Pavyzdingų ūkininkų šeimoje – stiprios ir šeimos šaknys

„Mano tikslas – gyventi taip, kad atminty liktum žmogumi, padariusiu kažką gero. Bet visas mano gyvenimas telpa į svarbiausią  žodį „Motinystė“, ir aš esu labai laiminga“, – nuoširdžiai šypsosi šešių vaikų mama Rima Kondratavičienė.

Kad ši šauni moteris taip ir gyvena, puikiausiai liudija šiais metais Motinos dienos proga už nuopelnus motinystei LR Prezidento Gitano Nausėdos jai įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, kurį laiko pasidėjusi ant komodos, prie brangiausių žmonių nuotraukų.

Romantiškoje vietoje gamtos apsuptyje – Palielukio kaime, ant paties Lieluko ežero kranto išpuoselėtoje sodyboje – su šeima gyvenanti ir su vyru Jonu dideliame ūkyje triūsianti Rima, paklausta, kaip jie visur suspėjantys – ir šešis vaikus pavyzdingai užaugino, ir pažangiai ūkininkauja, ir savo sodybą gražiai puoselėja, ir po pasaulį pakeliaut suspėja, sako, kad viskas nesunku, kai ir vaikus augini, ir dirbi su meile.

Kiek ilgėliau pabendravus su šia dvasiškai stipria moterimi, supranti, jog nuo sutarimo šeimoje, pagarbos vienas kitam, nuo dvasinės ramybės joje priklauso ir darna sodyboje bei ūkyje.

Preciziška tvarka jaukiuose namuose ir sodyboje išpuoselėti gėlynai byloja, jog ūkininkė nesėdi rankų sudėjusi, tačiau ji patikina, jog šiuo metu jau gali sau leisti užsiimti mėgiama veikla. Žinoma, kai augino vaikus, teko triūsti daug ir nelengvai.

Gimusi ir augusi gretimame Žilinų kaime, ji iš tėviškės toli nepabėgo. Ne dėl to, kad nebuvo galimybių, o tiesiog, kad labai myli gimtinę  ir neįsivaizduoja savęs gyvenančios mieste.

Baigusi Onuškio vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinę Kauno Petro Mažylio medicinos mokyklą, įgijo medicinos felčerės specialybę. „Gerai išlaikiau egzaminus, po studijų galėjau pasilikt Kaune. Tam turėjau pirmenybę gaunant paskyrimą, nes buvo geri pažymiai ir be to, jau buvo gimusi pirmagimė Indrė. Bet mus traukė kaimas. Pasirinkau darbą Vilkiautinio medicinos punkte. Padirbėjau čia pora metų, gimė Jovita. Kai jai buvo pusė metų,  prasidėjo žemės ūkio perversmas, jau buvo galima pradėt savarankiškai ūkininkaut.  Tai mes susigrąžinom giminaičio žemę ir grįžom į tėviškę, pradėjom kurtis. Buvom vieni pirmųjų rajono ūkininkų. Tada sugalvojau, kad reikia neakivaizdžiai baigti Buivydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą ir įgyti zootechnikės specialybę, kurią prieš tai buvo baigęs ir vyras. Ūkininkaut pradėjom nuo gyvulių, bet kai šį pasistatėm namą, pardavėm gyvulius ir dabar puoselėjam ekologinį augalininkystės ūkį. Daugų technologijos ir verslo mokykloje įgijau dar ir ūkininko ūkio veiklos apskaitininko kvalifikaciją, kuri dabar labai praverčia“.

Jiedu su vyru šiuo metu dirba 160 hektarų žemės, ūkininkauja pagal ekologinio ūkio standartus. Dar yra dukros Indrės ir sūnaus Rimgaudo ūkis, tad šeima bendrai dirba apie tris šimtus hektarų.

Paklausta, ar kai tuokėsi, svajojo apie didelę šeimą, Rimutė su palaima veide pasakoja, kad tokios gausios šeimos neplanavo, bet taip atsitiko savaime ir visi jų vaikai gimė labai laukti bei mylimi. „Ir gimdymas, ir vaikų auginimas buvo lengvas, vos tik jiems gimus jausdavau Dievo palaimą. Indrė  gimė paskutiniame kurse, o po kelių dienų reikėjo laikyt egzaminą. Pagrindinė akušerijos specialybės dėstytoja, kuri dalyvavo ir gimdyme, man iš karto parašė penketą, sakydama: „Tu jau egzaminą išlaikei“. Antroji gimė Jovita. Tada po keturių metų pertraukos gimė Mindaugas, po dviejų metų Rimgaudas, dar po dviejų – Kęstutis. Na, o dar po keturių metų gimė jauniausioji Gabija“.

Visi vaikai jau užaugę, o šiuo metu kartu su tėvais gyvena ir ūkininkauja sūnus Rimgaudas, iš miesto padėti ūkininkauti sugrįžo sūnus Mindaugas su žmona ir pirmuosius žingsnelius nedrąsiai tipenančia dukryte Elžbieta.  Moteris džiaugiasi, jog ir kiti vaikai dažnai grįžta ir padėti ūkio darbuose, ir tiesiog pabendrauti. Ji džiaugiasi, kad vaikai kažkur svetur laimės ieškoti neišvažiavo. „Jei norės, stengsis, savo laimę ras, šeimas sukurs ir Lietuvoje…“ – sako.

Rimutė pasakoja, kad jų šeima turi daug tradicijų, prisigalvoja visokių žaidimų. Kai visi suvažiuoja, labai smagu, susirenka aštuoniolika žmonių. „Esam didelė, draugiška, garsi, linksma, triukšminga „La familia“. Labai džiaugiamės vienas už kitą. Vaikai – mūsų pasididžiavimas. Bet man tai būdavo labai blogai, kai nueidavai į kokią įstaigą ir pasakydavau, kad turiu šešis vaikus ir į mane žiūrėdavo su pašaipa“.

Moteris prisipažįsta, kad anksčiau tikrai kukliau gyveno, nes reikėjo nemažai pinigų ir namų statybai, ir ūkiui, ir vaikams.

Rimutė sako, jog pagrindinis jos rūpestis visuomet buvo, kad vaikai stengtųsi mokytis, lankytų mėgstamus būrelius. Visi turi polinkį į meną ir muziką, tad visi lankė menų mokyklą. Tėvai vaikų norų neribojo, tik skatino. „Nekišu savo nuomonės vaikams. Štai Gabija sugalvojo, kad nori studijuot žydų gimnazijoj. Mes nepasakėm „ne“, ir ją priėmė. Labai patiko mokymo sistema. Ten niekada nebara vaikų, visada giria. Vaikus rytais pasitinka pats direktorius, domisi mokinių rūpesčiais ir problemomis. Todėl mokytis toje mokykloje yra labai didelė motyvacija“.

Iki įsikūrimo dabartiniuose namuose, kuriuos savo rankomis pastatė ir įrengė darbštus vyras Rimos vyras Jonas, Kondratavičių šeima gyvena netoliese esančiame Vergakiemio kaime. Jis išsirūpino, kad šiai vietovei, kur gyvena dabar, būtų sugrąžintas senasis kaimo pavadinimas Palielukis. Tiesa, jame kol kas gyvena tik jų šeima, registruoti devyni asmenys.

Rimutė negali nuslėpti susijaudinimo, pasakodama įspūdžius iš pagerbimo ceremonijos Prezidentūroje ir tai, jog ją įvertino bendruomenė.

Ji viena jauniausių šiemet ordino medaliu  apdovanotų motinų. „Man buvo tokia staigmena, kai paskambino Žilinų seniūnijos darbuotojos. Džiugiausi, nes įvertino mane artimoj aplinkoj. Reiškia, kad nepaprastas mano gyvenimas, reiškia, kad darau gerai. Kai gavau kvietimą iš Prezidentūros, pirmiausia joms padėkojau. Man norisi visada su visais sutart, nesipykt, gyventi santarvėje. Daug geriausių įspūdžių parsivežiau iš Prezidentūros, ten buvo labai parasta, šilta, džiugu. Smagu buvo žiūrėt į nors ir jau su lazdutėm einančių, bet šviesius motinų veidus. Matosi, kad kai save išdalini kitiems, tai nėra ko puikuotis. Buvom pagerbtos labai gražiai, nė viena nebuvo išskirta, Prezidentas vienodai su visais pabendravo“.

Ji pasakoja, kad visada labai mėgo ir mėgsta keliones, kurias primena sienas puošiantys  iš ten parsivežti paveikslai ir įvairūs suvenyrai. „Keliaut pradėjom, kai pardavėm karves. Kai verčiamės augalininkyste, ūkio darbus pavasarį susitvarkai, o vasarą galima ir pakeliaut. Visada rasdavom progą kur nors išvažiuot ir vieni du, ir su vaikais. Esam nemažai pakeliavę –  aplankėm ir Indiją, ir  Tailandą, ir Meksiką, skridom į Majamį, pakeliaut po Karibų vandenyną buvo labai įspūdinga, taip pat ir po Europos Sąjungos šalis. Man labai patiko Portugalija, Romoj kelis kartus buvau, Paryžius patiko, Praha. Su vyru ir draugais keliavom mašinom po Kroatiją. Egipte buvau apie dešimt kartų. Ten pamėgau povandeninį nardymą, net giluminį. Paskutinį kartą buvau Madeiroj praeitą vasarą. Papuoliau tarp jaunimo, buvo labai ekstremali, bet labai smagi diena, pasididžiavimas, kad įveikiau. O rudenį, kai kiekviena diena „metus maitina“, puolam prie darbų. Daržų daug, vaikai juokiasi, kad kuo daugiau mamai metų, tuo daugiau daržų pasodinta“.

Rimutė sako, kad kai pradėjo ūkininkaut, medikės darbo jau nebedirbo. Bet žinios ir dabar gydant šeimos narius ir artimuosius praverčia.

„Dabartinės mano pareigos – namų šeimininkė. Bet į tas pareigas įeina viskas. Namuose visada turi būti švara, tvarka. Mano namuose taip pat buvo, tad ir iš vaikų visada reikalauju tvarkos. Su skaičiukais mėgstu padraugaut – tvarkau mūsų ūkio  buhalteriją, dokumentus. Rengiau paraiškas dalyvauti ES paramos programose paramai gauti ir paramą sėkmingai esam gavę ne vieną kartą. Laisvalaikiu mėgstu skaityt knygas. Moku siūti ir megzti. Prieš tris metus sugalvojau, kad noriu išmokt lipdyt. Važinėjau į Alytų mokytis. Kartais imu ir pasakau: „Viskas, man išeiginė“. Pasitiesiu hamaką, skaitau knygą, ilsiuosi. Nuo praeitų metų mokausi anglų kalbos. Kai keliauji, susiduri su poreikiu, kad bent minimaliai galėtum susikalbėt. Turiu ir traktorininko teises. Esu tokios nuomonės, kad žmogus gali viską padaryt, tik reikia norėt“.

Rimutė pasidžiaugia, jog jų šeima yra tikinti, eina į bažnyčią. „Kai esi tikintis, visai kita bendrystė šeimoje, meilė kita“. Ji – optimistė. „Ar galima nuolat skųstis? Juk viskas sutvarkoma. O jei nesutvarkoma, priimi, kaip yra, atiduodi viską Dievui, kad sutvarkytų. Sakai – „imk, Dieve ir daryk“.

Rimutės vyras, įsiterpdamas į pokalbį, patikina, jog tokios moterys, kaip jo žmona, tikrai vertos medalio. „Nors vyras įprastai vadinamas šeimos galva ir moterys šeimoje atrodo ne tokios svarbios, iš tikrųjų, tai jos būna svarbiausios. Nes kad vyras būtų sėkmingas, tai moteris turi padėt. Ir mano žmona yra būtent tokia. Ačiū jai už kantrybę, stiprybę, pritarimą mano idėjoms. Žinoma, kai kūrėmės, buvo sunku, bet kartu dirbom vienas kitam padėdami“.

O kaip savo mamą vertina vaikai? Štai vyriausioji Indrė sako, jog mama – namų „siela“, ta, kuri viską sužiūri. „Labai džiaugiamės, kad mūsų mama labai šiuolaikiška, daug kuo domisi, noriai mokosi įvairių naujovių. Atsimenu, kai tik atsirado kompiuteriai, mes tuoj pat jį įsigijom ir mama su juo dirbo. Dabar tvarko ūkio buhalteriją.  Ar reikli? Turbūt, kad taip. Bet labai dažnai į situaciją atsižvelgia ir asmeninę laisvę suteikia. Mumyse nuo mažens puoselėjo meninę gyslelę. Esam jai labai dėkingi už įdiegtas gyvenimo vertybes“.

Viena gražiausių jų šeimos tradicijų – Joninių šventimas. „Joninės visada pas mus būna kaip reikiant. Joninių rytą, iki vidudienio visada turiu surinkt žolyčių, prirenku jų pilną krepšį. Tada laukiam svečių, pas mus susirenka kaimynai ūkininkai. Visus įleidžiam per Joninių vartus, kuriam laužą, žaidžiam visokius žaidimus. Dvyliktą valandą užkaičiam didelį puodą vandens, metam į tą puodą surinktas žoleles su palinkėjimais, norais ir mintimis. Paskui tą skanią arbatą geriam“.

Rima ir Jonas Kondratavičiai – vieni pavyzdingiausių Varėnos krašto ūkininkų. 1999 ir 2004 metais jų ūkyje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. 2008 m.  Žemės ūkio ministerijos rengtame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ jie nominuoti kaip „Žemdirbiškiausia šeima“. Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuotuose konkursuose „Metų ūkis“ du kartus, 2002 ir 2007 metais, buvo trečios vietos nugalėtojai, tris kartus – 1997, 2010 ir 2017 metais – antros vietos ir 1999 metais – pirmos vietos nugalėtojai.

Rima Kondratavičienė yra ir aktyvi Žilinų kaimo bendruomenės narė, Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo rožinio Žilinų parapijos būrelio vadovė, dalyvauja Sinodo veikloje. Žilinų krašto žmonės ją įvardina kaip puikią motiną ir darbštų, pilietišką, tvarkingą, kūrybišką žmogų, aktyviai dalyvaujantį bendruomenės gyvenime. Ji nuolat domisi naujovėmis, įgyja naujų kompetencijų, visuomet puikiai geba derinti darbą, vaikų auginimą ir visuomeninę veiklą. Vaikus visuomet skatino siekti kuo geresnio išsilavinimo, taigi jie užaugo dori, darbštūs ir kultūringi žmonės, gerbiantys tėvus ir kitus visuomenės narius.

„Šventą Raštą kaip skaitai, susimąstai, ko mus moko Viešpats. Jis jau tada žinojo, kad vyras ir moteris bus vienas kūnas. Ir tai mes matom savo vaikuose – jie turi ir motinos, ir tėvo bruožų. Jei mums skauda ranką ar koją, einam pas gydytoją. Jeigu žmona ir vyras  susipyksta, irgi skauda, nes jie yra vienas kūnas. Tada reikia irgi gydytis – atsisėst, pasikalbėt. Negi tu savo pirštą kąsi, juk visad saugai, brangini. Lygiai tas pats ir šeimos santykis turi būt. Mano vyras – mano geriausia draugė. Nors turiu draugių, apie viską pakalbėt galiu tik su savo vyru. Na, o vaikai yra mano stiprybė, pasididžiavimas, mano gyvenimo prasmė“.

Rūta Averkienė, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyr. specialistė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *