Alytiškei Vaivai Graužinytei (28 m.) pastarieji keleri metai buvo geriausi, kokius galėjo šiuo metu padovanoti gyvenimas. Mergina neseniai sugrįžo iš Pietų Korėjos, kur beveik trejus metus studijavo prestižiniame šios šalies universitete ir įgijo vizualios kultūros magistro laipsnį. Pasakodama apie savo patirtį alytiškė pabrėžė, kad šioje šalyje mokslui yra teikiama ypatinga reikšmė, kad stresas šioje šalyje yra nuolatinis gyvenimo palydovas, o keliauti Azijoje daug sunkiau, negu Europoje šiuo metu. Beje, Vaivos aistra kelionėms tokia didelė, kad ji visai neseniai ryžosi pasisvečiuoti ir neramumų krečiamoje Ukrainoje. Būti visai šalia karo grėsmės židinio alytiškei – jau ne pirmoji patirtis, kuri nustebintų ne vieną iš šalies pasaulio neramumus stebintį lietuvį.
Azijos kultūra domėjosi jau seniai
Tais metais, kai Vaiva baigė Putinų gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) atsirado nauja specialybė – Rytų Azijos šalių kultūros ir kalbos.
Kadangi merginą nuo paauglystės traukė kitos kultūros, tradicijos, egzotika, tolimos šalys, ji nedvejodama pasirinko būtent minėtas studijas.
„Domiuosi kultūra, menais, fotografija, festivaliais, mėgstu filmus, muziką, knygas, teatrą, keliavimą. Vis klausydavau japoniško roko, skaitydavau Haruki Murakami ir kitus japonų rašytojus, žiūrėjau ir stebėjausi korėjietiškais filmais. Norėjosi keliauti, pažinti, pamatyti, patirti“, – taip savo studijų pasirinkimą motyvavo pašnekovė.
Jai pavyko įstoti į nemokamas savo pasirinktas studijas, o vėliau net gavo stipendiją. Tai buvo pirmoji šios studijų programos studentų laida.
„Studijų metais dėstytojai vis ragindavo išvažiuoti į vieną iš trijų šalių: Japoniją, Kiniją, Pietų Korėją. Man pasisekė, gavau stipendiją ir praleidau ten 2 semestrus pagal mainų programą. Susižavėjau, tai buvo bene geriausi metai mano gyvenime. Ten būdama susipažinau su daugybe skirtingų žmonių, iš keleto iš jų ir išgirdau apie Korėjos valstybinę stipendiją (KGSP – Korean government scholar ship program), kurią buvo gavę jie. Tad po savo bakalauro studijų nusprendžiau išbandyti laimę ir pati gauti šią stipendiją bei studijuoti magistrą Pietų Korėjoje. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad ją gavau ir dar beveik 3 metus praleidau ten studijuodama viename iš 3 geriausių universitetų šalyje, sostinėje Seule“, – apie savo kelią į Pietų Korėją pasakojo Vaiva.
Prestižiniame universitete – milžiniškos mokymosi apimtys
Pasak jos, kai buvo mainų studentė, studijuoti nebuvo sunku. Tąkart ji gyveno mažame miestelyje, dėstytojai užsienio studentams nebuvo labai reiklūs, rašydavo neblogus pažymius.
„Aišku, reikėdavo mokytis, laikyti testus, atlikti namų darbus, bet likdavo daug laiko kelionėms, pažintims, bendravimui, laisvalaikiui“, – patirtimi dalijosi mergina.
Magistro studijos Pietų Korėjoje Vaivai buvo kur kas sudėtingesnės, mat buvo viena iš milijonų korėjiečių studenčių, be to, studijavo viename iš TOP 3 universitetų Pietų Korėjoje.
„Jis labai brangus, patekti į šį universitetą yra be galo sunku net patiems korėjiečiams, o baigti vieną iš SKY universitetų (Seulo nacionalinį, Yonsei ir Korėjos universitetus) yra laikoma prestižu. Čia milžiniška konkurencija, niekas nedaro jokių nuolaidų, mokymosi apimtys ir reikalavimai labai dideli, o dar teko įveikti egzaminus, stresą, kalbos barjerą. Buvo tikrai nelengva, bet sunkaus ir motyvuoto darbo dėka, pasiekiau tikslą ir baigiau magistro studijas. Šiandien turiu vizualios kultūros magistro laipsnį“, – džiaugiasi alytiškė.
Paskaitos Korėjos universitete Vaivai buvo dėstomos tiek korėjiečių, tiek anglų kalbomis. Daug egzaminų laikyti teko korėjiečių kalba, tad mokslas čia jai buvo tikrų tikriausias iššūkis.
„Bet man kaip menų studentei buvo lengviau nei mano buvusiai kambario draugei, kuri kiaurą dieną praleisdavo dirbdama laboratorijoje, o į bendrabutį grįždavo labai vėlai. Po darbo, kuris nėra apmokamas, dar turi ruoštis paskaitoms, rengti pristatymus laboratorijoje, prezentacijas, ruošti namų darbus, skaityti straipsnius, knygas. Tad jai ir kitiems studentams yra tikrai sunku, atostogų beveik nebūna. Man pasisekė ir buvo nepalyginti geriau“, – pasakojo alytiškė.
Išsilavinimui – išskirtinis dėmesys
Ji pripažino, kad studijos VDU ir Korėjos universitete skyrėsi kaip diena ir naktis, taip pat, kad nors mokytis reikia visur, Pietų Korėjoje ypač daug dėmesio skiriama išsilavinimui. Vaiva pastebėjo, kad susipažįstant su naujais žmonėmis Pietų Korėjoje, vienas pirmųjų klausimų dažniausiai būna „Kokį universitetą baigei?“.
Mergina pasakojo, kad nuo pat vaikystės vaikai ten mokosi visą dieną, po mokyklos lanko papildomas pamokas, tėvai moka pinigus už korepetitorius, mat jiems labai svarbu, kokią mokyklą lanko jų atžalos, kokie jų pažymiai, ar įstojo į gerą universitetą, nes tai nulemia, kokį darbą ir atlyginimą jie gaus visą likusį gyvenimą. Pagal tai jie žmones skirsto ir tam tikriems sluoksniams, atitinkamai bendrauja ateityje, skiria pagarbos ar padeda supažindinti su svarbiais, įtakingais žmonėmis. Pasak Vaivos, vieta visuomenėje, geras darbas ar kompanija, kurioje dirba, atlyginimas korėjiečiams yra gan svarbu. Esą tėvai didžiuojasi vaikais, kurie baigia gerus universitetus, o bemiegės naktys, korepetitoriai ir tūkstančiai, išleisti vaiko išsilavinimui, atsiperka.
„Žinote, stresas Korėjoje yra nuolatinis gyvenimo palydovas. Jį jaučiau ir pati, ypač dėl savo kalbos barjero. Daug korėjiečių nekalba angliškai, net ir pačiuose geriausiuose universitetuose“, – tikino alytiškė.
Išnaudojo galimybę išmaišyti Korėją
Studijuodama magistrą Pietų Korėjoje, alytiškė turėjo progą pamatyti beveik visą šalį, aplankyti 17 miestų, miestelių ir salų.
Mergina pasakojo, kad Korėja nuo pat karantino pradžios yra pilnai užsidariusi, beveik neįsileidžia užsieniečių. Atvykus į Korėją, ar iš jos grįžus į Lietuvą tenka karantinuotis.
Būtent dėl to Vaiva aplankyti Lietuvoje likusių artimųjų negalėjo dvejus metus. Tą laiką ji išnaudojo kelionėms po visą Pietų Korėją.
Šioje šalyje ją labiausiai sužavėjo gamta, nuostabus oras.
„Ten ganėtinai lengva keliauti traukiniais ar autobusais, pervažiuoti visą šalį nuo vienos pusės iki kitos užtrunka daugiausiai 5-6 val. Iš trijų pusių ją supa trys skirtingos jūros. Vos išvažiavus iš miesto, visur stūkso kalnai. Žmonės mandagūs, paslaugūs, draugiški. Tai labai saugi šalis, nebaisu naktį vienai vaikščioti po miestą. Oras šiltesnis negu Lietuvoje, žiemą beveik nebūna sniego, tik kalnuose, tačiau vasaros čia karštos – nuo gegužės iki rugsėjo kone kasdien būna virš +30. Pietų Korėja yra labai moderni ir pažengusi šalis, tad gyvenimas ten patogus: metro ir autobusai važiuoja iki vėlyvos nakties, ant kiekvieno kampo pilna visą parą dirbančių parduotuvėlių, lengvai galima užsisakyti maisto ar beveik bet ko, ko tik užsinorėsi“,– pasakojo Vaiva.
Pasak jos, keliauti Azijoje daug sunkiau, negu Europoje šiuo metu, nes daug šalių arba neįsileidžia, arba reikalauja karantino, testų, skiepų.
Būti karo grėsmės židinyje alytiškei teko ne kartą
Vaiva visai neseniai apsigynė rašyti magistrinį darbą ir po trejų metų sunkaus darbo ir streso, jai labai norėjosi pailsėti ir dar daugiau pakeliauti, tad ji jau suspėjo mėnesį praleisti Serbijoje ir dar mėnesį – Ukrainoje.
Įdomu tai, kad pastarojoje šalyje jokių karo grėsmės nuotaikų mergina nejuto. Nors jai teko matyti daug patruliuojančių policijos pareigūnų, tačiau tai savotiškai stiprino saugumo jausmą. alytiškės įsitikinimu, Lietuvoje karo grėsmės situacija eskaluojama daug intensyviau.
„Gyvenau Odesoje visą sausio mėnesį su savo vaikinu. Ukrainiečiai – labai draugiški, kalbūs, paslaugūs, pasiruošę padėti, nudžiuginti ar nustebinti. Gyvendami ten, nejautėme jokios grėsmės dėl artėjančio karo. Mes neturėjome ukrainiečių draugų, bet aplinkiniai, praeiviai niekada apie tai neužsiminė.
Be to, kelis metus gyvenau Pietų Korėjoje, kuri jau daugelį dešimtmečių „kariauja“ su Šiaurės Korėja. Ten gyvendama niekada to nejaučiau, nors Seulas ir visai netoli sienos su šiaurine kaimyne (23 km).
Mano draugas yra iš Indijos, kuri taip pat kariauja su Pakistanu pasienyje dar nuo antrojo pasaulinio karo.
Apie neramumus per žinias pamatydavo mama, tada skambindavo man klausti, kaip ten situacija, bet net būnant netoli neramumų židinio, mes apie juos nieko nežinodavome.
Lygiai taip ir su Ukraina, kuri dar nuo 2014 metų gyvena karo nuotaikomis. Galbūt kariaujančių kraštų žmonės priprato prie tokios būsenos?“, – svarstė mergina.
Planuose – naujas darbas, svajonėse – menai ir kultūra
Pasiteiravus apie ateities planus, Vaiva pasakojo radusi vertėjos darbą Kaune, tad artimiausiu metu jai teks nuomotis butą ir keltis gyventi ten.
„Mane visada traukė menai ir kultūra, tad ateityje norėčiau dirbti su filmais, renginiais, kine ar festivalyje, muziejuje, galerijoje ir t.t. Šiuo metu ši sfera išgyvena šiokį tokį sąstingį, tad turbūt dar teks palaukti, kol kultūra Lietuvoje pilnai atsigaus ir bus daugiau darbo pasiūlymų, kad galėčiau surasti savo svajonių darbą ar, galbūt, svajonių šalį“, – svajonėmis dalijosi pašnekovė.
Beje, ji brandina planus vėl pradėti keliauti, ypač norėtų pasidairyti po Aziją. Svajonėse yra Japonija, pietų Azija.