Laidotuvių tradicijos: kas Alytuje nustebino kauniečius, apie nuimtą rūpesčių naštą ir kapinėse paminėtą karalienę

Alytiškė Joana pirmenybę teikia gyvoms, kokybiškoms gėlėms.

Šiandien mūsų mintys su jais – išėjusiais, bet nepamirštais. Lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, Alytuje, kaip ir kituose miestuose esančiose kapinėse, sužibs tūkstančiai žvakelių, o galvoje suksis daugybė prisiminimų apie tuos, kurių jau nėra šalia – atmenamus ir taip stipriai išsiilgtus.

Vaikščiojant Daugų gatvės kapinėse, sutinki žmones, turinčius skirtingas istorijas, požiūrius į besikeičiančias  laidotuvių tradicijas ir visus vienaip ar kitaip – paliestus, išgyvenusius ar vis dar jaučiančius stiprų netekties skausmą iškeliavus artimajam.

Gyventojai atveria širdis, ką jiems reiškia Lapkričio 1-oji, kokių tradicijų laikosi, kaip išgyveno netektį ir kas padėjo sunkią valandą.

Netekties valandą pasirūpino rūpesčių našta

„Lapkričio 1-oji kitiems galbūt – tiesiog tradicija, o man – didelis skausmas. Viską iš naujo prisimenu, atrodo, kad tik vakar tai buvo“,– taip apie mamos mirtį kalba alytiškė Zita, aplankyti jos kapo atvykusi su vyru Juozu.

Netekties skausmas – dar labai stiprus. Mama, kuri dirbdama pradinių klasių mokytoja, daug savo gyvenimo atidavė vaikams, Amžinojo poilsio atgulė neseniai.

„Nors mamytė jau buvo garbaus amžiaus, vis tiek nežinau, kaip galima susitaikyti su mirtimi. Mano požiūriu, tai – neįmanoma. Yra didelis skausmas netekti artimo žmogaus. To nesuprasti gali tik tas, kuris to nėra patyręs. Tad stovint čia, prie mamos kapo, širdgėla kaskart atsinaujina“, – graudindamasi jautriai pasakojo moteris.

Jai antrino ir vyras: kai įvyko nelaimė, artimieji net nežinojo, kur kreiptis, ką daryti, mintys buvo susijaukę.

„Buvo visiškas pasimetimas, mama mirė ligoninėje. Pirmiausia kreipėmės į laidojimo namus „Skausmo užuovėja“ ir lig šiol esame jiems dėkingi už visą pagalbą tuo beprotiškai sunkiu metu.

Jie suteikė visas paslaugas, visokeriopai padėjo, nuėmė didelę rūpesčių naštą: buvo pasirūpinta nuvežimu, drabužiais, greitu pašarvojimu, mes tik dokumentus patys tvarkėmės. Galėjome ramiai gedėti, atsisveikinti. Mums tuo metu tik to ir norėjosi, tad labai gerai, kad yra, kas gali viskuo deramai pasirūpinti“, – pasakojo Zita ir Juozas.

Zita ir Juozas. Moteris negali susitaikyti su mylimos mamos netektimi.

Patys jie artimųjų kapus Daugų gatvėje aplanko bent pora kartų per savaitę, nes netoli gyvena.

„Mama norėjo, kad kapas būtų uždengtas plokšte, tad jos valią išpildėme. Dukra močiutės kapą aplanko taip pat dažnai, jas siejo stiprus ryšys. Džiaugiamės, jog vaikai  taipogi perima tradicijas ir randa laiko pamatinėms tradicijoms, vertybėms“, – kalbėjo Zita ir Juozas.

Renkasi kokybiškas gėles

Kita kapinėse sutikta alytiškė Joana, kad ir pasiramsčiuodama lazdele, giminaičių kapus vis vien lanko ir tvarko pati. Moteris pasakoja, kad Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienos – jai labai svarbios. Norisi susikaupti, pabūti rimtyje su mintyse iškylančiais prisiminimais.

„Žinote, aš ateinu ir su jais pasikalbu. Tikiu, kad jie mane girdi. Čia palaidoti mano giminaičiai, kurie nieko artimo neturėjo, tad visuomet jų kapeliais pasirūpinu aš, ir dažniausiai nešu tik gyvas gėles. Būna, padeda žmonės dirbtines – ir ramu, bet man jos – visai ne prie širdies. Visuomet sodinau gyvas, bet šį pavasarį kapą uždengė plokšte, tai gyvų gėlių nors pamerki“, – pasakojo kapus betvarkydama Joana.

Alytiškė teigė, kad pirmenybę teikia kokybiškoms gėlėms, nori, kad jos ilgai laikytųsi. Moters nuomone, geriau jau nepagailėti kokybiškam daiktui, negu išleisti pinigus bet kam.

„Pažįstama pasakojo, kad laidotuvių metu dabar išvis būna taip, kad floristės pasirūpina visomis gėlėmis, papuošia salę. Vaizdas – vieningas, estetiškas, nieko patiems nešti nereikia, nebūna apkrauta visokių rūšių gėlėmis“,– svarstė gyventoja.

Moteris teigė, kad gyvena viena, savo vyrą palaidojo prieš ketverius metus. Mirtis buvo staigi – žmogaus neliko per mėnesį. Stiprybės ji semiasi tikėjime, vaikšto į bažnyčią.

„Tikiu tik Dievu ir niekuo kitu. Tai – mano stiprybės šaltinis“, – tvirtino alytiškė.

Nustebino elektromobilis

Daugų kapinėse teko sutikti ne tik vietinių, bet ir atvykusių artimųjų kapus aplankyti iš kitų miestų. Kauniečiai Rasa ir Giedrius pasakojo, kad Lapkričio 1-ąją visuomet atvyksta į Dzūkijos sostinę.

„Per Vėlines važiuosime į kitus miestus, kur taip pat palaidoti mūsų artimieji. Tarp kitko, Alytuje buvome ir praėjusių metų rudenį, laidojome tetą. Nustebino, kad laidojimo namai paskutinei kelionei turėjo elektromobilį. Vadinasi, net ir teikiant tokias paslaugas, skiriama dėmesio ekologijai – aukštas lygis“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Išeisime visi – džiaukimės šiandiena visa širdimi

Lapkričio 1-oji – diena, kai prisimename išėjusius, pagerbiame jų atminimą, nejučia patys susimąstome apie savo būtį, laikinumą, gyvenimo prasmę.

Kita pašnekovė Genovaitė teigė, kad artimųjų kapus mėgsta lankyti sutemus, kada sužimba tūkstančiai žvakelių, vaizdas suvirpina širdį.

Buvusi medikė Genovaitė mirties nebijo ir ragina džiaugtis kiekviena diena.

„Senais laikais degdavome tas žvakutes, jas užgesindavo vėjas, o dabar patogu – ir stiklas, ir gaubtai. Daug kas nuo to laiko pasikeitė, tradicijos – taip pat. Juk net žmones anksčiau šarvodavo namuose, butuose, viską ruošdavo patys, sunku įsivaizduoti. O dabar pažiūrėkite, kad ir „Skausmo užuovėjoje“  – viskas padaryta, nėra net lyginti, kas būdavo anksčiau“, – pasakojo moteris.

Genovaitė teigia, kad mirtis jos visiškai negąsdina. Jos akivaizdoje jai teko būti ne kartą. Moteris yra dirbusi medicinos sesele Alytuje ir Lazdijuose.

„Darbo metu teko matyti visko. Galbūt jaunesni bijo mirties, bet mano aplinkos garbaus amžiaus žmonės sako, kad jei jau karalienė mirė, tai juk mirsime visi. Visi pasensime, mirtis ateis, tai – natūralūs dalykai“, – kalbėjo alytiškė.

Moteris pasakojo, kad ji yra iš tų, kurie laikosi senųjų tradicijų, yra už tradicinį laidojimo karste būdą – ne kremavimą.

„Bet, mano manymu, tai priklauso nuo žmogaus valios, kurios reikia paisyti. Visi mes taip skubame, kad kartais net atsisveikinti deramai nespėjame. Viena diena – ir jau laidoja. Aš apskritai linkėčiau džiaugtis kiekviena diena, kol galime, nugyventi savo gyvenimą turiningai, o kai čia atgulsime, tikėkime, kad mus bus už ką minėti geru žodžiu ir prisiminti ne tik Lapkričio 1-ąją“, – kalbėjo gyventoja.

Panašūs įrašai:

Vienas komentaras apie “Laidotuvių tradicijos: kas Alytuje nustebino kauniečius, apie nuimtą rūpesčių naštą ir kapinėse paminėtą karalienę

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.