Alytiškė Julija Grigaliūtė iš tarptautinio konkurso „Vistula Sounds“ Lenkijoje, kur buvo per 160 dalyvių iš 15 šalių, parvežė specialų ir išskirtinį prizą. Dar būnant mamos įsčiose, prieš 18 metų, užsimezgęs glaudus ryšys tarp Julijos ir muzikos šiandien toks stiprus, kad mergina jau neįsivaizduoja savo gyvenimo kitaip. Tiesa, prioritetą ji teikia savo kūrybai, kurią įkvepia kasdienybė, jausmai, išgyvenimai ir gyvenimo trapumas.
Prizas už tai, kad padaryta daugiau nei lapuose parašyta
„Ne itin mėgstu dalyvauti konkursuose, nemėgstu konkuruoti, nes kiekvienas balsas yra išskirtinis, savaip ypatingas. Balsas yra tai, dėl ko nereikėtų konkuruoti. Šįkart išdrįsau surizikuoti ir atstovauti Lietuvą tarptautiniame konkurse“, – pasakojo Julija.
Šiame konkurse dalyvauti Julijai pasiūlė Alytaus jaunimo centras, o į jį lydėjo mama Renata ir mokytoja Dalia Kazlauskienė.
Didžiausi Julijos gerbėjai ir palaikymo komanda ir yra jos šeima – mama, tėtis, brolis – ir mokytoja.
„Labai džiaugiuosi, kad jie man suteikė galimybes, augti, skleistis, atrasti save ir būti savimi. Vienybė, kurią jaučiau iš šalia buvusios mokytojos ir mamos, konkurse man labai padėjo. Tai suteikė pasitikėjimo savimi“, – gražių žodžių negailėjo pašnekovė.
Kaip pati sako mergina, konkurse jos kategorijoje dalyvavo labai stiprūs atlikėjai, todėl ji nesitikėjo turinti šansų ką nors laimėti.
„Buvau įvertinta specialiuoju prizu – diplomu su pagyrimu. Šis prizas buvo skiriamas atlikėjams, kurie padarė daugiau nei buvo lapuose parašyta. Toks buvo šio prizo apibūdinimas“, – sakė Julija.
Beje, tai jai buvo pirmasis tarptautinis konkursas, o iki šiol yra dalyvavusi ir laurus skynusi tik respublikiniuose.
Su muzika – dar mamos įsčiose
Muzika Julijos gyvenime atsirado jai dar būnant mamos įsčiose, nes jos brolis nuolat grodavo namuose esančiu iš kartos į kartą paveldėtu pianinu. Dabar juo skambina ir Julija.
„Muzika visuomet buvo su manimi. Pati dainuoti pradėjau nuo pirmos klasės, lankiau Astos Pilypaitės studiją, o Alytaus jaunimo centre lankiau pianino pamokas, šokius, teatrą“, – pasakojo mergina.
Ji taip pat užsiima ir kūryba, kuria dainas – jų žodžius ir melodijas.
Jai labai patinka lyrinės dainos, nes padeda atsiskleisti jos balso tembrui.
„Man patinka įsijausti į dainą, patinka plastiškumas, lengvai, laisvai judėti. Kuriu ir savo dainas ir jas man lengva atlikti, kai žinau jų prasmę. Dar patinka dainuoti bliuzą“, – tikino pašnekovė.
Prioritetas – savo kūrybai
Su muzika ji ir toliau sieja savo ateitį, net jeigu profesinis pasirinkimas ir neturės nieko bendra su muzika.
„Kad ir kur pakryptų mano gyvenimas, jaučiu, kad galiausiai vis tiek sugrįžčiau prie muzikos, todėl dabar būnu ten, kur jaučiuosi laiminga. Muzika yra aukštoji matematika, raketų mokslas, kurio mokytis galima visada, nes visko išmokti čia neįmanoma“, – sakė Julija.
Save ji įsivaizduoja kaip atlikėją, dainuojančią savo kūrybos dainas, turinčią jos kūrybos gerbėjų ratą.
„Tai dar viena priežastis, kodėl nemėgstu konkursų. Juose publika jau būna suformuota, o aš norėčiau dainuoti tai publikai, kurią susirenki pats ir kuriai patinka kūryba ir atlikėjas toks, koks jis yra“, – tikina mergina.
Dažniausiai ji kuria dainas apie save pačią, savo išgyvenimus, jausmus ir tai, kas slypi jos viduje. Būtent tai ir yra jos kūrybos mūza. Kartais dainą sudėti jai pavyksta per dešimt minučių, o kartais lapuose nugulę žodžiai savo melodijos ar atvirkščiai gali laukti metų metus.
„Tikrai turiu tokių dainų ir melodijų, kurios dienos išvydimo jau laukia metus, dvejus ir daugiau. Priverstinai kurti neketinu, reikia laukti įkvėpimo.
Kurdama dainas, savo nuovargį, emocijas galiu perkelti į dainas. Tai padeda sukurti tikrą įvaizdį ir trapumą. Mano dainos gimsta iš kasdienybės, gyvenimo trapumo“, – kalbėjo Julija.
Pasirinkime – kineziterapija
Šis ruduo Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje jai jau bus paskutinis. Ji mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą, todėl jos aktyvumas ir kūryba jai yra būtinos sąlygos.
„Žinoma, sudėtinga derinti ir viską suspėti, tačiau įmanoma. Tiesiog psichologiškai kiek sunkiau ir labai svarbu išmokti planuoti laiką“, – patirtimi dalijosi Julija.
Baigusi mokyklą, ji norėtų studijuoti kineziterapiją, o šis pasirinkimą įtakojo traumos, kurių mergina turėjo daugybę.
„Šalia manęs visuomet buvo ir šokiai. Per tai supratau, kad judesys gyvenime yra labai svarbus. Būtent dėl traumų turėjau atsisakyti šokių. Nutrūkus vienai galimybei judėti, atsirado kita, kur ir supratau judėjimo svarbą fiziologijoje“, – taip savo būsimą pasirinkimą aiškino Julija.
Pasiteiravus, ar baigusi studijas dabar turi minčių, kad norėtų grįžti gyventi ir kurti šeimą Alytuje, mergina patikino, kad labai myli Alytų, tačiau jai svarbu pagyventi ir kitur, galbūt pakeliauti, atrasti save.