Po 12 metų emigracijos alytiškė Vaida įsitikinusi: „Geriausias sprendimas buvo grįžti“

Vaida Urbonienė. Alytaus miesto savivaldybės nuotr.

Vaidos Urbonienės istorija – kaip iš kino filmo su laiminga pabaiga. 2008-aisiais iš Lietuvos su būsimu vyru į Airiją išsikrausčiusi moteris negalvojo, kad grįžimas į gimtinę užtruks taip ilgai ir tai paskatins padaryti ne bet kas, o svetimoje šalyje gimęs sūnus.

Išvažiavo trumpam

Psichologijos mokytoja V. Urbonienė nesitikėjo, kad gyvenimas pasisuks tokia linkme – kai išvažiavo iš Lietuvos, jos profesija buvo niekam nereikalinga, o grįžus dabar yra viena paklausiausių. Moteris yra viena iš kelių Lietuvoje dirbančių mokytojų, kurie tarptautinio bakalaureato programoje besimokantiems mokiniams dėsto psichologiją anglų kalba – nuo rugsėjo ji pradėjo dirbti Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje.

„Baigiau psichologijos bakalaurą ir nuėjusi į keletą įdarbinimo pokalbių supratau – be magistro diplomo darbo negausiu net padėjėjos darbo. Pinigų magistrui nebuvo, tad su tuometiniu draugu nusprendėme keliems metams persikraustyti į Airiją – užsidirbti magistro studijoms ir nuosavam būstui“, – šypteli Vaida.

Keleri metai tapo daugiau nei dešimtmečiu, užsienyje moteris su draugu oficialiai sumainė žiedus ir 2018 metais susilaukė sūnaus.

„Dirbau aptarnavimo srityje visus tuos 12-a metų toje pačioje darbovietėje, vyras – vadybos sferoje. Socialinis gyvenimas, kaip ir visų imigrantų – apribotas, nes vietiniai sunkiai leidžiasi į draugystę, o lietuviai, paskendę darbuose, turi savo gyvenimą. Taip ir gyvenome – pasistatėme namus Alytuje, grįždavome kartą ar du per metus atostogoms ir pakalbėdavome, kaip būtų smagu persikelti į Lietuvą, bet tai atrodė neįmanoma – mums buvo per trisdešimt, be darbo patirties Lietuvoje karjeros galimybės ribotos, be to, neįsivaizdavome, koks gyvenimas gimtinėje“, – pasakoja V. Urbonienė.

Darbas – unikalus

Priežastis, dėl kurios šeima nusprendė ryžtis kardinaliems pokyčiams, tapo jų sūnus. Berniukui netrukus turėjo sukakti dveji ir šeima, pradėjusi dairytis darželio, suprato – vietą jame gauti sudėtinga, o net ir ją gavus laukia didžiulės išlaidos. Vidutiniškai darželis mėnesiui Airijoje kainuoja apie 800 eurų.

„Dar gyvendama ten užpildžiau prašymą dėl vietos Alytaus valstybiniame darželyje. Pasakiau – jei gausime vietą, aš tada stosiu į magistratūros studijas. Ir gavome! Mama nuėjo pasirašyti dokumentus, o aš padaviau prašymą studijoms ir, tiek metų joms taupius, įstojau į valstybės finansuojamą vietą“, – kvatoja Vaida.

Dėl persikraustymo nepriekaištavo ir iš Šiaulių kilęs V. Urbonienės vyras – jis netrukus vienoje Alytaus įmonių gavo pamainos vadovo darbą.

„Baigdama studijas pradėjau ieškotis darbo – pasiūlymų buvo net ne vienas, bet labiausiai sudomino gimnazijos vadovės Loretos Šernienės kvietimas. Vasarą papildomai mokiausi tarptautinio bakalaureato mokytojų kursuose ir nuo rugsėjo mokau vienuoliktokus“, – pasakoja pedagogė, neseniai paminėjusi savo pirmąją Mokytojo dieną.

Ji pripažįsta, kad darbas – unikalus, labai džiaugiasi galimybe tobulėti. Kiekvienai pamokai mokytoja ruošiasi 5–6 valandas, ieško įvairių būdų ir metodų, kaip moksleiviams perteikti bazines psichologijos žinias, tad tenka pasitelkti ir kriminologiją, ir po santykius pasikapstyti.

Patogus miestas

„Alytuje gyventi gera – grįžti gyventi į Lietuvą buvo mūsų geriausias sprendimas. Mano gimtajame mieste labiausiai džiugina patogi infrastruktūra, viskas lengvai pasiekiama, o aplinka gražiai sutvarkyta. Čia yra viskas, ko reikia, o jei nėra už valandos kelio yra Kaunas“, – džiaugiasi moteris.

Paklausus, ko trūksta mieste, ji gūžteli pečiais – nors nėra apsipirkinėjimo maniakė, būtų smagu pasivaikščioti didesniame prekybos centre.

Ypač Vaida vertina šalia gyvenančius artimuosius – visad smagu, kai yra, kas padeda ar sūnui susirgus jį pažiūri.

Ji pažįsta dar tris šeimas, kurios paskatintos jų pavyzdžio grįžo gyventi į Lietuvą.

„Kai išvažiavome – viskas čia buvo šiek tiek kitaip, žmonės sunkiau gyveno. Dabar, kai mieste matau tiek prabangių automobilių, pagalvoju, kad Airijoje tiek nėra“, – kvatoja ji.

V. Urbonienė įsitikinusi, kad ryžtas ir išstūmimas savęs iš komforto zonos atsipirko su kaupu – gyvenimu Alytuje džiaugiasi visa šeima.

Goda Prapuolenytė-Leonavičienė

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.