„Norėčiau kartu su kolegomis apžvelgti ir įvertinti etnokultūros situaciją Alytuje ir pabandyti įvardyti pagrindines šios kultūros srities problemas“, – pirmuosius planuojamus darbus vardija prieš keletą dienų Alytaus miesto savivaldybės etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininke išrinkta Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė-dailininkė Gintarė Markevičienė-Žaltė.
„Džiaugiuosi, kad pavyko suburti tokią profesionalią, atsakingą, turinčią idėjų ir norų jas įgyvendinti etnokultūros puoselėtojų komandą. Etnokultūros specialistai ir ugdytojai, lietuvių tautosakos skleidėjai, muziejininkai, kraštotyrininkai, tautodailininkai, savo amato meistrai – tikrai atgaivins primirštą veiklą ir sutelks bendruomenę naujiems iššūkiams, formuojant naują mūsų miesto etnokultūros veidą“, – susibūrusia Etninės kultūros taryba džiaugiasi Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė.
„Nemanau, kad etnokultūrą mes atgaivinsim ir sutelksim iškart,“ – liūdnokai replikuoja Gintarė. „Visgi mes – visuomeniniais pagrindais, be atlygio, po darbo dirbti susibūrusi komanda, savo pirmaeiliuose darbuose dirbantys 150 proc. atsidavimu. Kad etnokultūra būtų „atgaivinta ir sutelkta“, reiktų kalbėti apie Etnokultūros centrą, apie mažiausiai tris etatus mieste, kur žmonės dirbs ne nuo 20 iki 22 val. už ačiū, o nuo 8 iki 17 val. už civilizuotą atlygį. Gal nepatiks tokia kalba, bet kodėl mūsų tradicinė, dvasinė kultūra, kuri įgyjama universitetuose, yra nevertinama ir yra neįvertinamo statuso pozicijoje. Jau 1997–2005 m. Alytaus savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje dirbusi Vilma Ramanauskienė aktyviai kalbėjo apie tokio centro kūrimą. 20 metų praėjo, bet ši mintis taip ir liko neįgyvendinta“, – teigia G. Markevičienė-Žaltė.
Etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkės pareigos – nemenkas iššūkis, juolab, kad G. Markevičienės-Žaltės teigimu, etnokultūros srityje – nemažai problemų. „Etnokultūros sritis Alytuje nėra suvienyta. Ją tik visai neseniai pradėjo intensyviau kuruoti savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, kai tuo tikslu buvo sukurta nauja pareigybė ir etnokultūros funkcijos paskirtos atlikti Vaidai Anušauskienei. Miesto mastu ji – tarsi našlaitė, nors įstatymiškai savivaldybė įsipareigojusi kuruoti šią sritį. Trupinėliai lyg ir kažkur pamėtyti, tačiau nėra aišku, kokį etnokultūros veidą norėtų turėti miestas, kokią šios srities „madą ir ateitį“ jis turėtų diktuoti savo miestui, regionui“, – teigia naujoji Alytaus miesto savivaldybės etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkė. G. Markevičienė-Žaltė pastebi, kad iki šiol nėra aišku, kokia etnokultūra Alytuje turėtų būti – kiek autentiška, kiek labiau orientuota į jaunimą, kokios jos pateikimo ir įsisavinimo formos yra veiksmingiausios šiandien.
Vis tik Etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkė turi planų, kaip atgaivinti Alytuje prieš keletą metų vykusius etnokultūros renginius ir inicijuoti naujus.
Ko gero daugelis puikiai prisimename didelio alytiškių susidomėjimo sulaukusias Alytaus kraštotyros muziejaus organizuotas Grikių šventes. G. Markevičienė-Žaltė norėtų šį kolegų sumanytą ir organizuotą renginį Alytuje vėl atgaivinti ir išplėsti, kad jis taptų išskirtiniu miesto veidu ir Dzūkijos sostinės vizitine kortele, o į jo organizavimą įsitrauktų visos kultūros įstaigos ir ne tik jos.
Etnošokiai – dar vienas renginys, kuris, G. Markevičienės nuomone, galėtų sudominti alytiškius, ypač jaunimą. „Visgi šimtmečiais išgludinti išradimai, gudriai paslėpti šokiuose, žaidimuose ir dainose, galėtų tapti nauja atrasta atsipalaidavimo ir įsikrovimo forma, galimybe per šokį ar dainą pažinti etnokultūrą“, – priduria ji.
Prakalbus apie etninės kultūros įtaką ugdymo procese, naujoji Etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkė įžvelgia spragų. „Etnokultūrinis ugdymas tiesiog nukertamas pradinukui išėjus į pagrindinę mokyklą, vėliau – gimnaziją, o jeigu ir tęsiamas, tai dažnai to paties darželio programos lygmens. Etnokultūrinis supratimas dažnai yra paviršutiniškas ir daugeliu atvejų transliuojamas primityviu tradicinių švenčių scenarijaus pakartojimu, kopijavimu, neprofesionaliu pigiu etnopopkičo vartojimu“, – pagrindinės etnokultūros švietimo problemas vardija G. Markevičienė-Žaltė.
Anot jos, banali nekokybiška kultūra, dažnai puoselėjama ir skleidžiama mėgėjų, net ne tautodailininkų, ne profesionalų, o ji tikrai niekada nevilios reiklaus estetikai, „išlepinto“ kokybės ir malonumų pasiūlos jaunimo. „Pirmiausia reikia kokybiško ugdymo: etnosupratimo, tada etnomąstymo, vėliau etnomatymo, dar vėliau etnomokėjimo. Ir tik tada galima kalbėti apie etnovartojimą ir etnovertinimą. Šiuo metu dauguma esame praleidę visas grandis ir tik vertiname, t. y. nuvertiname. Tad šioje srityje durys plačios tiek pamąstymams, tiek veiklai“, – priduria G. Markevičienė-Žaltė.
Etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkės teigimu, mes su etnine kultūra turim tapti stipresni visomis prasmėmis, tada mus rinksis visi: „Kai ant šio pamato atsistos Lietuva, na pradžioje Alytus, tada galėsime kalbėti ir apie Alytaus identitetą. Praregėti „etnožvilgsniu“.
Alytaus miesto savivaldybės etninės kultūros koordinavimo tarybos pirmininkės nuomone, kultūra visoje Lietuvoje laikosi ant entuziastų rankų. „Kiekviename regione, mieste ar miestelyje yra žmonių, kurie padarė didelę įtaką kultūrai. Esu sužavėta Merkinės miestelio bendruomene, ji, remdamasi kultūra ir istorija, formuoja Merkinės įvaizdį. Saujelė žmonių garsina miestelį, garsina Dzūkijos kraštą, visgi labiau nei Alytus. Taip norisi tame Alytaus šaligatvyje, iš plytelių plyšių pirštais sugramdyti žemės trupinius ir suminkyti delnais protėvio portretą – šių apylinkių, kaimų ir miestelio jungtį“, – mintimis apie sėkmingus Dzūkijos regiono etnokultūros pavyzdžius ir lūkesčius dalijasi G. Markevičienė-Žaltė.
Anot pirmininkės, etnokultūra turėtų būti įdomi, patraukli ir kokybiška, tad kartu su ja dirbsiantiems kolegoms, Etninės kultūros koordinavimo tarybos nariams: Alytaus Putinų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Laimai Bautronienei, Alytaus kultūros centro etnokultūros specialistui Giedriui Griškevičiui, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus bibliotekininkei Dainai Krukonienei, Alytaus kultūros ir meno tarybos nariui Vidui Simanauskui, Alytaus „Volungės“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Danutei Šalaševičienei, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Alytaus skyriaus pirmininkei Modestai Tarasauskienei, Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos direktorei Virginijai Vitunskaitei ir Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo dailiųjų dirbinių ir tekstilės gamintojo profesijos mokytojai Renatai Žukienei ji linki tikėti ir sėkmingai Alytuje skleisti etnokultūros idėjas.