Nuotolinis ar kontaktinis – kas geriau?

Karikatūrų autorius – Antanas Jankauskas, Skuodo rajono Barstyčių pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytojas metodininkas. Jis juokiasi iš nuotolinio mokymosi. Pasijuokime kartu.

Ir vaikai, ir tėvai, mokytojai ar bent kiek nors su švietimu susiję žmonės pasakytų, jog šie, anie metai – rimtų išbandymų laikas. Karantinas, pandemija, vakcina ir dar daugiau negirdėtų žodžių, terminų taip netikėtai ir nelauktai atėjo, atslinko į mūsų buitį, žmonių santykius. Pasaulinė COVID-19 užkrato bėda nepalieka, o vis naujomis formomis gąsdina žmoniją, vargina medikus, kai kada palieka juos diskomforto situacijoje.  Visa švietimo sistema irgi turi persitvarkyti, sutikti, įveikti ne vieną iššūkį. Apklausėme gimnazijos 130 abiturientų, koks ugdymo(si) būdas priimtinesnis: nuotolinis mokymas, kontaktinis ar mišrus. Putiniškių nuomonė tokia: kontaktinį mokymosi būdą rinktųsi 55 gimnazistai (apie 40 %), ties neįprastu nuotoliniu sustotų 35 (apie 28 %), o likusiems 40, t. y. apie 32 %, tiktų mišrus variantas.

„Sutikim, kad kiekvienam ugdymo proceso pokyčiui reikia laiko, o  COVID eksperimentinis laikotarpis jį išvagia tiesiogine prasme ir iš mokinių, jų tėvų,  mokytojų,  vadovų, ypač, kai reikia mokytis čia ir dabar adaptuojant vis naujus skaitmeninius įrankius, mokymosi aplinkas, suderinti emocinius išgyvenimus, susiformavusius per tolį, susigrąžinti  „žiūrėjimą iš arti“, iki galo suprasti emocinio intelekto esmę ir jo poveikį tarpasmeniniams santykiams mokyklose. Ir taip nuo saulėlydžio iki saulėtekio, jau be ironijos. Toks mokymasis, kai ugdymo procesą reguliuoja ponas ATVEJIS, niekada nebus vertinamas vienareikšmiškai, todėl, mano manymu, mokiniai mąsto labai sąžiningai. Nuotoliniam mokymuisi  būtinos sąlygos – stipri mokinio mokymosi motyvacija, asmenybinė branda, savo siekių ir tikslų žinojimas, mokytojo asmenybiniai bruožai – lankstumas, kūrybiškumas, mokymosi visą gyvenimą nuostatos, kurios silpsta nuo pervargimo, pažadų ir nuolatinio eksperimento. Mišrusis ugdymas – išmintingas pasirinkimas, bet jam reikia labai įvairiapusio pasirengimo tiek metodine, tiek proceso planavimo prasme, tiek naujų ugdymosi erdvių. Hibridinį ugdymą (tegul neįsižeidžia jį organizuojančios mokyklos ar mokytojai) kol kas imituojam kas kiek galime ir suprantame, nes pavasario lietaus žadėtos klasės įranga  pasiekė įstaigas tik spalio pabaigoje. Aš – už kokybišką ugdymą kokiu žodžiu bepavadintume“, – man padeda toliau rutulioti mintį  Vyta Šiugždinienė, Putinų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

Trečiųjų gimnazijos klasių 115 mokinių apklausos rezultatai iš dalies panašūs į vyriausiųjų atsakymus, kurių komentarą ką tik skaitėte. Tiesa, mišriuoju ugdymo būdu nesižavima (tik 9 %), akcentuojamas kontaktinis, arba, kaip jie sako, tiesioginis (55 %), na, intensyviau galvojama apie nuotolinį (36 %).

Vytautas Bigaila, Putinų gimnazijos neformalaus ugdymo mokytojas
Tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu mokymosi būdu mokiniams yra suteikiamos visos įmanomos galimybės mokytis, tačiau šie abu mokymosi būdai turi ir spragų, ir privalumų.
Nuotolinio mokymosi metodu yra mokytis paprasčiau, kadangi mokomoji medžiaga yra pateikiama ir dėstoma struktūrizuotai, kad  mokiniai kuo lengviau suprastų ir išmoktų dėstomo dalyko medžiagą. Tačiau dirbant namų sąlygomis mokiniui yra labai sunku susikoncentruoti ir išlikti motyvuotu, kadangi jis dirba aplinkoje, kuri skirta poilsiui ir atsipalaidavimui. Būtent dėl šios priežasties mokinys gali jausti papildomą stresą, jog nebekontroliuoja savo darbo našumo.
Tuo tarpu kontaktinis mokymosi būdas suteikia galimybę jaustis reikiamoje darbo aplinkoje ir labiau susikoncentruoti į mokslus. Tačiau mokiniai dvigubai nuvargsta per  dieną,  kadangi siekiant palaikyti kontaktinį mokymąsi tuo pačiu metu yra būtina elgtis kaip pridera viešoje vietoje. Tai dažnai kai kuriems mokiniams pasirodo didelė problema. Dėl šios priežasties atsiranda tokie trukdžiai kaip šurmulys klasėje, nepatogi apranga, kuri nukreipia dėmesį nuo mokslų, žinojimas, jog tavo veiksmai yra stebimi bendraklasių, netinkamas pasiruošimas dienai (alkis dėl nevalgytų pusryčių, namie pamirštos knygos ir t.t.).
Kad ir kokių problemų iškiltų mokantis tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu, mano nuomone, kontaktinis mokymosi būdas yra geriau, kadangi darbo atmosfera turi didelę įtaką darbo našumui, pasisekimui, rezultatams. O kaip  žinome, kontaktinis mokymo stilius yra labiau pritaikytas  visiems: tiek mokytojams, tiek mokiniams. Beje, jį esame labiau įsisavinę, įgudę, pripratę taip dirbti.

Edita Kazlauskaitė, IIIa  kl. mok.

Mano nuomone, kontaktinis mokymas yra geriau. Bent aš mokydamasi kontaktiniu būdu galiu geriau išmokti temas, susikaupti. Nuotoliniu mokantis nėra to susikaupimo, kuris būna, kai sėdi klasėje. Manau, kad yra didelis skirtumas sėdėti prie kompiuterio visą laika tame pačiame kambaryje, kur vyksta visos kitos kasdienės veiklos, nuo buvimo mokykloje, kur tiksliai žinome, ką atėjome daryti.
Dar kitas dalykas – tai rytinė rutina, kai reikia susiruošti į mokyklą. Aš turiu eiti stotelės link, važiuoti ir taip toliau, o nuotoliniu mokantis visa tai dingsta.

Jovita Valukonytė IIIb kl. mok.
Jau baigiasi antras mokslo metų mėnuo, kai turime galimybę mokyti(-is) kontaktiniu būdu.
Praėję nuotolinio mokymo(si) metai, be abejo, paliko gilų pėdsaką mokytojų, mokinių ir jų tėvelių gyvenime. Ne vienam tėčiui ar mamai, ypač pradinukų ir pagrindinių mokyklų mokinukų, buvo rimtas išbandymas, kai kartu su savo vaiku reikėjo ruošti pamokas ir atlikti savo tiesioginį darbą. Tada ne vienas  suprato, koks sunkus ir atsakingas mokytojų darbas.
Yra įvairių nuomonių apie nuotolinį mokymą(si): vieniems jis patinka, kiti jį peikia. Tai visgi  kas geriau: nuotolinis ar kontaktinis.  Aš lengviau atsikvėpiau, kai šiemet pradėjome dirbti kontaktiniu būdu. Pabandysiu išskirti nuotolinio mokymo pliusus  ir minusus.
Nors reikėjo vesti 60 procentų  III – IV klasėms ir 50 procentų  I – II klasėms pamokų (kitą dalį mokiniai turėjo savarankiškai mokytis, konsultuojant mokytojui), atrodė, kad tai  „pliusas“, kad bus daugiau laisvo laiko. Deja, darbo diena ne tik nesutrumpėjo, bet dar pailgėjo. Įsijungiu  kompiuterį 7.30 val., jį išjungiu – 22.00 val. arba dar vėliau. Tuščių  „langų“ niekada nebūdavo: įvairūs nuotoliniai kursai įgūdžiams su IT tobulinti, kvalifikacijos kėlimo seminarai, įvairūs susirinkimai, mokinių konsultacijos ir darbų taisymas, pasiruošimas pamokoms … Nenormuota darbo diena, kai už viršvalandžius niekas nemoka, ir didžiulis nuovargis.
Pamokas vedi iš namų. Turėtų būti „pliusas“, nes niekur nereikia eiti. Šis „pliusas“ greitai virsta  „riebiu minusu“, nes tai neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Mažai judi, sulinkęs sėdi ištisą dieną prie kompiuterio (juk mano kambarys nepritaikytas darbui). Įtempto žiūrėjimo į monitorių pasekmės: reikia stipresnių akinių ne tik skaitymui, bet ir žiūrėjimui į tolį.
Labai jaučiamas didelis žmonių susvetimėjimas. Jei anksčiau laiptinėje dalis kaimynų nesisveikindavo, tai dabar dar ir covidu bijo užsikrėsti. Nuolatiniai raginimai per TV nebendrauti duoda rezultatus. Jei anksčiau pas gimines buvai laukiamas svečias, tai dabar nedrįsti nuvažiuoti į svečius: o jeigu, neduok, dieve, covidą užveši.
Pasikeitė ir santykiai su kolegomis. Anksčiau mokytojų kambaryje per pertraukas skambėjo juokas, pokštai, tai dabar net graudu darosi – mokytojų kambarys dažniausiai tuščias, tik retsykiais vienas kitas su reikalu užeina.
Mokiniai pasigenda draugų, bendravimo. Beje, pastebėjau, kad vaikai pasidarę tylesni, uždaresni. Nuotolinis mokiniams paliko didžiules mokslo žinių, įgūdžių spagas. Juk retas kuris turėjo valios ir noro savarankiškai mokytis.

Onutė Marčiulaitienė, Putinų gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė

Nuotolinio  mokymo/si  žiedeliai ir uogelės

Visi labai džiaugėmės, kad šie mokslo metai prasidėjo gyvai – mokyklose. Nuotolinis mokymas išvargino ir mokytojus,  ir mokinius. Ilgus 12 mėnesių (čia neįskaičiuotos vasaros atostogos) buvome nuotoliniame ugdyme. Pasvarstykim, kokias patirtis įgijome ir ką praradome.

Pradėkim nuo žiedelių. 2020 metų pavasarį visos respublikos pedagogai skubiai (per dvi savaites) pasistengė išmokti naudotis pačiais įvairiausiais nuotolinių susitikimų įrankiais. Pavyko vieniems geriau, kitiems prasčiau. Tada reikėjo išmokyti mokinius prisijungti ir dirbti vaizdo pamokos metu.

Didžioji dalis gimnazistų jungėsi į pamokas ir dirbo, kad užaugintų uogeles, t.y. išmoktų naujų dalykų. Kurie stengėsi (motyvuotieji), pasinaudojo nuotolinio privalumais: dirbti savo tempu ir ritmu, pasikonsultuoti su mokytojais individualiai, gauti individualias užduotis ir t.t. Jie puikiai išlaikė egzaminus, puikiai užbaigė mokslo metus.

Bet nemažai buvo ir tuščiažiedžių, kurie apie tai negalvojo, o rinkosi  visus „ne“: nesijungti į pamoką, neatlikti užduočių, neatsakinėti, nesiruošti, nesidomėti, nedalyvauti, nebendrauti, nesistengti ir pan. Išaiškėjo dar vienas keistas dalykas: visuomenė buvo įsitikinusi, kad jaunimas puikiai išmano technologijas (juk išmaniuosius telefonus beveik visi turi), o pasirodė realybėje, kad išmanymas apsiriboja socialiniais tinklais ir virtualiais žaidimais. Net elektroniniu paštu dalis nemokėjo naudotis. Teko per pamokas mokytis, kaip dirbti kompiuteriu pagal užduotis.

Ir užaugo ؘ– neužaugo iš tuščių žiedų karčiai rūgščios neaiškios spalvos uogelės ؘ– lyg valgomos, lyg nevalgomos. Sunku tokiems mokiniams dabar, nes reikia mokytis toliau, o žinių pagrindo nėra, tinginystė prilipo kaip derva, o čia dar mokytojai su savo reikalavimais. Kur čia nebūsi piktas ir irzlus. Taigi uogelės bjaurios ir pačiam valgyti, ir kitus vaišinti gėda.

Patarlė teigia, kad mokslo šaknys karčios, užtat vaisiai saldūs. Gal po nuotolinio darbo mokytojai mėgaujasi saldžiomis uogomis? Juk jiems tai tikrai karčias šaknis teko rauti: darbo diena pailgėjo iki X valandos (mokiniai siuntinėjo darbus kada sumanę, mokymo medžiagą kitos dienos pamokoms reikėjo paruošti skaitmeniniu formatu, mokinių atliktas užduotis patikrinti ir įvertinti, parašyti/ paskambinti tiems tėvams, kurių vaikai į pamokas nesijungė ar vengė atsiskaityti, kelias dešimtis mokymų ir seminarų išklausyti, ieškoti vis naujų būdų mokinius „užnorinti dirbti“ ir dar daug darbų darbelių): nuo kompiuterio ekrano ne vienam akys nusilpo, emocinė įtampa ir nuovargis vaizdo pamokų metu, kai matai ekrane tik savo veidą ir mokinių inicialus ikonėlėse (juk jie kamerų „neturi, arba sugedo, nežinia, kodėl nerodo“), dar ir mikrofonai dalies mokinių „neveikė“. Prie viso to prisidėjo dar ir viešojoje erdvėje formuojama nuomonė, kad „mokytojai nieko nedirba nuotoliu ir nieko apie technologijas  neišmano“. Taigi šaknys ir už krieną kartesnės. Tai gal vaisiai /uogos saldūs prisirpo?

Kurgi ne. Švietimo ministerija ne tik kad mokytojams nepadėkojo ir už papildomas darbo valandas nesumokėjo (atseit, nėra pinigų) , bet dar sugebėjo nuo šių metų rugsėjo   sumažinti atlyginimus. Tikra kreivų veidrodžių karalystė: kuo daugiau dirbi, tuo mažiau uždirbi. Ir dar teorinę knygą apie hibridinį mokymą išleido – naudokitės, juk viskas laba-a-ai paprasta. Paprasta tam, kas pats nedirba, o tik iš šono žiūri. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mokytojai palieka darbą mokykloje.

Išgyvenom nuotolinį mokymą, toliau mokomės. Bandom spragas užkaišioti – užlipdyti, kad neliktų neartų dirvonų, kad šių metų žydėjimas ir derlius saldesni būtų. Ar pavyks – ateitis parodys. Tik artojų (mokytojų) vis mažiau lieka, o jaunimas sunkaus darbo dirbti nenori. Tik viena džiugina: mokiniams nuotolinis irgi neatrodo svajonių viršūnė. Gyvai mokymasis daug smagiau ir produktyviau vyksta. Tai ir gyvenam ČIA ir DABAR. Nes ateitis priklauso nuo veiksmų, kuriuos padarai šiandien. Kitaip pasiekti rezultatų dar niekam nepavyko.

Vilija  Baguckienė, Putinų gimnazijos rusų kalbos mokytoja metodininkė

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.