Paslapčia nupirktame sklype išdygusi sodyba išrinkta gražiausia: gera aura vilioja net antis

Gražiausia šių metų sodyba  Alytaus miesto Aplinkos tvarkymo konkurse pripažinti prieš penkiolika metų pastatyti Rūtos ir Romualdo Žukauskų namai. Gamtos ir gyvūnijos apsupty esanti sodyba turi unikalią istoriją, kupiną netikėtumų, tačiau galiausiai atvėrusia galimybę šeimininkams mėgautis gyvenimu.

Kiemą apšvarino vagys

Prieš daugiau nei penkiolika metų, kur dabar yra Žukauskų sodyba, čia tebuvo pieva, kurią nuolat semdavo vanduo. Aplink nebuvo nė vieno kaimyno.

Sklypą teko gerokai iškelti. Aplinką Žukauskai tvarkyti ėmėsi vos pastatę namą.

„Pamenu, kai dar nebuvo tvoros, pasodinome pirmuosius medžius. Jau kitą rytą jų sodyboje nebebuvo, nes juos kažkas iškasė ir pavogė. Tuo metu siautėjo tokia vagių grupė. Kaimynų tujų sodinukai, kurių buvo per šimtą, taip pat buvo iškasti“, – sodybos apželdinimo pradžią prisimena ponia Rūta.

Sklypą prie tėviškės vyras su sūnumi nupirko paslapčia

Moteris papasakojo ir neįtikinėtiną istoriją, kaip jos su vyru bei čia pat kitame name gyvenančio sūnaus šeimos keliai atvedė būtent į šią vietovę.

Šeima 17 metų gyveno bute ir niekada nė nepuoselėjo minčių apie namą ir kad jų aplinką puoš gėlės, augalai. Moteris neturėjo net kambarinių augalų, nes tuo metu jų ir pati nenorėjo. Vėliau sutuoktiniai įsigijo sodybėlę sodų bendrijoje, nuo kurios ir prasidėjo draugystė su augalais, gėlėmis ir aplinkos puoselėjimu. Ponia Rūta augino rožes. Dar vėliau šeima pirmajame Alytuje įsigijo namą.

„Anuomet kaimynai gyveno ūkiškai, turėjo vištų, veršelių, o aplinkai niekas per daug dėmesio neskirdavo. Mes buvome tarsi balta varna tarp senųjų gyventojų. Pradėjome tvarkytis savo aplinką ir, žinote, tai labai užkrečiama, nes kaimynai irgi užsidegė noru gražintis“, – pasakojo ponia Rūta.

Mintis apie naujų namų statybas gimė vyrui ir sūnui. Jiems labai patiko sklypas prie pat miško, o netoliese Nemunas tyvuliuoja. Poniai Rūtai ši mintis nė iš tolo nebuvo patraukli, manė, kad bijos čia gyventi, nes vaikystėje vaikštinėti po mišką jai buvo uždrausta dėl saugumo, mat netoliese tyvuliavo Nemunas. Ponia Rūta net susipyko su vyru dėl minties čia statyti namus.

Vieną lietingą dieną sūnus, veždamas ponią Rūtą iš darbo, prasuko pro minėtą sklypą, kuris jam taip buvo „kritęs į akį“. O ten – jau prasidėjusios dviejų namų statybos. Kaip paaiškėjo, vienas namas dygo Romualdui ir Rūtai, o kitas – jų sūnaus šeimai.

Rūta, sužinojusi šią naujieną, tąkart pyktelėjusi, kad visa tai buvo daroma be jos žinios ir sutikimo. Apie naujus būsimus namus sužinoję anūkai taip pat laime netryško ir kategoriškai pareiškė, kad jie čia gimė, čia ir mirs.

Galiausiai mintį apie būsimus naujus namus visi greitai prisijaukino.

„Gal dar širdį kiek užglostė tai, kad čia – mano vaikystės vietos, šiame krašte užaugau. Ant netoliese esančio kalnelio – mano tėviškė. Dažnai pro langą pažvelgiu į jį ir užlieja nostalgiški prisiminimai. Žinot, dabar tai labai džiaugiuosi. Čia tikrai gera gyventi“, – šypsosi ponia Rūta.

Aplinką puoselėja patys

Taip ir prasidėjo ilgas, tačiau Žukauskus labai džiuginantis aplinkos gražinimo procesas, trukęs visus penkiolika metų ir dar vis pažeriantis naujų idėjų, sumanymų ir ryžto įrengti ką nors naujo.

„Nebūna metų, kad sodyboje neįgyvendintume kokio nors naujo projekto, nepasodintume naujo augalo. Būna, kad besėdėdami sugalvojame, ko kuriame sodybos kampelyje dar reikėtų, ko norėtume.

Kartą ruošėmės skristi atostogų į Egiptą, tačiau netikėtai sušlubavo sveikata, tad už kelionės pinigus sugalvojome pievos vidury įrengti kažką gražaus. Apsodinome augalais, pabadėme iš jų kompoziciją susidėlioti ir visą tą kampelį pavadinome mūsų Egiptu. Dabar tie, kas atvažiuoja pas mus į svečius, vis klausia, kaip mūsų Egiptas laikosi“, – pasakojo R. Žukauskienė.

Tiesa, dar pačioje gyvenimo šioje sodyboje pradžioje Žukauskai paprašė apželdinimo specialistės patarimo, tačiau išsiskyrus požiūriams, sodybos šeimininkai nutarė kliautis savo idėjomis ir jėgomis. Ponia Rūta patikino, kad jos vyrui Romualdui fantazijos šioje srityje niekada netrūko. Svečiai visuomet sunkiai patiki, kad aplinką šeimininkai puoselėja patys ir jos priežiūrai nieko nesamdo.

„Sodinome mažus augaliukus ir vis galvodavau, kad jau mes tai nesulauksim, kai viskas suaugs ir įgaus tikrąjį vaizdą. Bet metai prabėgo nepastebimai. Žinoma, buvo visko, daugybė augalų neišgyveno, bet vis pasodinam kažką naujo.

Gyvenam prie miško, todėl visuomet stengiamės išlaikyti aplinkos harmoniją, nedaryti didelio kontrasto tarp miško ir mūsų sodybos, todėl joje daug spygliuočių.

Pati labai mėgstu būti lauke, kažką veikti, dirbti, kurti. Žinote, pabuvus lauke, nuotaika kitokia. Taip yra todėl, kad labai mėgstu puoselėti kiekvieną sodybos kampelį, kiekvieną augalą“, – tikino R. Žukauskienė.

Ponia Rūta visą gyvenimą buvo atsidavusi kirpėja ir visai neseniai nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį, tad laiko sodybos puoselėjimui atsirado dar daugiau.

Laukiami sodybos svečiai – kasmet sugrįžtanti ančių porelė

Rūtos ir Romualdo bei jų sūnaus šeimos namai – tame pačiame sklype, tačiau kiekvienas savo aplinką tvarkosi pagal savo norus, tačiau sūnaus šeima noriai imasi pagelbėti. Šeimos bendrai dalijasi kieme esančiu baseinu, bet kokiam metų laikui ir oro sąlygoms atsipūsti tinkančia pavėsine.

Sodybos pakraštyje įrengtas dekoratyvinis baseinėlis, kuriame gyvena dekoratyvinės žuvelės, o šią vietą labai pamėgo ančių pora, kiekvienais metais sugrįžtanti į sodybą.

„Mes visi kiekvieną pavasarį labai laukiame jų sugrįžtančių. Kiek džiaugsmo būna jas ir vėl pamačius. Per visą šiltąjį sezoną jos atskrenda čia išsimaudyti ir vėl grįžta į savo lizdelį“, – pasakojo ponia Rūta.

Šiemet pavasarį antys sugrįžo kiek vėliau, o sugrįžusios kieme surengė tikrą spektaklį – du patinai susipešė dėl patelės.

Dėl laimėjimo kalti rododendrai?

Pasiteiravus, koks jausmas aplankė sužinojus, kad tiek metų puoselėta sodyba šiemet buvo išrinkta kaip gražiausia Alytuje, ponia Rūta patikino, kad pirmiausia jai tai buvo netikėta, tačiau jausmas, kad buvo įvertinti, išties neapsakomas.

„Kai patys čia gyvename, viską kuriame savo rankomis, regis viso to grožio pats nei nematai, nes akys tiesiog apsipranta. Kartais kai kur nors pamatai sutvarkytą sodybą, vis pagalvoji, kad čia tai labai gražu. Bet kai savivaldybėje ekrane buvo parodytos mūsų sodybos nuotraukos, ir man vaizdai labai patiko. Nuotraukose visuomet viskas atrodo gražiau. Nors pavasarį turbūt būna didžiausias grožis – žydi tulpės, magnolijos, o šiemet rododendrai kaip niekad buvo apsikrovę žiedais. Galbūt todėl, kad visą žiemą ant jų pyliau kavos tirščių.

Galbūt rododendrai ir patraukė konkurso rengėjų akis“, – svarstė ponia Rūta.