Siekiant išvengti galimo karantino įtakoto savižudybių skaičiaus padidėjimo, Alytaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras (Alytaus miesto VSB) ėmėsi organizuoti specialius prevencijos mokymus.
Balandžio mėnesio pabaigoje į juos buvo pakviesti Dzūkijos sostinės ikimokyklinių ugdymo įstaigų bei bendrojo ugdymo mokyklų bendruomenių nariai („Savižudybės rizikos ženklų atpažinimas ir efektyvus reagavimas“), o gegužės 19–20 bei 24–25 dienomis mokymai bus organizuojami sveikatos įstaigų darbuotojams („Savižudybių rizikos atpažinimas, vertinimas ir pirmos emocinės pagalbos teikimas“).
Mokymus vedanti sertifikuota psichologė Lietuvoje klinikinėje ir sveikatos srityje Valija Val džiaugiasi tikslingai Alytaus miesto VSB parinktomis mokymų dalyvių grupėmis. „Jau yra atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai parodė, jog pandenimiu laikotarpiu mokyklinio amžiaus vaikų stresinis nerimas yra didesnis negu įprastai, mokydamiesi gana sudėtingomis sąlygomis jie patiria daug daugiau emocinių sunkumų, todėl mokymai pedagogams yra puiki prevencinė priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų specialistai taip pat yra vieni svarbiausių karantininio laikotarpio situacijos kontekste“, – pažymi psichologė.
Anot jos, Alytus savižudybių skaičiumi nėra tarp lyderiaujančių miestų ir gana aktyviai deda pastangas, kad tie skaičiai būtų mažėjantys. „Kita vertus, jie vis tiek yra per dideli. Mes, psichologai, sakome, jog net ir viena savižudybė yra per daug, nes paliečia daugybę žmonių ir mes prarandame gyvybę dėl, jog laiku jam nebuvo suteikta pagalba, kai dažnu atveju galima padėti“, – teigia specialistė.
Taigi, kokie ženklai byloja apie žmogaus patiriamus sunkumus ir išduoda galimą savižudybės riziką? Ką reikėtų daryti juos pastebėjus?
Pasak psichologės V. Val, pagrindinis ženklas, sakantis, jog žmogus išgyvena nelengvą laikotarpį, tai yra ryškus jo pasikeitimas, jis ima elgtis neįprastai. Ir pasikeitusį asmens elgesį reikėtų lyginti ne pagal kažkokius standartus, o su ankstesniu jo elgesiu bei savijauta.
„Nereikėtų praleisti pro akis ir ausis, jei žmogus apie savižudybę kalba rimtai ar juokaudamas, staiga pasikeičia jo elgesys: jis tampa impulsyvus ir piktas arba atvirkščiai – ramus ir susimąstęs. Sunerimti reikėtų, jei matote aiškų jo emocinį labilumą, tai yra greitai keičiasi nuotaika, sutriko miegas ar apetitas, vis dažniau kalbama apie gyvenimo beprasmybę, neįveikiamus sunkumus, o galbūt žmogus pradėjo vartoti narkotines medžiagas, daugiau alkoholio arba rūkyti?“, – vardija psichologė ir pataria, kaip elgtis pastebėjus trokius ženklus.
Pasak jos, pirma, labai svarbu patikėti, jog žmogus išties turi sunkumų, nepaisant jo amžiaus, socialinės ir finansinės padėties ar galbūt demonstruojamo išskirtinio laimingumo. Antra, nemoralizuoti, nekritikuoti ir nesmerkti, nežadėti, kad viskas susitvarkys, kai jis išsimiegos ar pailsės. Trečia, su juo pasikalbėti apie jį slegiančius dalykus. Ketvirta, jei reikia, suteikti jam pagalbą, kreiptis į atitinkamas tarnybas ir psichikos sveikatos specialistus.
„Neretai sunkumus patiriantys žmonės prašo niekam nepasakoti jų problemų, neatskleisti jų savižudiškų minčių, tačiau taip elgtis negalima. Padėti tokiam žmogui yra kiekvieno mūsų teisė bei pareiga ir tos pagalbos reikia ieškoti nedelsiant, juolab, kad vidutinė ar aukšta savižudybės grėsmė yra priskirtina būtinosios pagalbos kriterijui“, – pažymi psichologė V. Val.