Anonimas gali būti bet kas!

Asociatyvi pexels.com nuotr.

Supykęs mokinys, įvertintas nepatenkinamu pažymiu, arba dar labiau tikėtina – to mokinio mama, direktorės klasės draugė, išleistuvių vakarą neiškviesta į mokyklos šokių aikštelę, kaimynė, kurios pomidorai taip gerai nedera nei vienais metais, kolegė, norinti pakenkti tuo metu išeinančiai iš darbo kitai mokytojai, kandidatė, nelaimėjusi konkurso į direktoriaus vietą ir t.t. Ir taip, anonimu gali būti bet kas.

Nors „Dzūkijos veidas“ pirmasis publikavo taip plačiai nuskambėjusį „Šv. Benedikto gimnazijos mokytojos laišką“, klausimas pirmiausia – sau ir šiuo atveju profsąjungos atstovams. Ar tikrai verta, neištyrus aplinkybių, nenustačius skundo patikimumo, viešai platinti anoniminius skundus?

Mokyklai, jos vardui, jos vadovui padaryta milžiniška žala, sukelta didžiulė įtampa tarp darbuotojų, mokinių, tėvelių, iššauktas milžiniškas ažiotažas tarp miestiečių, švietimo bendruomenės, savivaldybės darbuotojų. Ir viskas vardan ko?

Atsakymo, kas slypi už viso to – ar tikrai su problemomis susidurianti pedagogė, ar kažkas piktavališkai bandantis pakenkti įstaigai ir jos vadovui – juk nėra.  Jei profsąjungos atstovė, kuri išplatino laišką, tikina, kad nežino, kas slypi už anonimo, tai pasikartosiu – anonimas gali būti bet kas. Pasivadinęs „Mokytoja“ gali būti vyras, gali būti visai ne „švietimietis“, ne alytiškis, gali būti grupė suinteresuotų asmenų. O tada tokio laiško tikslas lieka dar labiau nenuspėjamas.

Įspūdį, kad laiškas nėra paprastas mokytojos pagalbos šauksmas, sustiprino ir skambutis iš užslaptinto numerio, kurį gavau po kelių minučių, kai iš mūsų portalo laiškas buvo laikinai išimtas, kad būtų papildytas direktorės komentaru.

Skambino moteris, kalbanti užtikrintai, aiškiai, griežtai, neprisistatė ir kartojo, kad ji esą  „Alytaus miesto gyventoja“, ir vis bandė nurodyti man kaip „Dzūkijos veido“ vadovui, kokiais principais vadovaujantis ir kaip turėtume atlikti savo darbą, grasinanti, o gal atvirkščiai – bandanti pamaloninti, kad mes su ja susitiksime dar ne kartą.

Gal aš klystu, bet man visai nepasirodė panašu į „palūžusios“ mokytojos balsą ir elgesį.

Panagrinėkime patį laiško turinį.

„Atsiprašau, kad anonimiškai rašau, bet bijau, kad ieškant kito darbo man nepakenktų. Norėčiau, kad šis laiškas pasiektų ir švietimo skyrių, ir merą, ir žiniasklaidą, bet pabijojau, siunčiu tik Jums. Man pagalbos nereikia, bet manau reikėtų kitiems, tačiau žmonės tyli. Bijo ir tyli… Tiesą pasakius, ir aš bijau…

Pradėkime nuo to, kad šis anonimo rašytas laiškas pasiekė absoliučiai visus adresatus kaip anonimas ir tikėjosi. Bet kuri psichologijos teorija turbūt paneigtų nuoširdų norą pirmiausia padėti kitiems, kai paties vidinė būsena yra tokioje įtampoje, kad asmuo ryžtasi ne tik išeiti iš darbo, bet ir pakeisti profesiją, anonimo žodžiais tariant – „palikti tai, kas yra tavo prasmė“.

Labiau panašu į kerštą, bandymą atsilyginti, „įkąsti“ išeinant nei nuoširdų rūpestį ten likusiais kolegomis.  „Man pagalbos nereikia…“, – pats sau prieštarauja laiško autorius. Iš laiško teksto galime suprasti, kad būtent anonimui ir reikia didžiausios pagalbos. Klausimas,  ar pats anonimas pagalbos į ką nors kreipėsi, ar ieškojo sprendimų, ar vadovybė žino, kad jis taip jaučiasi? Ar tai nebus klasikinis atvejis, kai žmonės, visada viskam pritardami, laukia, kad kada nors kas nors pastebės jų paslėptus vidinius išgyvenimus, kurių pastebėti praktiškai neįmanoma. Jei direktorė net neįtaria, kas galėtų slėptis po anonimo vardu, tai labai tikėtina, kad tas asmuo niekada ir nebandė su direktore šia tema bendrauti.

Kas turi vykti anonimo vidiniame  pasaulyje, kad po „ne vienos dešimties pedagoginio darbo metų“, kurį myli, dėl kurio širdis verkia, nebandyti problemos spręsti esančioje įstaigoje, pagalbos kreiptis į specialistus, paprasčiausiai pereiti dirbti į kitą mokyklą, o viską nukirsti ir ieškotis darbo kitoje srityje? Gal tai daugiau susiję su pačia asmenybe, jos siekiais bei noru keisti gyvenimo kryptį nei su darbo aplinka.

Tiesa, paties anonimo noras išlikti anoniminiu taip pat kelia nemažai klaustukų. Prisipažinimas, kad išeina iš darbo be didesnių dedukcinių sugebėjimų ir Šerloko Holmso pagalbos nesunkiai leidžia jį identifikuoti arba pasėti negražią įtarimų sėklą tarp tų kolegų, kurie iš tikrųjų išeina iš darbo. Galimai pats anonimas net nesiruošia palikti savo darbo vietos ir ramiai iš šalies stebi, kokius vaisius, karčius ar saldžius, atneš toks jo poelgis.

„Aš galiu susitaikyti su „popierizmu“, nesibaigiančiais susirinkimais, projektais, naktimis taisomų darbų šūsniais, savaitgalių paskyrimu pamokų pasiruošimui, tėvų nepasitenkinimu, ypatingų mokinių poreikiais, su tuo, kad iš savo asmeninių lėšų tenka pirkti kanceliarines priemones ir net galiu susitaikyti su garbę ir orumą žeminančiu atlyginimu, tačiau daugiau neketinu taikstytis su vadovybės patyčiomis ir pažeminimais“.

Laiške aiškiai įvardijamas nepasitenkinimas visomis kasdienėmis mokytojo funkcijomis ir darbais. Anonimas turi susitaikyti, kad jam tenka pildyti dokumentus, būti susirinkimuose, dalyvauti projektuose ar taisyti namų darbus.

Toliau rodomas nepasitenkinimas tėvais ir mokiniais, ir kaipgi be priekaištų centrinei valdžiai, kuri atsakinga už „žeminančius mokytojų atlyginimus“. Bet labiausiai nuo anonimo kliūva mokyklos vadovybei. „Patyčios ir pažeminimai“ – labai skambūs žodžiai, bet neparemti nei vienu faktu.

Anonimas kaip to patvirtinimą tesugebėjo įvardinti tik vieną sakinį, išgirstą bendrame įstaigos, kurioje dirba virš šimto žmonių, susirinkime. Jei direktorė ir pasakė tą sakinį, kuris ir yra esminė šio anoniminio laiško „ašis“, nelabai ką kitaip šioje situacijoje ir patarsi.

Ar ne apie darbo vietos keitimą pats mokytojas pirmiausia turėtų pagalvoti, jei į visus psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo anketoje pateiktus klausimus atsako neigiamai? Ir daugiau nei vieno fakto, nei vieno įrodymo. Atvirkščiai, išankstinis prisipažinimas, kad jokio mobingo, t.y. visų laiške bendrine forma įvardijamų patyčių ir pažeminimų, įrodyti neįmanoma. O gal todėl neįmanoma, kad jų tokių ir nėra arba žmogus yra per daug jautrus ir net bendrai išsakytą kritiką suasmenina tik sau?

Kažkaip nesitiki, kad mokytoją, kuri sugeba kaip pati sako „nugesinti“ visus mokytojus atleisti žadančią supermamytę, taip paprastai kažkas žemins ir įžeidinės. Gal tai tėra tiesiog nesusikalbėjimo, netinkamos reakcijos, hiperbolizuoto kolektyvinės kritikos priskyrimo sau problema?

Kodėl direktorės pasakytą sakinį anonimas sulygino su tokiu bjauriu veiksmu, kaip „vėmimas“? Tai, turbūt, irgi parodo ne visiškai adekvačią reakciją, dirglumą supančiai aplinkai ir išankstinį nusistatymą.

Galima kalbėti apie šiuolaikinius ir klasikinius vadovavimo stilius, apie vadovų griežtumą, reiklumą ar suteikiamą laisvę, galima ginčytis, kas yra veiksmingiau, rezultatyviau, geriau, bet aišku viena – didelėse organizacijose vadovas, nesugebantis aplink save suburti jo siekiamus tikslus gebančią įgyvendinti komandą, tų tikslų paprasčiausiai nepasieks. Alytaus Švento Benedikto gimnazija yra tarp lyderiaujančių mokyklų Lietuvoje, puikiausiai vertinama ir viena paklausiausių regione. Direktorė be kolektyvo, be suderintų kolektyvinių veiksmų ir be tinkamos darbinės atmosferos niekaip nepasiektų tokių rezultatų.

Peršasi išvada, kad direktorė moka kalbėtis, klausytis ir rasti kompromisus. Viskas paprasta, kitaip nebūtų tokių gerų pačios mokyklos rezultatų.

Gal tereikia rasti savyje drąsos užeiti pas direktorę ir paprasčiausiai nuoširdžiai pasikalbėti?

Visas šis tekstas tėra interpretacijos, spėjimai, begalė klausimų, prasidedančių žodžiu „gal“? Vietoje to, kad asmuo įvardintų save ir konkrečias problemas bei galėtume gauti rezultatą, kurio reikia visai bendruomenei, bandymas prisidengti vardu „anonimas“  tik sukelia bereikalingas įtampas, meta šešėlį ant visų bei sukuria aplinką begalei neteisingų interpretacijų.

Aš labai atsiprašau, jei anonimas iš tikrųjų yra mokytoja, jei laiške atsispindi tikri mokytojos išgyvenimai, bet turime visi suprasti, kokį chaosą, kokią neteisybę visoms pusėms gali sukelti veiksmai po vardu „ANONIMAS“.

Per trisdešimt nepriklausomybės metų turėjome subręsti, kad nebijotume pareikšti savo požiūrio, pakovoti už savo teisybę, išsakyti savo nuomonę. Bet už nieko nesislėpkime, neatidėliokime, nekaupkime. O pradėkime jau rytoj – pasibelskime į vadovo kabineto duris…

Panašūs įrašai:

12 komentarų apie “Anonimas gali būti bet kas!

  1. Va, nuo to ir reikejo pradeti… Ne po fM99 interviu su Alytaus miesto profsajungos Vadove, kur ji , labai garsiai ir aiskiai pasake, kad viskas buvo suderinta su vadovybe ir Alytaus valdzia. Labai gaila, kad net profsajunga, be vadovybes leidimo nieko negali daryt! O dabar, telieka tik atsiprasyt zmogaus, kuriam sutrikdet sveikata, o ji visa gyvenima atidave savo mokiniams ir savo darbui, niekada nepriklause jokiai partijai, nes jos partija- vaiku svietimas, ju geresne ateitis. Lauksim tęsinio, su visu sio sąmokslo teorijos dalyviu vieso atsiprasymo. Kaip drąsus buvot pult, taip drąsiai ir toliau. Su pagarba- ne ,, mokytoja”.

    1. O kas atsiprašys mokyklos mokytojų,kurie guli besveikačiai po insultų,bei kitokių ligų,kir pasekmės šios vadovės???

    2. Ar šios publikacijos autorius tikrai ne alytiškis?!
      Kiek komentatorių, net neslėpdami savo vardų įvardijo didelias šios gimnazijos direktorės bendravimo problemas. Jūsų reportaže direktorė aiškiai išsako savo poziciją.
      Jūs nei psichologas, nei psichoterapeutas, nei psichiatras, dirbkite savo darbą! Analizes palikite specialistams.
      Kokį spaudimą gavote, geriau jau pats prisipažinkite?
      Mano sūnus mokosi šioje gimnazijoje ir po 8 klasės baigimo paliks šią gimnaziją, tikrai ne dėl mokytojų ir auklėtojos, kuri šiuo metu yra įbauginta.

      1. žinote bet kokia kaina nori reabilituoti direktorę.:)o kiek dar bijo komentuoti,pasiklausinėjus kokiù tik neišgirsti apie šià direktorę,, bajku”,kaip ji nenori priimti vaiku su negalia,liepia eiti i kitas mokyklas.
        Taip yra specialistai, mediatoriai, įvairūs tikrintojai, manau jie atliks savo darbà.
        Labai mes padarėme klaidà, kad nepalikome šios gimnazijos iki šiai direktorei ateinant, nors buvusios gimnazijos darbuotojai sakė:ateina žvėris!

    3. Reiktų atidžiau klausyti ir skaityti ponia Renata. O ir matote tik tai ką norite matyti.
      Savižudybės laukiate? Jokios empatijos neturite.

  2. Ponas Mantai Klikau, ar Jūs tikrai suvokiate ką dabar parašėte? Puikiai žinote kokia mokykloje situacija. Jūsų straipsnis padės direktorei toliau būti autokrate. Daug puikių specialistų išėjo iš mokyklos, nepakėlę tiesioginio mobingo. Dar yra likę puikų mokytojų, kaip ir ši mokytoja. Puikius rezultatus šios mokyklos mokiniai dažniausiai pasiekia su korepetitorių pagalba, kurie yra ne šios mokyklos mokytojai.
    Po tokiu neprofesionaliu straipsniu palieku žinutę mokytojams!
    Jūs ži­no­te ko­kia pa­dė­tis jūsų ko­lek­ty­ve. Ne­tin­ka­mas el­ge­sys tarp ko­le­gų ne­tu­ri bū­ti to­le­ruo­ja­mas. Kol bus ap­lin­ki­nių bai­mė ir „gal­vos ki­ši­mas į smė­lį“ ma­tant, kad ko­le­ga yra sa­vo­tiš­kai te­ro­ri­zuo­ja­mas, nie­kas ne­si­keis.
    Šiais lai­kais tik­rai ne­be­ga­li­ma bi­jo­ti. Ma­nau, kad mo­bin­gas – dar so­vie­ti­nių lai­kų pa­li­ki­mas, aki­vaiz­dus „vir­ši­nin­ka­vi­mo“ pa­vyz­dys – yra vi­sos vi­suo­me­nės pro­ble­ma, ku­ri ak­tu­a­li ne vien švietimo sek­to­riu­je.
    Žinutė direktorei. Kiek­vie­nas di­des­nis ar ma­žes­nis va­do­vas tu­rė­tų pra­dė­ti nuo sa­vęs ir pa­ban­dy­ti sa­ve įsi­vaiz­duo­ti dar­buo­to­jo vie­to­je.

    1. ar gali būti geresnė žinutė mokytojams, miesto valžiai, bei pačiai direktorei.Nebijokite mielieji,nes dràsa yra baimės priešprieša, tad netylėkite.

  3. P. Mantai Klikau, kaip gali anoniminį mokytojos laišką rašyti jūsų minimi žmonės iš pašalies, kai laiške minimos pedagogų susirinkimo citatos ir perteikiamos nuotaikos! Ar kai jūs savo darbuotojams vedate susirinkimą, tai jūsų mintis girdi visas pasaulis? Taigi, nerašykite nesąmonių, nes labai sumenkinote savo leidinį. Niekinate mokytoją, kad rašo anonimiškai. Gal pamenate prieš gerą dešimtmetį apie vokelius V. Uspaskicho įmonėje prakalbusią D. Budrevičienę, kuri, nors buvo teisi, ilgai bylinėjosi teisme, kol prarado sveikatą! O vokeliai Lietuvoje dar ir dabar egzistuoja… Deja, netgi žurnalistų tarpe. Lietuvoje darbuotojui dar labai sunku kovoti su darbdavių diktatūra ar privačioje įstaigoje, ar valstybinėje. Tokiame mieste kaip Alytus tikrai būtų sunku rasti darbą atleistai darbuotojai. Ir kažin kodėl darbdaviai ir darbuotojai tuos pačius įstatymus supranta skirtingai?! Ar tai įstatymų leidėjų kaltė, o gal darbdavių, kurie žino, kad pažeisdami įstatymus liks nenubausti? Pas mus dar nesusiformavusi nuostata visiems laikytis įstatymų. Pvz. vadovai gali pasakyti, kad nėra pinigų sumokėti mokytojams už atliktus darbus. Tai jei pinigų trūksta, kodėl jie nesikreipia į aukštesnes institucijas (švietimo skyrius, ministeriją) garsiai šaukdami, kad jie neturi pinigų atsiskaityti su darbuotojais? Šaipotės iš mokytojos, kuri vardija nesibaigiančius mokytojų darbus. O jūs paklausinėkite sąžiningai dirbančių mokytojų, ar jie nesijaučia pavargę nuo nesibaigiančių darbų! Vyresni mokytojai pervargę, o jauni mokykloje neužsibūna, kažkur kitur iškeliauja. Palinkėjimas Benedikto gimnazijos mokytojams: rašykite kad ir anoniminius atsiliepimus apie konkrečius jūsų vadovės pažeidimus, kad kitiems nekiltų minčių, kad ši istorija sukurta tik kažkam pasismaginti.

  4. Visi žino, kad anonimas parašė gryną teisybę, tik mokytojai bijo tai patvirtinti, stengiasi išgyventi. Nesuprantu švietimo skyriaus pozicijos- aiškiai išsakytos problemos, bet jos glaistomos, o ne sprendžiamos. Tikrai reikia naujų, šiuolaikiškų žmonių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.