Grūto parko ekspozicijai po atviru dangumi kurti. Pagal jų skaičiavimus, tuomet buvo likusios 42 skulptūros.

„Puoliau jų vežti. O šalta buvo, viskas įšalę, bet aš sakiau – kai visos bus mano kieme, bus ramu. Susivežiau, o tada prasidėjo… Išlindo visokie politikieriai ir pradėjo mane į šuns dienas dėti“, – neslėpė V.Malinauskas, kurio niekas nesustabdė nuo darbų.

2000 metų pavasarį Grūto parkas buvo atvertas. Į jį pradėjo plūsti tūkstantinės lankytojų minios iš viso pasaulio. V.Malinauskas pastebėjo, kad į parką lankytojai dažnai ateina su vaikais, kuriems tos skulptūros mažai rūpi, bet jie mielai eina aplankyti jau tada Viliumo surinktos nedidelės egzotinių gyvūnų kolekcijos. Taip iš įvairių šalių atkeliavo daugiau mini zoologijos sodo gyventojų – nuo įspūdingų paukščių, beždžionių iki meškų, atvežtų iš Estijos.

„Mūsų Miša ir Maša velnių prisidirbo, – kvatojo Viliumas. – Atsivedė tris meškiukus.“ Jiems paaugus verslininkas paskambino į Aplinkos ministeriją ir pasiūlė padovanoti augintinius kitiems zoologijos sodams. „Atvažiavo, suleido migdomųjų, o visam tam vadovavo Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė. Sakė, kad išveš į Belgiją, bet vėliau paaiškėjo, kad tuos meškiukus atidavė į privatų Airijos zoologijos sodą.

Dar rodė, kaip jie ten gerai auga, bet juos, matyt, šėrė gyvūnų kaulais, nes vienas meškiukas nusilaužė dantį. Užmigdė greičiausiai arkliška vaistų doze. Dantį tvarkyti ėmė, o meškiukas nepabudo“, – dar ir dabar neslėpė liūdesio Viliumas.

Po kurio laiko jis sulaukė dar didesnės kompanijos vizito – B.Kymantaitė kartu su Italijos gyvūnų apsaugos specialistais ir veterinaru bei jo padėjėjais atvažiavo patikrinti, ar kiti egzotiniai gyvūnai yra tie, kurie nurodyti dokumentuose.

B.Kymantaitės ir italų V.Malinauskas neįsileido, teko eiti vieniems specialistams. „Į pumą migdomuosius šovė triskart. Užtenka vieno karto, tik reikia palaukti, bet jie mat negali. Paskui pasiėmė tokį graibštą su armatūra ir pradėjo ją gaudyti, kirto per galvą, kraujas pasipylė, pagavo, patikrino, kad ta, ir paleido.

Tada atėjo eilė karčiuotiesiems pavianams. Jie tupėjo ant laktos aukštai, bet niekas nežiūrėjo, šovė, o tie šlumšt iš kelių metrų ant žemės, vaikai vaikščiojo aplink. Ir tų numeriai sutapo su dokumentais.

Grįžtame atgal, o puma jau negyva. Tikrintojai tik į mašinas ir išrūko“, – kartėlio neslėpė Viliumas.

Nors kreipėsi dėl jų elgesio į atsakingas institucijas, tuomet nepaaiškėjo, kam reikėjo taip žiauriai elgtis. Labiausiai V.Malinauskui pikta, kad dabar reikalaujama, jog parke nebeliktų nandu, emu stručių, nes jie reti.

Dabar teks apmokėti ir baudą, nes itin retos papūgos Kinijos aleksandrai susilaukė papūgiuko: „Pasirodo, turėjome pradurti kiaušinį arba nužudyti papūgiuką.“

Dėmesio sulaukė ir jūrinis erelis, kurį Viliumui vos gyvą perleido gyvūnų globos tarnyba, o dabar jis tiesiog spinduliuoja sveikata. Iš Kauno zoologijos sodo atkeliavę apuokai taip pat gavo barti, nes susilaukė apuokiukų. „Dabar vienintelė svajonė – kad paliktų mane ramybėje. Suprantu, pasikeitė įstatymai, negaliu pirkti naujų tokių gyvūnų, bet leiskite tiems, kurie čia gyvena 20 metų, ramiai ir oriai likti“, – neslėpė nerimo verslininkas.

Šiuo metu Grūto parkui oficialiai vadovauja jauniausia Viliumo dukra Birutė. Vidurinėlė Roberta su vyru plėtoja bitininkystės verslą, o sūnus Ričardas jau kelis dešimtmečius yra Druskininkų meras.

„Maniau, nueis, pasisems patirties ir grįš… Ką padarysi, pats įkišau – buvo atvažiavę manęs įkalbinėti eiti į merus, bet kam man tai? Tuo metu į kambarį užėjo Ričardas, aš ir pasiūliau – imkite jį. Paėmė. Gal pirmą kadenciją žmonės manė, kad už mane balsuoja, bet dabar jau tokių neliko“, – šyptelėjo V.Malinauskas.

Jis tikino, kad į Druskininkų savivaldybę buvo užsukęs vos porą kartų ir į sūnaus politikos vingius nesikiša. O štai prie parko veiklos vis dar prisideda ir į pensiją nesiruošia.

„Ką aš ten veiksiu? Ten nuobodu“, – kvatojo vyras. Dabar Viliumas po parką juda elektriniu keturračiu – 5 kartus keistas kelio sąnarys neleidžia laisvai vaikščioti pačiam.

„Prieš kelerius metus ištiko sepsis, tris mėnesius gulėjau komos būsenos, medikai sakė, kad jau viskas, bet ėmiau ir išgyvenau. Yra ir kitų problemų, bet ką daryti? Statybininkams nepavyksta be manęs dirbti, reikia juos prižiūrėti“, – šyptelėjo verslininkas rodydamas į naujai statomą vištų aptvarą.

Viliumo rankų laukia ir dar vienas projektas – šiuo metu į parką iš visos Lietuvos atkeliauja sovietinių karių skulptūros, kurios dabar tapo itin nepageidaujamos dėl karo Ukrainoje.

V.Malinauskas buvo prašęs perleisti į kolekciją ir sostinės Žaliojo tilto skulptūras, nukeltą Petro Cvirkos paminklą, bet Vilniaus meras Remigijus Šimašius nesutiko – visa tai nukeliavo į Nacionalinį muziejų ir laukia rekonstrukcijos.

„Neduoda, tai neduoda. Tegu paspringsta. Dabar muziejuje pastovės, kol pasikeis meras, ir atiduos. Tokių kaip Šimašius nedaug yra, bet yra – sako, geriau sunaikinsime nei atiduosime“, – gūžteli pečiais Viliumas.

Jis įsitikinęs, kad vienoje vietoje esantys svarbią Lietuvos istorijos dalį atspindintys eksponatai yra būdas prisiminti klaidas, kurių norėtųsi nekartoti.

„Norisi, kad žmonės žinotų, prie ko gali privesti bet kokia diktatūra, atėjusi į valdžią. Kas greitai susinaikina, labai greitai užsimiršta ir lengvai pasikartoja“, – įsitikinęs V.Malinauskas.

– Kaip švęsite savo gimtadienį? – paklausiau pokalbio pabaigoje.

– Aš jo nešvęsiu. Pavargau, atsibodo, nenoriu jokių balių.

– Nenorite, kad giminė susirinktų pasveikinti?

– Eina jie balų degint. Jei nori pagerti, užsakysiu, tegul geria, bet aš nenoriu ten dalyvauti. Žadu dingti kitą savaitę – norėjau važiuoti į Pietų šalį, bet nežinau, ar sveikata leis.

– Ar galima sakyti, kad Grūto parkas yra didžiausias ir svarbiausias jūsų gyvenimo darbas?

– Jei neatsiras koks kvailelis, sakantis, kad reikia sunaikinti. Aš visai nesistebėčiau.

lrytas.lt, Goda Prapuolenytė-Leonavičienė

Panašūs įrašai:

Vienas komentaras apie “Grūto parko įkūrėjas neleidžia istorijai nugrimzti į užmarštį: pasidalino širdies skausmu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.