Alytaus krepšinio trenerio motyvacijos receptas – užsispyrimas ir autoritetai

Krepšinio treneris Karolis Marcinkevičius su savo sūnumi (nuotrauka kairėje) ir auklėtiniais. Asmeninio albumo nuotraukos.

Nors krepšinis Lietuvoje dabar išgyvena ne aukso amžių, tačiau nacionalinę ir užsienio patirtį išbandęs ir galiausiai į Alytų prieš dešimtmetį sugrįžęs buvęs profesionalus krepšininkas Karolis Marcinkevičius (38 m.) pastebi, kad šio sportinio užsiėmimo populiarumas neblėsta. Dabar, būdamas vaikų krepšinio treneriu Alytaus sporto ir rekreacijos centre (ASRC) bei Alytaus krepšinio akademijoje, jis mato ne vieną talentingu krepšininku ateityje tapti galintį jaunuolį. Treneris tiki, kad Lietuvos vardas dar ne kartą auksu sužibės pasauliniame krepšinio kontekste, o ir Alytus turi potencialą savo krepšinio kartelę pakelti dar aukščiau.

Į krepšinį – nuo septynerių

Nuo septynerių krepšinį į savo gyvenimą įsileidęs Karolis nuėjo ilgą kelią iki pat profesionalaus krepšininko karjeros. Jo tėčio draugas buvo krepšinio treneris, tad tai Karolį ir atvedė į krepšinio pasaulį. Jis buvo vaikas, kurio nereikėjo niekaip raginti, skatinti ar motyvuoti žaisti krepšinį. Daug motyvacijos eiti į priekį davė paskutinieji metai Alytuje, kai Alytaus vaikų krepšinio komanda tapo Lietuvos moksleivių aukščiausios lygos čempionais.

Rinkdamasis, ką gyvenime veikti toliau, Karolis nė nesudvejojo ir įstojo į Lietuvos kūno kultūros akademiją studijuoti krepšinio trenerio specialybės. Kaip žaidėjas studijų metais žaidė ir studentų lygoje LKK atlete. Vėliau nusprendė tęsti studijas ir įstojo į kūno kultūros ir sporto magistrą.

Jam teko žaisti tiek Nacionalinėje, tiek Lietuvos krepšinio lygose. Karjera pakrypo į Prienus, vėliau žaidė Marijampolėje, Mažeikiuose. Pastarajame mieste jis gavo pasiūlymą šalia krepšininko karjeros išbandyti ir trenerio duoną. Kaip žaidėją save išbandė ir užsienyje – Islandijoje, Reikjavike, kur karjera susiklostė ne taip, kaip norėjosi.

Kortas sumaišė trauma

K. Marcinkevičius gerai žino ne tik profesionalaus krepšininko duonos skonį, bet ir kartėlį, kai patirta trauma sumaišo visas kortas sportininko karjeroje.

Būdamas vos 25-erių jis patyrė rimtą traumą – plyšo achilo sausgyslė ir ilgą laiką teko daryti pertrauką krepšinyje. Keli mėnesiai reabilitacijos buvo slegiantys, o galiausiai sugrįžus į krepšinį pasekmės vis tiek jautėsi.

„Turbūt tai buvo sunkiausias mano periodas karjeroje. Teko galvoti, ką teks daryti toliau, nes trauma nieko gero nežadėjo. Buvau dar jaunas, todėl krepšinį dar tik žaisk ir žaisk“, – pasakojo Karolis.

Galiausiai vyras apsistojo ties trenerio karjera. Po dešimties metų blaškymosi po Lietuvos miestus ir užsienį Karolis gavo pasiūlymą grįžti dirbti į Alytų, kur taip pat įdomių patirčių nestigo. Jam teko padirbėti ir Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio asistentu, išvykti į Europos čempionatą. Su šiuo vaidmeniu teko padirbėti ir Kuveite.

Po dešimtmečio blaškymosi grįžo į Alytų

Nuo to laiko prabėgo dar maždaug dešimt metų ir nebuvo nė dienos, kad vyras gailėtųsi grįžęs į gimtinę.

„Alytus išties labai žavus miestas, labai pasikeitęs nuo tada, kai pirmą kartą iš jo išvykau. Puikiai išvystyta sporto infrastruktūra ir su šeima gyventi čia labai patogu. Be to, turiu mylimą darbą, tad ko reikia daugiau“, – tikino Karolis.

Šiuo metu treneris turi dvi vaikų krepšinio grupes, su kuriomis dalyvauja Lietuvos moksleivių lygos čempionatuose. Vieną vaikų grupę jis turi ir Alytaus krepšinio akademijoje.

Tiki krepšinio aukso amžiaus sugrįžimu

Kalbėdamas apie krepšinio situaciją Lietuvoje, treneris neabejoja, kad nors dabar ir ne aukso amžius, tačiau ateityje tokio meto sulauksime, nes treniruodamas vaikus, jis pastebi daug talentingų jaunųjų sportininkų, kurie galėtų tapti krepšinio pasaulio žvaigždėmis.

„Reikia mąstyti pozityviai ir jeigu kada nors nepasiseka, svarbu suprasti, kad visada negali laimėti, būna ir tamsesnių periodų. Manau, kad Lietuva krepšinio šalies vardo neprarado. Reikia tuo tikėti, kitaip kam dirbti ir stengtis“, – kalbėjo K. Marcinkevičius.

Jis patikino, kad krepšinyje talentingų vaikų yra ir Alytuje, o šio sporto užsiėmimai vis dar išlieka tarp populiariausių pasirinkimų. Kai šalies komandos sulaukia sėkmės, ypač tarptautinėje, pasaulinėje arenoje, labai jaučiamas susidomėjimo pakilimas krepšiniu, todėl jis ir pats, būdamas treneriu, vaikams organizuoja įvairius susitikimus su krepšinio pasaulio žinomais veidais.

Treneris įsitikinęs, kad krepšinio kartelę gali pakelti ir Alytus, o labiausiai tai priklauso nuo jaunosios kartos, kurios atkaklus ugdymas ir duoda vaisių.

Deja, jis pripažįsta, kad vaikų atranka į krepšinį galėtų būti ir didesnė ir šiuo metu jis svyruoja apie 50-70.

Už krepšininko sėkmę atsako ne treneris

Pasiteiravus, kiek vaikų sėkmė sporte priklauso nuo trenerio, Karolis patikino, kad neužtenka vien trenerio rankos, kad svarbiausią vaidmenį vaidina talentas, kurį vaikai turi arba ne.

„Treneris neturi stebuklingos lazdelės, jis gali motyvuoti, paskatinti, padėti pagerinti formą ir pasiekimus, tačiau talentas priklauso tik nuo pačių vaikų. Pats, būdamas žaidėju, galvodavau, kad vienas treneris geras, kitas – ne toks, tačiau pats juo tapęs, supratau, kad taip nėra. Visi treneriai turi kažką gero, kažką blogo. Ir trenerio darbas yra sunkus, būna ir nemigo naktų, ir nesėkmių, ir šlovės akimirkų“, – tikino Karolis.

Motyvacijai – užsispyrimas ir  autoritetai

Pasiteiravus apie motyvacijos praradimo etapus, treneris patikino, kad su jais susidurti tenka dažnai. Jis atsimena, kai ir pats, būdamas vaiku, išgyveno tokių etapų. Tačiau jo atkaklumas neleisdavo pasiduoti ir savo nepasitikėjimą užgniauždavo dar daugiau treniruodamasis.

Su savo auklėtiniais jis dirba ir daug kalbėdamasis apie rūpesčius, nesėkmes. Motyvacijai pakurstyti jis vaikams suorganizuoja ir susitikimų su krepšinio pasaulio autoritetais.

Karantinas taip pat neprisidėjo prie mokinių motyvacijos, todėl treneris su savo auklėtiniais dirbdamas nuotoliniu būdu, stengdavosi parengti užduotis, kurias reikėtų atlikti lauke. Nepaisant to, rezultatai kiek sumenko, dalis vaikų į kontaktines treniruotes sugrįžo priaugę svorio, tad teko dirbti daugiau, kad sugrįžtų į prieškarantininę būseną.

Krepšiniui neabejingas ir sūnus

Treneris augina ir savo šešerių sūnų, kuris lanko krepšinio užsiėmimus. Šiuo metu trenerio atžala labai susižavėjusi šia sporto šaka ir atkakliai dirba, stengiasi dalyvauti ir tėčio treniruojamų vaikų rungtynėse.

„Niekada nespaudėme rinktis krepšinį. Leidome rinktis pačiam ir jis tuo mėgaujasi“, – tikino pašnekovas.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.