Tarptautinių robotikos olimpiadų laureatas alytiškis Kristupas Šilalė yra vienas tų jaunuolių, kurie jau nebesuskaičiuoja prie kompiuterio praleidžiamų valandų. Šešiolikmetis pripažįsta, kad sėdėjimas prie kompiuterio taip įtraukia, kad dažnai prarandama ir laiko nuovoka, tačiau jaunuolis įsitikinęs, kad, įsitraukiant į šią veiklą, būtina ugdyti valią ir išmokti kontroliuoti prie kompiuterio praleistą laiką. Taip, dėl to priekaištų iš šeimos narių jam tenka išgirsti, tačiau, regis, ši šių dienų jaunimo rykštė tampa neišvengiama mūsų visų ateitimi. Visai neseniai šešiolikmetis iš Ženevoje vykusios tarptautinės robotikos olimpiados parsivežė auksą ir netrukus vyks į Nyderlandus, kur jo lauks dar sudėtingesnis čempionatas.
Po iškovoto aukso – dar sudėtingesnis čempionatas
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys jau ketverius metus priklauso Lietuvos robotikos komandai „LithuanicA X“. Būtent su šia komanda Kristupas ir iškovojo auksą prieš porą savaičių Ženevoje vykusioje tarptautinėje robotikos olimpiadoje, kur tik iš organizatorių pateiktų detalių reikėjo sukonstruoti robotą, kuris varžybų lauke galėtų surinkti kamuoliukus ir užkelti ant maždaug 1,7 m aukščio skersinio.
Lapkričio pabaigoje Kristupas vyks į Nyderlandus, kur vyks čempionatas ir ten reikės pagaminti robotą, turintį ir dirbtinį intelektą.
Už kelią dėkingas tėvams
Už savo dabartinį kelią ir laimėjimą Kristupas dėkingas ir savo tėvams, mat paaiškėjo, kad dar pradinėse klasėse būtent tėvai Kristupą skatino domėtis technologijomis, programavimu, vežiojo į programavimo būrelį Vilniuje.
„Iš pradžių man kaip dešimties metų vaikui tada nebuvo didelio entuziazmo, tačiau kai jau šio bei to išmokau, pradėjau domėtis plačiau, tai labai mane įtraukė. Po to jau į šį užsiėmimą investavau daug laiko ir pastangų, o dabar apsisprendžiau šia linkme rinktis ir savo tolimesnį karjeros kelią“, – atviravo Kristupas.
Tiesa, pats vaikinas vis tik labiau orientuojasi į programavimą nei į robotiką, ir būtent su tuo sieja savo studijų ir karjeros ateitį.
Robotika Lietuvoje – mažai išvystyta
Jau po programavimo būrelio lankymo kelių metų Kristupas su bendraminčiais gavo pasiūlymą jungtis prie „LithuanicA X“ robotikos komandos, su kuria Kristupui ir prasidėjo robotų kūrimo ir tarptautinių olimpiadų kelias. Čia pasitaikė galimybių aplankyti ne vieną užsienio šalį – Jungtines Amerikos valstijas, Šveicariją, o netrukus sąraše bus ir Olandija.
Robotikos lydere pasaulyje veikiausiai galima būtų laikyti Kiniją. Lietuviai šioje srityje nėra tiek pasižymėję ir tarptautinės arenos robotikos čempionatuose jų yra vienetai.
Pasiteiravus, kokius robotus jam jau teko kurti, Kristupas patikino, kad nė vienas jų nebuvo skirtas pritaikyti praktikoje, o tik varžybose, kur gaunamos vis kitokios užduotys.
„Lietuvoje robotika vis dar dar per mažai išvystyta. Dar nepriėjome prie tokių robotų kūrimo, kurie galėtų duoti praktinę naudą. Mes turbūt esame pirma komanda, kuri per pastaruosius keletą metų dalyvauja tokio lygio varžybose. Lego robotikoje kiek žemesniu lygmeniu laimėjimų prieš keletą metų pasiekusi yra Kauno Jėzuitų komanda, kuri yra labai stipri ir JAV laimėjo pirmą vietą“, – pasakojo jaunuolis.
Alytuje, pasak jo, robotikos galimybės siekia tik užuomazgas ir užsiėmimai vyksta tik vaikams iki 12 metų. Kristupo įsitikinimu, labai reikėtų šių būrelių tęstinumo ir vyresnio amžiaus mokiniams.
Namuose robotų Kristupas konstruoti nė nebando, tik prieš keletą metų kartu su jaunesniu broliu pabandė rinkti lego robotų rinkinius.
„Pabandžiau į šią veiklą įtraukti ir brolį, tačiau jis taip ir nesusidomėjo. Jam įdomesnės kitos sritys ir neabejoju, kad jis dar atras save“, – įsitikinęs Kristupas.
Prie kompiuterio praranda laiko nuovoką
Jaunuolis nė neslepia, kad prie kompiuterio praleidžia labai daug laiko.
„Būna ir tokių dienų, kai tiesiog negaliu atsitraukti nuo kompiuterio ir net išeiti iš kambario, nes pastaruoju metu susidaręs nemažas krūvis, bet nepamirštu ir tos kitos, realios gyvenimo pusės, smagių dalykų – susitinku su draugais, išeinu pasivaikščioti, skaitau knygas, pažiūriu filmų. Galvą pravėdinti labai padeda sportas. Lankiau krepšinį, tačiau vasarą patyriau traumą ir dabar tenka daryti pertrauką.
Stengiuosi įvairinti savo veiklas, kad nebūtų taip monotoniška. Kartais priekaištų dėl prie kompiuterio praleistų valandų sulaukiu iš tėvų, tačiau visuomet stengiuosi neprieštarauti jiems.
Iš tikrųjų laiko prie kompiuterio praleidžiu labai daug ir kartais net prarandu laiko nuovoką, kartais būna, kad galva pasidaro tokia sunki, apkrauta.
Daug mano bendraamžių dabar leidžia laiką prie kompiuterių, o išimčių pasitaiko labai mažai. Tai labai dvilypis reiškinys, tai labai priklauso nuo to, kas veikiama, kiek tai atneša naudos.
Svarbiausia ugdyti valią ir sugebėti kontroliuoti prie kompiuterio praleistą laiką“, – įsitikinęs jaunuolis.